Ir senatvė gali būti graži

Kaip norėtųsi tais žodžiais tikėti. Pagalvojau apie tai, nes toks jau ir mano amžius, kad gatvėje dažniausiai užkalbina senjorai. „Kodėl neparašai apie mus?“ – ne vienas jų paklausia. Rašyti apie pensininkus, nors aš juos mieliau vadinu senjorais, nėra maloniausias užsiėmimas, bet ką daryti – tenka, nes senatvė juk ne nuodėmė.

Tekstus apie senjorus ir jų likimą dažniausiai pradedu Mozės žodžiais, kviečiančiais žydų tautą kelionėn per dykumą: „Eime, aš žinau trumpesnį kelią.“ Klajojo Mozė keturiasdešimt metų ir, deja, atvedė žydus į gan prastokas žemes. Ar Mozė baigė savo darbą? Darbas baigtas būna tada, kai yra aiškus jo rezultatas. Na, o jei rezultato nėra, bet darbas baigtas – tai veikiau pensija.

Jaunystėje sakydavai: širdžiai neįsakysi. Su metais tokių organų sąrašas pailgėja. Be to, kuo tampi vyresnis, tuo labiau supranti, kad gimimo diena kartą metuose – ne taip jau ir retai. O šiaip senjorams linkėčiau susimąstyti dėl savo elgesio: ar ne pernelyg mažai jūs sau leidžiate?

Lietuvoje senjorai, išėję į pensiją, dažnai atsiduria žemiau skurdo ribos... Vakaruose tipinė pensija – nesibaigiančios atostogos. Norint suprasti, kad kartų solidarumu paremta pensijų sistema artėja prie rimtos krizės, didelio proto nereikia. Kuo daugiau jaunų darbuotojų palieka šalį ir kuo daugiau pensininkų turi išlaikyti vienas aktyvus darbuotojas, tuo problemiškesnis tokios sistemos darbas.

Pensininkai turi begalę priežasčių būti bjaurūs – pirmiausia, kad pensijos juokingai mažos, kad juos žeidžia bankų elgesys, nes pagyvenusieji pratę turėti grynųjų pinigų kišenėje ir gauti jų bei mokėti mokesčius, be abejo, jie norėtų nemokamai, nes tai, pagaliau, jų pinigai. Pažvelkime į pensininkus prekybos centre. Girdėjau, jog ten ryškiausiai matyti, kad tai – žmonės iš kito amžiaus, kito mąstymo, kito pasaulio. O juk išėjusio į pensiją žmogaus gyvenime įvyksta daug pokyčių: iškyla gyvenimo prasmės ir vertės, savęs vertinimo, tapatybės klausimai. Mūsų senjorai, pakliuvę į kapitalistiniu kvapu atsiduodantį prekybos centrą, pasijunta jame tarsi svetimkūniai. Pyktis gimdo neviltį, kad šalis, kurioje gyvena, yra primesta. Užvaldo nuoskaudos, jog pasaulis pakito ir jau nebegali jo pavyti ir prisitaikyti. Nedidelėje parduotuvėje ar kioske retai buvo nusiperkama per daug, užtat milžiniškose parduotuvėse šis reiškinys – visuotinis, jam paklūsta visi, o pensininkams skaudu tai regėti. Pensininkai galvoja tik apie praeitį. Matydami, kas dedasi aplinkui, apie ateitį galvoti bijo.

Prie staliuko sėdi vokiečių porelė – abu pražilę, jau pensininkai, tačiau jų akys linksmos lyg jaunuolių. Anksčiau jie, žinoma, dirbo, tačiau ir uždirbo, kad galėtų važinėti po užsienį. Jų tokia senatvė, apie kokią mūsų žmonės net nesvajoja. Nors skaičiau, kad ir Vokietijos valdžia ruošiasi žmones išleisti į pensiją tik tada, kai jie sulauks 69 metų. Mat Vokietijos visuomenė vis labiau sensta.

Gal jūs žinote lietuvių pensininkų porelę, išvykusią pasigrožėti Gaudi katedra Barselonoje, pailsėti Turkijos paplūdimiuose ar bent turistaujančią kur nors arčiau, pavyzdžiui, besižvalgančią Prahos senamiestyje? Net Nidos ar Palangos kainos mūsų pensininkams neįveikiamos. Mūsų pensininkai – tai ne paminėti sėdintys bare jų kolegos vokiečiai ar, pavyzdžiui, amerikiečiai pensininkai, atostogas praleidžiantys keliaudami po Europą ar bent savo šalyje nuo Rytų iki Vakarų pakrantės. O gal mūsų pensininkai bent turi savo klubų, kur renkasi pasikalbėti, ko nors išmokti, pavyzdžiui, skambinti pianinu? Kai kurios kavinės, kartą per metus nemokamai vaišina pensininkus puodeliu kavos ar arbatos. Tai tarsi gražu, tik man tai atrodo net kažkiek įžeidžiančiai, tad geriau to net nedarytų.

