Interviu su Lietuvos rinktinės puolėju Tadu Kumeliausku: apie karjerą, traumas, ledo ritulio aktualijas ir Elektrėnų „Energiją“

Vilnius

Etaplius SistemaŠaltinis: Etaplius.lt

108341

Vos penkiolikos gimtuo­sius Elektrėnus palikęs Lietu­vos vyrų ledo ritulio rinktinės puolėjas Tadas Kumeliauskas ­legionieriaus duoną Vokietijoje­ kremta jau trečią sezoną. 2017 metais atvykęs į Vokietijos rytuose esantį Dresdeną 28-erių ledo ritulininkas į Vokietiją grįžo įpusėjus 2018–2019 m. sezonui, o per trumpą laiką užsirekomendavęs trečio­sios Vokietijos lygos pirmenybių Memingemo ECDC klube, sudomino ir į aukštesnį DEL2 čempionatą prasibrovusią „EV Landshut“ komandą.

Foto galerija:

Sudarę sutartį su aukštaūgiu puolėju „EV Landshut“ vadovai džiaugėsi, jog gavo patyrusį ir daug dirbantį žaidėją: „Tadas turi visas reikiamas fizines savybes bei nepa­kartojamą metimą“, – apie nau­joką šių metų gegužę kalbėjo „EV Landshut“ direktorius Ralfas Hantschke.
Ir, atrodo, abipusė simpatija, nuo kontrakto prabėgus beveik pusmečiui, neišblėso. Apie ledo ritulio spor­tą kalbėjomės su 28 metų ledo ritulininku, karjeros siekusiu Suomijos, Rusijos, Vokietijos komandose.

„Ledoritulys.lt“ pokalbį pradė­jo apie gyvenimą Vokietijoje…

Gyvenimas Vokietijoje, galėčiau sakyti, vienas geriausių mano gyvenimo etapų. Gyvename centre. Kai sugalvoji, kur eiti, nereikia automobilio – užsimovei batus ir išėjai. Klubas suteikė gyvenamąją vietą, automobi­lį, viską gauni, ko reikia. Arena arti namų, maždaug du kilometrai nuo centro. Daugelį vietų galiu pasiekti pėsčiomis, – pasakojo Lietuvos rinktinės žaidėjas.- Kiek esu žaidęs užsienio klubuose, man butu niekada nereikėjo rūpintis. Va, Rusijoje ar Kazachstane automobilio nebuvo, bet butu klubai visada pasirūpindavo. Tai įeina į kontraktą. Kaip dėl atlyginimo susitari, taip ir dėl gyvenamosios vietos, skrydžių ar inventoriaus“. Landshutas, kaip ir kiti Vokietijos miestai, yra tvarkingas, patrauklų akiai senamiestį gaubia ant kalno esanti pilis, iš kurios atsiveria stulbinanti panorama, o gamtos žavesį papildo miestą kertanti Izaro upė.
Pasak T. Kumeliausko, jie su žmona Jogaile čia jaučiasi esą vieninteliai lietuviai, nors kažkada vaikštinėda­mi senamiesčiu ir girdėjo lietuviškus ­balsus – kitaip ir būti negali, nes senamiesčio fragmentai lietuviui gali priminti tiek Vilnių, tiek kaimynės Latvijos sostinę Rygą, tad ši vieta turistams tikrai turi, ką pasiūlyti.

Mieste matėme žmonių su Landshuto ekipos marš­kinėliais, vyksta renginiai. Kuo gyvena šis netoli didmiesčio Miuncheno esantis ir 70 000 gyventojų turintis miestas?
Vietiniai kalba, kad ledo ritulys ir yra ta sporto šaka, kur į rungtynes susirenka daug žiūrovų. Net futbolo ekipa, kuri, beje, žaidžia žemesnėje lygoje, nėra tokia populiari, kaip ledo ritulys. Pirmąjį namų mačą, kurį Landshut ledo ritulininkai pralaimėjo po baudinių serijos, pasak T. Kumeliausko, stebėjo per 4200 žiūrovų. „Buvo tikrai pilna arena, ir rungtynės buvo neblogos, bet paleidome iniciatyvą. Kol kas nestabiliai žaidžiame. Galime praleisti įvarčius, tada įmušti, o likus kelioms minutėm – vėl praleisti. Kažkokio lyg susikaupimo trūksta, gal gynyboje – tiesiog dar nežaidžiame savo žaidimo. Neužtikrintai“, – taip pirmą namų krikštą apibūdino puolėjas.

