Irena Buivydaitė-Kupčinskienė: jei pats neturi literatūrinės gyslelės, vertimas bus negyvas

Daugumai alytiškė Irena Buivydaitė-Kupčinskienė žinoma kaip populiarių romanų rašytoja. Jos kraityje – 15 romanų, 16-as, „Atgimusi melodija“, parašytas drauge su Hamburge gyvenančia Jolita Herlyn.

Tačiau yra ir kita kūrybinė Irenos pusė – anglų kalbos vertėja. Paklausta, kaip jai labiau patinka versti – raštu ar žodžiu – atsako: „Dabar tik raštu, nes turi laiko apgalvoti ir gražiai sudėlioti sakinius, jei nepatiko, ištrini ir pataisai, o išsprūdusį žodį jau sunku susigrąžinti. Kažkada labai patiko versti žodžiu, ir man tai sekėsi.“ 

Šiuo metu jau yra išleistos 56 I. Buivydaitės-Kupčinskienės išverstos knygos, viena redaguojama, o vieną dar verčia. Kaip vertėja ji kuria antrąjį gyvenimą originaliam kūriniui, atnešdama jį į kitą kalbinę ir kultūrinę erdvę. Toks darbas reikalauja ne tik kalbinės įgūdžių meistrystės, bet ir jautrumo tekstui, jo stilistikai bei dvasiai, ir, svarbiausia, filosofinio gebėjimo suvokti santykį tarp kalbos, kultūros ir teksto prasmės.

Irena su leidykla „Alma littera“ bendradarbiauja nuo 1994 metų: „Turime seną, mielą tradiciją – kasmet vieną gražią vasaros dieną leidyklos „desantas“ apsilanko mūsų sodyboje Giluičiuose ir surengiame pikniką prie tvenkinio. Paprastai kepame dzūkiškas bulvines bandas, o vyras išrūko upėtakių.“

Rugsėjo 30-ąją minima Tarptautinė vertėjų diena. Ta proga pokalbis su vertėja I. Buivydaite-Kupčinskiene.  
 
Irena, kada pradėjote savo karjerą kaip vertėja?  

1990 m. į Alytų atvyko ansamblio „Dainava“ draugai iš Šiaurės Karolinos – jaunimo beisbolo komanda, jų treneriai su šeimomis. Tada oficialiai verčiau pirmą kartą. Pirmoji patirtis buvo sunki, nes pietinių JAV valstijų kalba labai skyrėsi nuo britiškos anglų kalbos, kurią studijavau. Bet po to sakiau, kad dabar galiu versti bet ką.

Taip ir prasidėjo vertėjos karjera ir draugystė su „Dainava“, su kuria paskui išvažinėjau daugybę šalių – Europoje, Azijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, po privatizacijos kūrėsi naujos bendrovės, jos mezgė ryšius su užsienio įmonėmis, Lietuvą užplūdo užsieniečiai – ir verslo reikalais, ir nevyriausybinės organizacijos, ir įvairiausi lektoriai, verslo kursų, seminarų organizatoriai, o anglų kalbą lietuviai mokėjo nelabai gerai, todėl mane nuolat kvietėsi versti žodžiu, su verslininkais ir savivaldybės delegacija teko lankytis keliose užsienio šalyse, vertėjauti įvairiuose susitikimuose, konferencijose ir t. t.

O kai Vilniaus universitete studijavote anglų filologiją, neteko būti vertėja?  

Anksčiau pas mus beveik neatvažiuodavo jokių užsieniečių, o jei atvažiuodavo, tai galėjo lankytis tik tam tikrose Lietuvos vietose ir Vilniuje gaudavo vertėjus, dirbančius saugumui, todėl aš neturėjau kam versti. 

Kaip tapote knygų vertėja? 

Pirmiau tapau rašytoja. Kai nuvežiau savo pirmą rankraštį į leidyklą „Alma littera“, tai buvo romanas „Šimtas baltų mersedesų“, pasakiau, kad esu anglistė ir labai norėčiau versti knygą. Redaktorė pasiūlė Barbaros Cartland meilės romaną, kurių seriją pradėjo leisti. Šios rašytojos stilius labai paprastas, buvo nesunku, romaną „Meilės sprogimas“ išverčiau greitai, kokybė juos tenkino ir tuoj gavau antrą knygą, taip ir prasidėjo – baigiu vieną, gaunu kitą. Dabar jau yra 56 išleistos, viena redaguojama, o dar vieną verčiu.

Kiek laiko užtrunka išversti knygą? 

Paprastai leidykla duoda 4–6 mėn., tai pagal tai ir planuoju, kad spėčiau laiku.

Kaip įprastai vyksta vertimo procesas? 

Žiūriu į tekstą ir rašau lietuviškai, jei susiduriu su kokiu nežinomu žodžiu, pavadinimu, valgiu ir panašiai, ieškau informacijos internete. O anksčiau, kai nebuvo „Google“, rašydavau draugams amerikiečiams ir klausdavau. Verčiant kietas riešutėlis – žodžių žaismas. Tuomet ieškau lietuviškų atitikmenų. Kartais pavyksta, o kartais tenka išnašose paaiškinti: neišverčiamas žodžių žaismas.

Kokio žanro literatūrą jums labiausiai patinka versti? Kodėl?

Man patinka versti bet kokią literatūrą: jausmų, šeimos romanus, panašius į tai, ką pati rašau (Catherine Alliot, Santa Montefiore), istorinius (Gigi Griffin, Charlotte Betts), psichologinius trilerius (Greer Hendricks ir Sarah Pekkanen). Esu vertusi ir detektyvų (Mary Higgins Clark, Sandra Brown, Elise Title, Ruth Ware), ir romanų, nagrinėjančių aštrias socialines, rasines, genocido problemas (Picoult, Karen Charr, Kristin Harmel).

Kaip keičiasi vertėjo darbas? Ar versdama naudojatės dirbtiniu intelektu?

Dabar lengviau, nes galima informaciją greitai rasti internete, nereikia vartyti storų enciklopedijų tomų, kuriuose nerasi šiuolaikinio žargono ar aktualijų. Aš nesinaudoju dirbtiniu intelektu, nors gal ateityje vertėjų nebereiks, viską atliks jis?

Kokias knygas pati skaitote? Kaip manote, ar vertėjui yra svarbu skaityti?

Taip, labai svarbu. Šiuo amžiaus tarpsniu skaitau „moteriškus“ romanus, panašius į tuos, kokius rašau pati. Nemėgstu sunkių, žiaurių, su bloga pabaiga, kad ir koks „madingas“ jis būtų, kad ir kaip visi skaitytų ir girtų.

Vertėja Rasa Drazdauskienė viename savo straipsnių vertimą lygino su tarno darbu. Vertėjas, kaip ir tarnas, atlieka tą nematomą darbą, be kurio nebūtų galutinio rezultato. Kol neperskaitome blogai išverstos knygos, dažniausiai net nesusimąstome apie šio darbo svarbą. Kokia Jums atrodo vertėjo darbo reikšmė?

Geriausia, kai vertėjo visai nesijaučia. O kai pamatai pažodžiui išverstą frazeologizmą, pasirinktą ne tą reikšmę ar smegenyse esanti liauka atsiduria pilve, tai ir pyksti, ir juokiesi. Esu parengusi pranešimą su skaidrėmis „Pavojingos ir juokingos vertimo klaidos“, į kurį sudėjau daug tokių surastų „perliukų“.

Ką manote apie knygų skaitymą originalo kalba? Yra žmonių, kurie teigia, kad nori skaityti tik originalo kalba, nes vertimas „sugadina“ kūrinį? Kokia Jūsų nuomonė apie tai?

Džiugu, kad žmonės gali skaityti originalo kalba, taip, žinoma, geriau. Tačiau šitaip teigdami žmonės dažniausiai turi galvoje originalus anglų ar rusų, rečiau vokiečių, prancūzų kalbomis. Bet dviejų pastarųjų aš ir pati nemoku, todėl skaitau vertimus. O jei originalas parašytas švedų, suomių, korėjiečių, japonų, kinų ir pan. kalba? Kiek žmonių jas moka? Geras vertimas kūrinio tikrai nesugadina, o daro prieinamą tiems, kuriems sunku ar neįmanoma skaityti originalo kalba

Yra manančiųjų, kad kūryba yra rašymas, o vertimas tik techninis darbas. Pati Jūs rašote ir romanus. Pritartumėte ar paneigtumėte šią mintį? O gal yra taip, kad, kaip yra pasakęs rašytojas Jose Saramago, „rašytojas kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai“?

Ne, vertimas tikrai ne techninis, o kūrybinis darbas. Ne kiekvienas, gerai mokantis kalbą, gali būti geras grožinės literatūros vertėjas, nes jei pats neturi literatūrinės gyslelės, vertimas bus negyvas, pažodinis. Bet pritariu dėl pasaulinės literatūros kūrimo – tai vertėjų darbas. Be vertimų ji būtų neprieinama didžiajai skaitytojų daliai. 

Ką šiuo metu verčiate, rašote?

Verčiu Danielle Steel romaną „Devynios gyvybės“, rašau savo, kurį norėčiau baigti, kad išeitų 2025 m. Knygų mugei. Bet apie tai dar anksti kalbėti.