Ar teko matyti pas mus šešiasdešimtmetį barmeną ar padavėją? Štai viena televizijos laida pristato filmuojamą heroję žodžiais: „Aukštuomenės vakarėlių dalyvė.“ Ir viskas. Nei profesijos, nei kokio kitokio apibūdinimo, o juk tai jauna mergina. Kodėl tokiais žodžiais nebūtų pristatoma kokia nors senjora. Juk būtent ji turėtų būti gerbiamiausia tokių vakarėlių viešnia. O štai tą jauniklę aš pavadinčiau „pensininke“ blogąja to žodžio prasme.

Skaičiau apie Šv. Kryžiaus namus Vilniuje, kurie kasdien prisipildo žmonių – čia Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys bei joms talkinantys savanoriai rengia programas, skirtas įvairiems žmonėms. Viena iš pirmųjų čia gimusių programų buvo „Senjorų užimtumo programa“, skirta vyresnio amžiaus žmonėms. Pasak programos iniciatorių, pagrindiniai šios programos uždaviniai visada buvo ir išliko kūrybingumo ir bendros veiklos skatinimas, atskirtumo tarp vyresnio amžiaus žmonių mažinimas ir kvietimas jungtis į turiningą bendravimą bei aktyvų laisvalaikį. Šiuo metu programą lanko per 80 žmonių, kurie, susirinkę į grupeles, kartą per savaitę bendrauja, gilinasi į Šventąjį Raštą, gieda, vyksta į įvairias ekskursijas, susitinka su įdomiais žmonėmis bei klauso paskaitų juos dominančiomis temomis.

Viskas aprašyta gražiai, bet man tai skaitant liūdna, ir tiek. Todėl prisiminiau ir dar vieną pavyzdį. Pabuvojęs netoli Krokuvos esančiuose Veličkų druskų kasyklose, pastebi, jog bilietai patekti į kasyklas moksleiviams, studentams ir pensininkams yra pigesni. Lengvatos galioja ne tik Lenkijos, bet ir iš kitų šalių atvykusiems moksleiviams ir studentams, girdi, tai – visų mūsų ateitis, o lengvatos pensininkams skirtos tik jų šalies gyventojams. Atvykę iš kitur turi mokėti visą bilieto kainą. Kodėl? Lenkai atsako, kad ne Lenkijos vyriausybė, o ta valstybė, iš kurios atvykę pensininkai, turėjo pasirūpinti savo šaliai dirbusių ir dabar į užtarnautą poilsį išėjusių žmonių gerove, kad šie galėtų pasiturinčiai gyventi ir laisvai, neprašydami išmaldos keliauti.

Mūsų valdžios žmonės aiškina, kad dabartiniai pensininkai jaučiasi geriau (bent jau turėtų šitaip būti) už savo pirmtakus, gyvenusius bent prieš 50 metų. O ir atrodo jie jaunesni. Tų, kam per 60, fizinė būklė apskritai yra puiki, kai anksčiau tokio amžiaus buvo jau visiškai sukriošę. Tiesa, kaip puiku būti 60-ies, supranti būdamas 70-ies.

ES šalyse pensijoms skiriama vidutiniškai 10 proc. BVP. Lietuvoje – dvigubai mažiau. Paskaičiuota, kad Europoje į pensiją išėjusiam nedirbančiam žmogui, sumažėjus jo poreikiams, pakaktų išmokų, kurios sudaro 70 proc. gautos algos. Tuo tarpu Lietuvos pensininkų pensijos sudaro vidutiniškai 40–43 proc. buvusios algos. 64 proc. apklaustų pensininkų teigia, kad jie yra vidutiniokai, 31 proc. – kad vargšai.

Norint pratęsti pensinį amžių, reikia dviejų paprastų dalykų: darbo ir sveikatos. Norvegijoje į pensiją išeinama būnant 67 metų, Austrijoje, Lenkijoje vyrai – 65-erių, moterys – 60-ies, Portugalijoje ir daug kur kitur – 65-erių. Šis pensinis amžius yra Europos šalių vidurkis. Tačiau vidutinė vyrų gyvenimo trukmė Norvegijoje yra 77,8, moterų – 82,5, Austrijoje atitinkamai 76,9 ir 82,6, o Lietuvoje vyrų – 65,3 metų, moterų – 77,2. Vadinasi, išėję į pensiją vyrai gyvens tik kelis mėnesius?