Kai lankėmės Landshute, senamiestyje vyko renginiai, skir­ti klubui paremti. Jų metu buvo renkama parama, siūlomi žaidimai, kuomet gali smūgiuoti ritulį į pa­statytus vartus. Mieste galima bu­vo sutikti dešimtis „EV Landshut“ klubo marškinėliais vilkinčių žmonių. T. Kumeliauskas yra vie­nas iš keturių legionierių, kuriuos gali registruoti DEL2 pirmenybių klubai. Galbūt lietuvį jau atpažįsta gatvėje vietos gyventojai?
Dar neteko to pastebėti. Mažai namų rungtynių buvo, tik pirmas sužaidėm. Gal dėl to. Nors, kai žaidžiau Dresdene, irgi nebuvo taip, kad labai kažkas pažintų. Nors ten ir didesnis miestas buvo. Labai pri­klauso nuo žmonių. Aš keturis sezonus praleidau Suomijoje, ten gal ir pažintų. Tiesiog žmonės tokie, kad į akis nelenda, nieko nesako.

Pirmiausia Vokietijoje žaidė­te Memingemo komandoje. Ko­dėl pasirinkai „EV Landshut“ komandą, kuo suviliojo?
Po darbo Rusijoje, kai atvykau į Vokietiją, buvau nusprendęs, kad nėra skirtumo, kurioje komandoje žaisiu. Čia, iš blogosios pusės kalbant, Rusijoje pabuvus norisi bėgti nuo jų visų organizacinių dalykų, mentaliteto. Kai į Memingemą važiavau, mintyse buvo: važiuosiu ten, kur gausiu pasiūlymą. Memingeme lygis nebuvo labai aukštas. Tiesiog kalbėjau su agentu, kokių bus variantų – iš to išsirinksiu. Atsirado variantas su Landshutu. Memingemas siūlė pasilikti.
Man pagrindinis faktorius apsispręsti buvo greitas sprendimo pri­ėmimas. Pernai laukiau iki spalio. Šįmet nebenorėjau laukti varianto, kur galėčiau svarstyti geras ar negeras. Kalbėjome su Jogaile, kad iš to, kas atsiras iškart po sezono, kažką išsirinksiu.

Rusijos klubas neliko skolingas?
Ne, išsiskyrėme, kaip įmanoma, geriausiai.

Koks DEL2 lygis, jei lygintum su kitomis lygomis, kuriose teko rungtyniauti per visą karjerą?

DEL2 yra pirmos keturios penkios komandos, kurios – tikrai gero lygio. Ten trys penketai sudaryti iš rimtų žaidėjų. Antra pusė – du penketai geri, o du – vidutiniai. Lygis nenustebino, nes žaidžiau Dresdene ir žinojau. Kai dirbau Suomijoje, teko žaisti Čempionų lygoje su Diuseldorfo klubu. Tai – aukščiausias lygis. Jau nepasakysi, kad čia mes – Suomija, esam aukštai, o DEL – žemai. Iš dviejų rungtynių, manau, ir vieni, ir kiti pasiimtų po pergalę. Lygis panašus.
„EV Landshut“ komandos admi­nistraciją ir trenerių štabą sudaro vokiečiai, tik pačiūžas galandantis darbuotojas yra čekas, tačiau ir jis jau ilgai gyvena Vokietijoje ir yra įgijęs šios šalies pilietybę.
Klubas turi savo istoriją, įkurtas 1948-aisiais. Tai nėra tik profesio­nali ledo ritulio komanda, tai – visa ledo ritulio mokykla, kurioje ledo ritulio pagrindų mokosi patys mažiausieji, tikintys, jog ateityje galės vilkėti ir vyrų ekipos marškinėlius.

