Ir bučiavau, ir glamonėjau, ir tuo metu mylėjau, bet tik spektaklyje...

Vilnius

Vladislovas Radvilavičius savo sodyboje Širvintų rajone, Zubelių kaime. 2018 m. spalis.

Gintaras BielskisŠaltinis: Etaplius.lt

57411

Širvintų rajone, Zubelių kaime savo vasaras ir šiltus rudenius leidžia 71-erių metų žemaitis iš Varnių, aktorius Vladislovas Radvilavičius su žmona Maryte. Pasak Vladislovo, skiriamos trys žemaičių patarmės: Šiaurės, arba - telšiškių bei kretingiškių („dounininkų“), Pietų, arba - raseiniškių bei varniškių („dūnininkų“) ir Vakarų, arba - klaipėdiškių („donininkų“). „Aš esu „Dūnininkas“, - su pasididžiavimu sako Vladislovas Radvilavičius.

Aktorius mielai sutiko pasidalinti savo prisiminimais apie aktorystės kelio pradžią, apie vaidmenis televizijos filmuose ir teatre.

Foto galerija:

- Kas paskatino studijuoti vaidybą, kitaip sakant - kodėl nusprendėte tapti aktoriumi?

- Nesu išsprendęs nė vieno matematikos uždavinio, ypač tamsus miškas buvo algebra. Mokykloje lankiau sporto būrelį, dalyvaudavau priešgaisrinio sporto varžybose, vidurinėje mokykloje buvau pučiamųjų orkestro seniūnas (gerai grojau triūba), dalyvavau šokių būrelyje, grojau gitara. Tada manęs buvo visur pilna. Kadangi dainavau, šokau, grojau, buvau gražiai nuaugęs 180 cm ūgio jaunuolis, todėl pajutau, kad galiu būti aktoriumi.

- Į aktorystę įstoti visais laikais buvo sunku. Norinčių buvo daug, o priimdavo tik pačius talentingiausius...

- Kada aš stojau, tada buvo dešimt kandidatų į vieną vietą. Reikėjo šokti, deklamuoti, pasakyti pasakėčią. Ir šiandien gerai prisimenu Simono Stanevičiaus pasakėčią „Arklys ir meška“: „Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą čystą vandenį savo ing Nemuną varo...“. Dar reikėjo suvaidinti mažą scenelę, - kada pareini namo, durys uždarytos, nerandi rakto. Kurso vadovui Henrikui Vansevičiui patiko, kad atėjau vienintelis su didele diržo sagtimi. Juokėsi kad vien dėl diržo reikia priimti. Be jo komisijoje buvo: Irena Vaišytė - Aktoriaus meistriškumo (dab. Vaidybos ir režisūros) katedros vedėja, pedagogė profesorė Algė Savickaitė, aktorius Juozas Rudzinskas, komedijinis aktorius Vladas Jurkūnas, vėliau geras mano draugas. Lietuvos operos dainininkė Regina Tumalevičiūtė. Kitą dieną visi laukėme prie konservatorijos paradinių durų. Ant durų kabėjo sąrašas septyniolikos žmonių, kurie buvo priimti. Stojančiųjų buvo apie 170. Skaitau ir matau viduryje sąrašo savo pavardę. Džiaugsmas neišpasakytas.

- Kokias paskaitas reikėdavo lankyti jūsų studijų metais?

- Turėjome mokyti sužsienio kalbos, Lietuvos teatro istorijos ir rusų teatro istorijos, taip pat buvo lavinama sceninė kalba, tada labai žemaičiavau, todėl man buvo sunkiau. Kiekvieną dieną būdavo specialybės paskaita, kurios metu kurdavome įvairius etiudus, pavyzdžiui - mirė mama, ateini, tačiau nė vieno daikto nėra, tik kėdė. Reikia pavaizduoti, kaip dedamos gėlės, kaip nusiimama kepurė, kaip lipi laiptais ir t.t. Reikėdavo parodyti menamus vaizdus: kada nėra dviračio, o tu važiuoji, arba esi gandras, varna, tigras, varlė... Kurso draugai turi atspėti, ką nori pavaizduoti. Mokėmės keturis metus. Kai baigi mokslus, vyksta trys diplominiai spektakliai. Vaidinome Čechovo „Žuvėdrą“, „Žentą“ ir Goldonio komediją. Į šiuos spektaklius atvažiuoja visi režisieriai ir juos žiūri, o paskiau išsirenka patikusius aktorius.

- Kas jus išsirinko ir kur nuvingiavo jūsų kelias po studijų?

- Pakliuvau į Lietuvos valstybinį akademinį dramos teatrą. Kartu buvo pakviesti Regina Arbačiauskaitė, Jonas Braškys, Eimutis Braziulis, Genovaitė Ciplinskaitė, Vytautas Grigolis, Kristina Gudonytė, Vytautas Kernagis, Ingrida Kilšauskaitė, Sigitas Račkys, Vytautas Rumšas, Romanas Savickas, Adolfas Večerskis, Irena Žitkutė. Mus atrinko valstybinio akademinio dramos teatro vyriausiasis režisierius Henrikas Vansevičius.

- Gal prisimenate savo vaidmenis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre?

- Jų buvo nemažai. Pavyzdžiui, Albero Kamiu „Teisieji“. Vaidinau Stepaną Foką. Šioje Režisieriaus Kęstučio Bražiūno dviejų dalių romantinėje dramoje kartu vaidino aktoriai Vytautas Rumšas, Vytautas Kaniušonis, Perlis Vaisieta ir Dalia Michelevičiūtė.