Skaičiau, kad į demografinius pokyčius atkreipė dėmesį Tarptautinio taikomosios sisteminės analizės instituto (International Institute for Applied Systems Analysis – IIASA) specialistai. Atliko tyrimus ir dabar tvirtina, kad atėjo laikas senatvę nutolinti. Mokslininkai siūlo: prieš priskiriant žmogų prie senyvų, reikia remtis ne jo absoliučiu amžiumi, o apytikriai apskaičiuoti, kiek jis dar galėtų gyventi. Tyrimo autoriai mano, kad senatvė prasideda 15 metų prieš mirtį. Daugelis dabar sulaukia 90-ies, taigi, jų senatvė prasideda nuo 75 metų. O iki tol jie buvo tiesiog brandaus amžiaus. Sako, ateityje penkiasdešimtmečiai atrodys kaip 30-mečiai.

Dar skaičiau apie tyrimą, atliktą Londono universiteto koledže, kuris rodo: žmonės, kurie jaučiasi esantys jaunesni negu iš tiesų yra, gyvena ilgiau. Mokslininkai 8-erius metus stebėjo apie 6 tūkst. eksperimento dalyvių. Per tą laiką į aną pasaulį iškeliavo 14 proc. tų, kurie save laikė jaunais ir stipriais. O iš „pesimistų“, maniusių, kad jie yra seni ir ligoti, mirė 25 proc., t. y. kas ketvirtas. Taigi vidinis jaunystės pojūtis ir optimizmas duoda apsauginį efektą, neleidžiantį pirma laiko išeiti iš gyvenimo.

LRT Kultūra parodė Šoblės studentų kino klubo sukurtą trumpametražinį kino filmą „Sobaka“ (rež. D. Petronis). Jauna šeima nutarė užmigdyti seną sergantį savo šunį. Nuvežus pas veterinarą, paskutinę akimirka šuns pagaili žmona ir parsiveža jie jį namo. Visgi šuo serga ir kitą sekantį kartą šunį pas veterinarą veža jau vienas vyras. Tačiau istorija kartojasi: ir vyriškiui pasidaro savo augintinio gaila. Parveža jį namo, bet šuo, tarsi viską suprasdamas, iš namų pats išeina ir dingsta.

Girdėjau, jog ši istorija tiktų ir pensininkams. Aišku, skaudu tai girdėti. Todėl kiek kitokia istorija apie šunis. Apie Anglijos karalienės Elžbietos II šunelius – valų korgius. Ji nenori jaunučių šunyčių motyvuodama, kad jeigu ji mirs, šuneliai patirs didžiulį liūdesį netekę šeimininkės ir nutarusi praleisti dienas su senesniais šunimis, vildamasi, kad jie iškeliaus iš šio pasaulio anksčiau už ją.

Įstrigo kino festivalyje „Nepatogus kinas“ matyta vokiečių režisieriaus Jano Tenhaveno juosta „Auksinis ruduo“. Filmas seka penkių sportininkų pasirengimą pasaulio veteranų lengvosios atletikos čempionatui. Nors Lietuvoje įprasta, kad pensijos sulaukę žmonės dingsta iš žiniasklaidos dėmesio ir visuomeninio gyvenimo, „Auksinis ruduo“ sugriauna pagyvenusio žmogaus stereotipą ir verčia susimastyti apie tai, kaip kiekvienas iš mūsų įsivaizduojame savo senatvę. Kurtas Vonegutas, kai jam suėjo aštuoniasdešimt dveji, rašė: „Koks jausmas, kai sulauki senatvės? Aš visiškai nebesugebu pastatyti automobilio tarp dviejų jau stovinčių, todėl prašau nežiūrėti, kai bandau tai padaryti.“ Žvelgiant į senatvę ir pensijų dydžius su humoru, pensininkams, augusiems sovietmečiu, gal lengviau tik tuo, jog jie turi ironijos jausmą.

Tęsiant apie kino filmus, daugelis, manau, matėte lietuvių kino režisieriaus Algimanto Puipos filmą „Edeno sodas“. Filmo žanras – fantastinis, siužetas – smagus ir pamokantis, veiksmo laikas ir vieta – klestinti ateities Lietuva, 2025-tieji. Ateities Lietuvos senelių namai filmuojami Vidiškių ir Taujėnų dvaruose, mat ateities seneliai gyvens mažų mažiausiai dvaruose...

Filmo herojai – turtingi, pasiturintys Lietuvos piliečiai, po ilgų klajonių ir blaškymosi sugrįžta iš užsienių į tėvynę čia praleisti paskutinių savo gyvenimo akimirkų. Juos aptarnauja į Lietuvą uždarbiauti sugužėję emigrantai – šveicarai, britai, filipiniečiai...

Tuo galima būtų ir baigti, bet dar anekdotas.

Mūsų pensininkų gyvenimą lyginu su plaukimu pasiklydusiame laive. Plaukiantieji klausia kapitono: „Kas ten tolumoje, gal tai jau krantas?“ Kapitonas: „Deja, ten tik horizontas.“ Pensininkai į tai: „Vis geriau negu nieko.“