Pasvajokime į priekį. Jei Landshuto komanda sugebėtų patekti į pirmą Vokietijos lygą. Ten galėtum žaisti?
Manau, kad galėčiau. Bet turi tau šansą duoti, kad pabandytum. Aš nesijaučiu, kad po žaidimo Suo­mijoje praradau formą. Tiesiog gal, kai žaidi žemesnėse lygose, yra mažiau pasitikėjimo, žaidi ne su tokiais gerais partneriais. Ir tik tiek. Reikėtų pabandyt, bet, manau, kad galėčiau. Aišku, nuo rolės priklauso. Pirmame penkete rezultatyviausiu žaidėju, gal nebū­čiau, bet tame lygyje žaisti galėčiau.

Ar kas nors akcentuoja tai, kad esate lietuvis Vokietijos lygoje?
Taip, su lietuvišku pasu yra sunkiau. Kai vykau į Suomijos klubo peržiūrą, tai buvo tokios reakcijos: Kas? Lietuvis? Ką jis čia veiks? Krepšinį žais?. Visi kreivai žiūrėjo, kaip lietuvis gali žaisti ledo ritulio Suomijos lygoje. Vokietijoje nesakau, kad turiu lietuvišką pasą… Yra daug DEL žaidėjų, kurie, jeigu neturėtų vokiško paso, net nežaistų. Jie tiesiog gauna dvigubą pilietybę, turi vokišką pasą ir taip daug lengviau. Žaidė­jas neužima legionieriaus vietos.

Kaip klubas „EV Landshut“ vertina, kad pas juos žaidžia Lietuvos nacionalinės komandos žaidėjas?
Iš tikrųjų net nežinau, ne­kalbėjome apie tai. Kai buvau Kazachstane, skambino, klausė, kaip sekasi. Tuo metu buvo ką tik pasibaigęs čempionatas. Klausė, kaip asmeniškai žaidimas, kaip komanda. Vis tiek Lietuva žaidžia ne aukš­čiausiame divizione, tai mažiau ir dėmesio kreipia.
Vokietijos vyrų rinktinė suda­ryta iš užsienyje žaidžiančių vo­kiečių ir DEL lygos žaidėjų.

Kokia yra Tado Kumeliausko dienotvarkė Landshute?
Antradieniais ryte – salė. Tam skiriama pora valandų, o tada – vakarinė treniruotė ant ledo. Kitas dienas – arba ryte ir vakare ledas, arba tik vakare ledas. Sudėliojama pagal tai, kada varžybos. Dažniausiai varžybų tvarkaraštis sudėliotas taip, kad vienos rungtynės vyksta namie, o kitos išvykoje. Niekada netenka iš vienų išvykos rungtynių vykti į kitas. Kai sezono pradžioje mūsų namų arena buvo renovuojama, vykome į stovyklą Čekijoje dešimčiai dienų – tiesiog namuose nebuvo kur treniruo­tis, o reikia dviejų treniruočių per dieną. Tam, kad nevažinėtume kažkur, vykome į stovyklą. Grįžus visą mėnesį važinėdavome treniruotis dvidešimt kilometrų nuo čia į Mozburgą. Taip kiekvieną dieną.

Papasakok apie išvykimą iš Elektrėnų.

Palikti Lietuvą, gimtuosius Elek­trėnus bei „Energijos“ ekipą pa­skatino noras siekti profesionalu­mo. Nors ir dabar Latvijos ledo ritulio lygos klubuose rungtyniauja ne vienas lietuvis, praeitą dešimtmetį dabar jau bankrutavusios Latvijos metalurgijos bendrovės „Metalurgs“ remiama Liepojos komanda mūsų šalies ledo ritulininkams buvo tapusi tramplinu ir, dažniausiai, pirmąja legionieriaus stotele, nulėmusia tolimesnę karjerą.