Vaidinau vargonininką Milkų Justino Marcinkevičiaus „Mažvyde“ (Režisierius Henrikas Vansevičius). Petro Vaičiūno „Patriotuose“ vaidinau lietuvių kalbos mokytoją Leberceną, kuris sakydavo: „Dabar aš jus mokysiu lietuvių kalybos“... nes pats buvo vokietis. Spektaklyje „Trys mylimos“ vaidinau kaimo berną Liudviką. Beje, vaidinau su aktore Dalia Overaite iš Jaunimo teatro. Kazimiera Kymantaitė apjungė Žemaitės „Marčią“ ir „Topylį“, kur vaidinau tokį pajodžargą, mėgstantį kartoti žodelį „psiakrew“ ir prie mergų linkusį veikėją. Man tokie komedijiniai vaidmenys visada lengvai „ėjosi“, nes man pačiam visos moterys patinka, kaip kad kiekvienoje melodijoje, taip ir kiekvinoje moteryje atrandų kažką gražaus.

- Kažkada minėjote, jog teko vaidinti spektaklyje, kur buvo tik du veikėjai, - jūs ir varna. Tikra gyva varna...

- Tai buvo Romo Kaminsko ir Gintarės Adomaitytės filosofinis filmas. Jie mėgo alegorinius, simbolinius, filosofinio pobūdžio vaizdelius apie gyvenimą. Viename tokiame iš tikro vaidinau vienas. Dar buvo statulėlė, gėlės, varna ant galvos. Pavyzdžiui, einu, ant peties atsitupia varna. Prisimenu, jog po kokių keturių dublių ji pradėjo kapoti man galvą. Gal praalko. Sakau: „Dink!“, - nulekia. „Ateik atgal!“, - vėl atlėkusi atsitupia. Buvo dresuota varna, kurią filmavimui davė vienas vilnietis. Varnos vardas buvo Birutė.

- Kokie vaidmenys jums dažniau tekdavo - „geriečio“ ar „blogiečio“?

- Šiaip man ko gero daugiau teko vaidinti blogiečius. Man patikdavo ir juose atskleisti ką nors gero. Labai patikdavo vaikiški spektakliai. Pavyzdžiui, Piteris Penas. Adolfas Večerskis buvo bocmanas, o aš - piratų vadas Kablys, būdavo daug improvizacijos, įdėdavome nemažai savo teksto. Pavyzdžiui, ateinu ant kablio pasismeigęs agurką ir sakau: „Kepsim šiandien tortą!“; Večerskis žiūri, kad pas mane agurkas ir sako: „Su agurku!“; atsakau: „Su trim agurkais!“ ir pasmeigiu dar du.

- Dažna nuomonė, jog aktoriai nepastovūs žmonės, greit įsimyli, tačiau neilgam...

- Režisierius Algis Lapėnas pastatė vaidinimą pagal Branislavo Nušičiaus kūrinį „Du vagys“. Tai mano vienas iš sėkmingiausių vaidmenų. Buvau vienas iš vagių, kuris atėjo pinigų vogti, o kitas, irgi vagis, - pavogė (nuviliojo) moterį nuo savo draugo. Aktorius Romualdas Ramanauskas buvo tas vagis, kuris pavogė tą moterį (aktorę Mainelytę). Gyvenime niekada negalėčiau būti tuo vagimi, kuris pavogė moterį iš draugo. Ir teatre niekada neturėjau jokių meilės ryšių. Spektaklyje - taip. Ir bučiavau, ir glamonėjau, ir tuo metu mylėjau, bet tik spektaklyje...

- Ar teko vaidinti televizijos filmuose?

- Nemažai vaidmenų turėjau ir televizijos filmuose. Aštuntame dešimtmetyje buvau vienas iš kviečiamų aktorių. Pavyzdžiui, apie nepilnamečių koloniją sukurtame televizijos filme „Paskutinis barjeras“, kur Večerskis vaidina nusikaltėlį Vabalą, buvau daktaras. Binkio „Atžalyne“ vaidinau fizinio lavinimo mokytoją (kūno kultūros). Buvo ir daugiau vaidmenų.

- XV a. iškilo labai įtakinga LDK didikų giminė - Radvilos. Lenkiškai vadinosi Radziwillowie. Jūsų pavardė Radvilavičius. Gal ir jūs esate iš tos giminės?

- Paauglystės metais vasarą tekdavo uždarbiauti. Šeštą klasę baigęs jau dirbau statybose, melioracijoje. Buvau fiziškai stiprus, kilnojau štangą, lankiau boksą. Ypač gerai sekėsi tinklinis, atstovaudavau Vilniaus aukštosioms mokykloms, žaidžiau ir stalo tenisą. Kartą nuvažiuojame dirbti į vieną kolūkį tarp Varnių ir Telšių, į Žarėnus. Šalia Žarėnų tada buvo „Baltijos“ kolūkis, kuriame statėme vidurinę mokyklą. Vienas iš tų darbininkų buvo mėgėjęs išgerti - jo pietūs būdavo ... į degtinę pritrupinta duona. Niekada niekur tokio dalyko daugiau nemačiau. Jis, srėbdamas tą sriubą, ir sako: „Vladeli, ar žinai, kad tu dirbi Radvilavičių dvare?“ Pasirodo, mokykla buvo statoma ant dvaro rūmų pamatų ir buvo rasti dokumentai, jog dvarą valdė Radvilavičiai, o mano prosenelių tėviškė - kaip tik netoli Žarėnų. Tikėtina, kad mes su šiais dvarininkais galėjome turėti giminystės ryšių.

Remigijus Bonikatas

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt