Ir 90-ties sukasi virtuvėje su samčiu…

Ilgametė Birštono „Bočių“ bendrijos narė Stefanija Klimienė gruodžio 28 dieną švęs savo 90 -ąjį jubiliejų. Apie tai, kad švęs, gal kiek per skambiai pasakyta, iš tikrųjų gerbiama Stefanija tokią garbingą sukaktį ketina paminėti tik su namiškiais, o toliau gyvenantys artimieji ją pasveikins telefonu. „Dabar toks laikas, kai bendrauti tarpusavyje galime daugiausia telefonu, reikia saugotis patiems, ir saugoti kitus,“ – teigia ji, ramiai priimdama tokią situaciją, kai dėl pandemijos dar negreit galės pasimatyti su kitais šeimos nariais ir kuriam laikui turės atsisakyti dalyvavimo bočių sambūriuose, kasdienybę paįvairinančioje veikloje.

–Kol jaučiuosi stipri, dalyvauti „Bočių“ veikloje man labai smagu ir gera, – sako ji, pagarbiai atsiliepdama apie aktyviąją bendrijos vadovę Juliją Barutienę, kuri prie kiekvieno prieina, gerą žodį ištaria, į ekskursijas pakviečia. Todėl jos pakalbinta Stefanija ne kartą kartu su kitais senjorais keliavo autobusu pažinti Lietuvos, jai prašant neatsisakė ir šeimininkės pareigų, kai po renginių prisireikdavo paruošti vaišių stalą.
Nuo 1951-ųjų kurorto sanatorijose ir Turistinėje bazėje virėja dirbusi Stefanija Klimienė savo kvalifikacijos neprarado ir išėjusi į pensiją. Garbaus amžiaus moteris vis dar sukasi namų virtuvėje. Jos podukra Asta Cikanavičienė džiaugiasi, kai, sugrįžusi iš darbo, randa ir šiltus namus, ir pagamintus pietus ar vakarienę. Mama šeimą palepina kibinais, šventėms būtinai kepa totorišką šimtalapį, o neseniai pamėgo kepti ir duoną.

Savo trumpame pasakojime guvi, maloniai bendraujanti Stefanija atskleidžia, kad per ilgą savo gyvenimą patyrė ne vieną sunkų išgyvenimą, susijusį su artimų žmonių netektimis, jų neprilyginsi tam psichologiniam diskomfortui, kurį žmonės jaučia dėl dabartinių karantino apribojimų.

Stefanija gimė 1930 m. gruodžio 28 dieną Alytaus apskrities Simno valsčiaus Krokialaukio parapijoje, Navininkų kaime, Marijos Žadeikaitės ir Antano Deraus šeimoje.

Derus – Dzūkijoje neįprasta pavardė, Stefanija girdėjo, kad ji gali būti prancūziška. Ar jos protėvis galėjo būti kitatautis, kaip jis atsidūrė Lietuvoje, niekas jai nepasakojo. Įdomus sutapimas: dukra atėjo į šį pasaulį tą pačią dieną, kaip ir jos tėvas Antanas. Augo su keturiais broliais ir trimis seserimis. Šiandien iš gausios šeimynos likusi tik Stefanija ir sausio mėnesį 94 -tą gimtadienį švęsiantis brolis Pranas, kuris gyvena Vilniuje.

Stefanijos teigimu, jos tėvas, pardavęs savo tėvų ūkį, atėjo į žentus. Mamos tėvai Žadeikai buvo pasiturintys ūkininkai, turėję 40 hektarų, vienas jos brolis netgi buvo užsitarnavęs Lietuvos kariuomenės pulkininko laipsnį.

Kai Lietuvą okupavo sovietai, šeimai iškilo didelė išbuožinimo grėsmė. Anot S.Klimienės, tėvukas, šiek tiek dirbęs mokytoju, laisvai kalbėjęs rusų ir lenkų kalbomis, labai apdairiai į savo namus įsileido „dvariokus“, su jais dalinosi ir pasėliais, ir maistu. Kartą supykusi „nuomininkė“ jiems pagrasino baltomis meškomis, tad baimindamasi represijų šeima net buvo išvažiavusi pas mamos brolį, bet paskui sugrįžo, nusprendusi nesislapstyti ir pasitikti likimą savo namuose. Pradėjo ruoštis galimam išvežimui į Sibirą, tačiau vieną sekmadienį prabudę pamatė užėjusius vokiečius.

Karo laikmetį pragyveno palyginti ramiai, kai sugrįžo frontas, šeima pasislėpė išsikastame bunkeryje, iš kurio girdėjo artilerijos salves. Suskaičiavo net šešiolika jų daržuose sprogusių sviedinių, vienintelis įsmigo į kalnelį.