„Metalurgo“ vilionėms tuo­ me­tu neatsispyrė ir T.Kumeliaus­kas?
Kai žaisdavome prieš Liepojos „Metalurgs“, jų komanda visada neblogai sužaisdavo. Jie buvo didesni profesionalai – turėdavo po dvi treniruotes per dieną, kai mes Elektrėnuose tuo metu – tik vieną. Man labai norėjosi tobulėti ir už tokią galimybę esu dėkingas broliui. Tuo metu Donatas jau žaidė „Metalurgs“ komandoje ir sutarė su klubo vadovais, kad jie pakviestų mane į peržiūrą ir įvertintų mano gebėjimus. Tuo metu man buvo vos 15 metų, todėl turėjau pasistengti, kad įkalbėčiau tėvus išleisti mane į Liepoją. Tėvai nerimavo, kad išleidus mane į užsienio klubą, nukentės mokslai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Elektrėnų ledo ritulininkai pradėjo aktyviai žvalgytis po pasaulio komandas. Pirmasis „Energijos“ ekipą paliko dabar jau profesionalo karjerą baigęs ir treneriu dirbti JAV pradėjęs Pijus Rulevičius. O tada išvyko Povilas Verenis. Man irgi norėjosi siekti aukšto lygio. Prisimenu, sužaidus sezoną Lietuvos rinktinėje, man ir P. Vereniui siūlė, atrodo, kontraktą penkeriems metams. Bet be jokio sutarto atlyginimo. Natūralu, kad jautėme galimybę užsidirbti, todėl sutarties nepasirašėme. Atsirado kažkoks agentas, pripasakojo, prižadėjo aukso kalnus. Nuvežti buvome į tokią lygą, kur po keturis taškus per rungtynes rinkdavome, bet niekam nebuvome įdomūs. Pabuvome kelis mėnesius ir grįžome į Lietuvą, tą sezoną užbaigėme „Energijoje“.

„Energijoje“ prieš gerą de­šimt­metį nebuvo taip blogai?
Dar prieš išvykstant į JAV, Elektrėnų „Energijoje“ neblogą atlyginimą mokėjo. Tad algą iš ledo ritulio pradėjau gauti gana anksti. Neatsimenu tikslios sumos, bet gaudavau ne ką mažiau nei mano tėvai dirbdami ne ofisinį, o paprastą darbą. Jie man jau tada sakydavo: „Gauni ne mažiau nei mes“. Tai vaikui kildavo entuziazmas, kad reikia dar labiau stengtis, nes labai smagu dirbti savo mėgstamą darbą ir dar pinigus už tai gauti. Stebiu dabartinius skandalus apie Elektrėnų „Energiją“.

Negaila to, kad per paskutinį dešimtmetį Elektrėnų ekipa ne tik išsižadėjo profesionalaus klubo vardo, bet šįmet apskritai nežaidžia Lietuvos čempionate?
Aišku gaila. Visgi gimto miesto komanda, pats esu iš Elektrėnų kilęs. Dar kai pats žaidžiau, jaunas buvau, tai už „Energiją“ ir Latvijos čempio­nate žaidėme su latvių geriausiais klubais, tai dabar tikrai gaila, kad ir taip mažas Lietuvos čempionatas, o dar ir „Energijos“ nebeliko. Tačiau gailėt galima, bet ne mano galiose kažką pakeisti.

Domitės ne tik Lietuvos naujienomis, bet ir komandos draugų Lietuvos rinktinėje pasirodymais. Neužmirštate ir senų kolegų Suomijoje?
„Flashscore“ programėlėje prisijungiu, esu pasirinkęs mane dominančias komandas ir lygas. Tiek ir stebiu, nes turiu Suomijoje pažįstamų. Pasižiūriu, kas įmušė, kaip baigėsi. Ir viskas. Vaizdo medžiagos nežiūriu, nebent iš savų – Ne­rijus Ališauskas kokį įvartį įmu­šė, pažiūriu, kaip jam sekėsi.

Su kuriais Lietuvos žaidėjais, kurie dar rungtyniauja, pats lankei treniruotes vaikystėje?
P. Verenis, N. Ališauskas. Ir viskas turbūt. Net bijau kažką pamiršti. Mūsų komanda buvo 1990–1991 metų gimimo. Dabar Lietuvos vaikų ledo ritulio čempionate daug komandų dalyvauja, o mūsų laikais Kaunas ir Elektrėnai – visą sezoną vieni prieš kitus žaidėm. Visko būdavo. Ir masinės atsisveikinimo muštynės (juokiasi). Nuo vaikystės supratau: kai žaidimas teikia malonumą, tada ir asmeniniai rezultatai būna geriausi, sekasi. Ir visa kita ateina savaime.

Ką pasiekti svajojo Tadas Kumeliauskas prieš daugiau nei dešimtmetį?
Kai esi paauglys, be abejo, svajoji apie NHL. Bet vėliau, kai nepasieki tokio lygio, kad sudomintum NHL, pradedi kitaip taikytis – gal Europos lygoje kokioje elitinėje būtų gerai žaisti. Tas man pavyko, tačiau traumos sutrukdė karjerą. Prieš Suo­mijos aukščiausioje lygoje patirtą traumą žaidžiau geriausią savo žaidimą. Žaidžiau pirmame penkete. Pa­skutines šešiolika rungtynių surin­kau šešiolika taškų. Turėjau pasitikė­ji­mą ir iš trenerių, ir iš žaidėjų. Po to sezono, jeigu ne trauma, viskas būtų – tik geryn. Deja…

Teko vieną sezoną absoliučiai praleisti?
Taip, patyriau traumą ir diagnozavo ją teisingai, bet operaciją atliko blogai. Todėl dar turėjau dvi papildomas operacijas. Jos buvo, švelniai tariant, „ne į temą“. Po jų liko ta pati problema. Visą sezoną „prasioperavau“, o naudos jokios nebuvo. Ir praleidau tuos metus. Man tada padėjo Lietuvos rinktinės treneris Berndas Haake. Suorganizavo atvykimą į Miuncheną, čia surado chirurgę. Ji pažiūrėjo, dar kartą operavo ir po dviejų savaičių sako: „Jau gali žaisti“. Tai buvo ketvirta operacija. Praleidau metus laiko. Su tokia istorija tuo metu nelabai ir klubus dominau.

Buvo sudėtinga grįžti į Suomiją?

Taip, sportas yra verslas. Visi pasišneka, žino, kad buvai traumuo­tas. Man tuo metu vėl siūlė atvykti į peržiūrą Suomijoje, bet man netiko finansinės sąlygos. Jie manė, kad po traumos vėl turiu pradėti nuo nulio. Galų gale, jeigu ir būčiau išvažiavęs, tai pasiūlymas buvo po trečios operacijos, o skausmai – atsi­naujindavo, tad nieko nebūtų išėję. Po trečios­ operacijos vykau į Čekijos klubo peržiūrą, lyg ir viskas gerai, o po pirmų varžybų vėl pradėjau tą patį skausmą jaust. Aš dar turėjau metams kontraktą su TPS ekipa, jeigu ne trauma ir būtų sekęsi taip, kaip sekėsi, bent jau elitinėse Europos ­lygose tikrai būčiau žaidęs. Dabar traumos padarinių nejaučiu, praėjo laikas, tik, kaip sakant, įvaizdis jau ne tas. Metus praleidai, visi mato, žiūri, klausia kodėl. Ne taip paprasta sugrįžti. Trauma pakoregavo karjeros kryptį, o geras žaidimas to­kioje kaip Suomijos ledo ritulio lygoje kiekvienam profesionaliam sportininkui gali atverti duris į pačius geriausius pasaulio klubus.