Po karo šeima išvengė tremties, Stefanija svarsto, galbūt juos užtarė tėvų namuose gyvenusių „kampininkų“ sūnūs, kurie tapo stribais. Kaip ir daugelis to meto Lietuvos šeimų, gausi Derų šeimyna pokariu buvo išdraskyta. 1928 m. gimęs sūnus Antanas Derus – Trispalvis 1947 m. išėjo į partizanus, po dvejų metų žuvo Židonių kaime, palaidotas Balbieriškyje. Kitą brolį Juozą (g. 1924 m.) paėmė į rusų kariuomenę, jis dingo be žinios. Šeimai buvo pasakyta, kad bevežant naujokus į Vilnių, netoli Daugų kelią jiems pastojo „naktiniai“, tad susišaudymo metu jis galėjo žūti, tėvui buvo išduota ir nukentėjusiųjų statusą suteikianti pažyma. O kaip buvo iš tikrųjų: ar brolį pakirto kulka, ar jis pasinaudodamas sąmyšiu pabėgo į mišką, Stefanija iki šiol nežino.

Visiems palikus gimtuosius namus, trobesiai buvo nugriauti, jų vietoje pastatytos kolūkio fermos. Žemę Derų palikuonys atsiėmė ir nuomoja ūkininkams, bet širdį skauda dėl kolūkinio palikimo: apleistos, piktžolėmis apėjusios 5 hektarų teritorijos, kuri išvagota siloso tranšėjų, užteršta pastatų griuvėsiais…

Pirmąkart Stefanija ištekėjo vos 19 metų. Kai jos vyras Edmundas Mališauskas neaiškiomis aplinkybėmis žuvo, jai buvo 43 metai, o dukra Marija – jau ištekėjusi. Ir tuomet aplinkiniai ją pradėjo piršti su 14 metų vyresniu našliu Juozu Klimu iš Širvinių kaimo. Tam neprieštaravo ir dukra.

–Juozo žmona Albina, mokytoja, mirė nuo kraujo vėžio, palikdama 4,5 metukų dukrą Astutę. Ją palaidojo gruodžio 2 dieną, mano vyras atgulė toje pat eilėje gruodžio 16 dieną. Po pusantrų metų susiėjome. Pardaviau butą Birštone ir išėjau gyventi į sodybą kaime – su didžiuliu 300 obelų sodu, vyras buvo tvarkingas ir darbštus žmogus. Jo dukrą nuo šešerių metukų užauginau kaip savą. Labai gera mergaitė augo, stengiausi ją puošti ir lepinti. Buvo labai prisirišusi prie manęs, saugodavo, kad neprapulčiau, neretai nusivesdavau ją ir į darbą Turistinėje bazėje. Iš savo namų darbovietę dažniausiai pasiekdavau per Nemuną persikėlusi valtimi, – prisiminė praeitus laikus Stefanija.

Šiandien Stefanija Klimienė gyvena toje pačioje sodyboje su jaunesne dukra Asta ir žentu Antanu, gyvena sutardami, vieni kitus tausodami ir užvaduodami.

Vyresnioji dukra Marija savo gyvenimą sukūrė sostinėje, kur dirbo felčere-laborante, vaikų darželio dietiste, šiuo metu ji pensijoje. Prieš kurį laiką ji su vyru iš Vilniaus persikėlė į sodybą netoli Stakliškių, arčiau gimtinės.

Abi dukros močiutei padovanojo po du anūkus: Ugnių, Saulę, Agnę ir Emiliją, kurie savo ateitį sieja su Vilniumi. Stefanija sulaukė ir keturių proanūkių.

Užsitikrinusi, kad šeimos medis išleido atžalas, vyriausioji šeimos atstovė šiandien leidžia dienas su maloniais rūpesčiais. Dukros Astos „išvaduota“ nuo daržų ravėjimo, Stefanija jai vis dar neužleidžia šeimininkės pozicijų. Netikėtai prisipažįsta, kad, užkaitusi puodus, mėgsta kortas „pamėtyti“. Žaisti smetoniškų ponių mėgtą žaidimą kortomis ji išmoko, kai ilsėjosi Palangoje. Neretai prie močiutės prisėda ir anūkė, studentė Emilija, tada jos abi žaidžia „Karuselę“.

Taigi Stefanija ir kasdienybėje sukasi, kaip toje karuselėje, neturi kada išgyventi dėl karantino suvaržymų, nejaučia ir vienatvės, juk vieni jos artimieji šalia, kiti – bet kada pasiekiami telefonu. Svarbiausia, žinoti, kad jie yra sveiki, ir jiems viskas gerai sekasi…

Dalė Lazauskienė