Ar tai galėjo būti ir Kontinentinė ledo ritulio lyga (KHL), kurioje per visą istoriją žaidė vos trys lietuviai?
Tuo metu, kai Suomijoje žaidžiau, galiu pasakyti, kad nebūtų buvę sunku prasimušti. Nes KHL galima suskaičiuoti, kiek iš Suomijos lygos legionierių žaidžia. Bet apie KHL tiesiogiai nesu galvojęs, kad būtinai ten norėčiau žaisti. Mano tikslas ir buvo žaisti Suomijoje ir kiekvieną ­sezoną būti geresniu žaidėju.
KHL vargina kelionės. Jau kai pernai Rusijos antroje lygoje žaidžiau, keliauti teko lėktuvais. Po dešimt dienų išskrendi ir keliauji. Mano žmona Jogailė buvo atskridus, tai aš jos nemačiau. Grįžau, dešimčiai dienų „uždarė“ į bazę. Tai per mėnesį Jogailė mane matydavo dešimt dienų, o dvidešimt – viena būdavo. Su tokia politika – nelengva. Aišku, KHL žaidimas gali motyvuoti atlyginimu, nes kaip visi žino, ten atlyginimai dideli.

Ar save gali vadinti patyrusiu ledo ritulininku? Ar gali dalintis patarimais su komandos draugais?
Manau, kad save galiu tokiu laikyti. Iš tikrųjų Suomijoje daug patirties įgavau. Žaidžiau su tokiais žaidėjais, kurie Stanley taurę laimėjo, buvau vienoje rūbinėje su jais, girdėjau, ką jie šneka. Kažką jie man patardavo, tai, manau, patirties esu sukaupęs ir jauniems žaidėjams galiu patarti.

Ledo ritulys yra komandinis žai­dimas. Kiek pačiam yra svarbu tu­rėti tinkamus komandos draugus, gerus ir patyrius pagalbininkus?
Kuo aukštesnė lyga, tuo svarbiau geri partneriai. Gerose lygose vienas nelabai ką padarysi. Aukščiausioje lygoje, pavyzdžiui Suomijoje, turint gerus partnerius ir žaisti lengviau. Tuo momentu atsidengi ir jau žinai, kad tau ateis perdavimas. Turi ritulį, esi pasiruošęs jį kažkam atiduoti, ir tikrai žaidėjas atsidengia, būna laisvas. Kuo geresnė lyga, tuo geresni partneriai, tuo lengviau žaisti. Teko sutikti įvairių žaidėjų, nes kiekvieną komandą sudaro dvidešimt aikštės žaidėjų: kažkas per mažai „pasų“ paduoda, o kažkas per daug mėto. Bet kuo aukštesnė lyga, tuo viskas profesionaliau.

Jeigu reikėtų priimti sprendi­mą baigti profesionalo karjerą, ar norėtum likti ledo ritulyje?
Priklausys nuo galimybių, kokių pasiūlymų galiu gauti. Kai grįšiu į Lietuvą, atsižvelgsiu į pasiūlymus, kurių sulauksiu. Tada matysiu, ką pats noriu veikti ir kaip šeimai būtų geriau. Grandiozinių planų nekuriu. Po traumos stengiuos apie ateitį negalvoti, tiesiog šiandien darau „šitą ir šitą“, o ką rytoj veiksiu, pažiūrėsim.

Gruodį 29-ajį gimtadienį švęsiantis T.Kumeliauskas sako, kad užklupus traumai, buvo pravėręs „Hockey Punks“ akademijos duris, kur pradėjo dirbti su vaikais.

Kaip pasikeitė treniruočių procesas nuo to laiko, kai pats treniravaisi Elektrėnuose ir kokia šalies ledo ritulio mokykla labiausiai imponuoja?
Dabar apie Lietuvą sunku šne­kėti. Daug kas yra pasikeitę, nes aš turėdavau vos po vieną treniruotę per dieną. Grįžtu iš mokyklos, pavalgau, pačiūžas užsimoviau, valandą pačiuo­žiau ir namo. Dabar tikiu, kad gerokai daugiau dirbama su vaikais. Kai buvau „Hockey Punks“ akademijoje, jau tada mačiau, kad jie įsirengę šaudyklos salę, ten dirba, papildomai treniruojasi, „ant žemės“ sportuo­ja. Mano laiku to nebuvo. Suomijoje vaikų komandoms ir jų treneriams skiriama daug dėmesio. Vieną komandą treniruoti gali net trys treneriai. Jie turi „žemės“ treniruotes: nuo mažens daro tempimo pratimus. Suomiai jau nuo mažens su vaikais dirba kaip su profesionalais.

Ar vaikų treniruotė Lietuvoje padeda geresnius pamatus tolimesnei ledo ritulininko žaidėjo karjerai?
Manau, kad tikrai pamatus padeda tvirtesnius. Bet problema, kad ne visi vaikai išlaukia, kol gauna tuos vaisius – pradeda juos nuo medžio skint per anksti. Kai esi mažas, pradžioje norisi tik linksmai praleisti laiką. Todėl aš daug ką lyginu su Suomijos sistema. Ji veikia, tai at­spindi ir rezultatai. Jie turi programą, ta linkme dirba ir išugdo aukšto lygio sportininkus. Ir labai priklauso nuo trenerio, nuo treniruočių specifikos. Aš, kai iš „Energijos“ nuvykau į „Metalurgs“, treneriai ten buvo rusai. Jie atsinešė savo rusišką mo­kyklą. Buvau labai jaunas – penkiolikos metų. Treniruodavausi tuo metu su vyrais ir buvo labai sunku. Ta rusiška sistema – daug treniruočių, kei­čiasi salės. Suomiai turi europietišką požiūrį – daug treniruočių, jos sunkios, bet po jų duoda pailsėti. Nesakau, kad viena ar kita sistema yra bloga, tiesiog ji skiriasi. Aš pats kiekvienais metais vasarą rengiuo­si pagal Suomijoje įgytą patirtį, nes tai, ką išmokau ten, jaučiu, kad tokia sistema mane veikia. O ledo ritulininkas kuria save vasarą, padeda pamatus sezonui. Fiziškai pasiruošti vasara yra pagrindinis metas, nes sezonui prasidėjus – jau nieko nespėsi. Varžybos, treniruotės. Negali daug pritūpimų daryt, nes kojos paskui bus lėtos, o vasarą gali savęs negailėti.

Ar planuojate padėti Lietuvos rinktinei?
Labai norėjau Lietuvos rinktinei padėti „Turkish Airlines Baltic cup“ turnyre Taline, tačiau Estijos sostinėje vykusiose kovose manęs nebuvo, o taip pat nežinau, ar galėsiu pasirodyti olimpinėje atrankoje, kuri vyks Slovėnijoje vasarį. Ten lietuviams teks kovoti prieš japonus ir slovėnus. DEL2 lygoje tuo metu net pauzės nėra numatyta, tad labai sunku planuoti.
Tačiau nepaisant visko, trykštu noru vėl apsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius, ko anksčiau neleido padaryti trauma bei įtemptas Suomijos lygos tvarkaraštis. Būdavo arba trauma, arba „playoff’ai“ pavasarį. Nesusidėliodavo planai. Už rinktinę man visada malonu žaisti, susitikti su senais pažįstamais, su jaunimu. Kai klube esi – angliškai šneki, grįžti namo – lietuviškai. Toks kitoks jausmas. Už klubą žaidi – turi tikslų, tave skatina finansai, gauni atlyginimą. O rinktinėje susiburi su tais žmonėm, kurie siekia vieno tikslo ir kartais net labiau atiduoda save, nes už Lietuvą žaidi, už savo šalį, be jokių atlygių. Dabar rinktinėje, kai ilgą laiką nebuvau, grįžau, atmosfera puiki. Visi vienas kitą palaiko, juokauja.

Kokie prisiminimai užplūsta iš prisiminimų apie Lietuvos rinktinę?
2018 metais žaidė Darius Kasparaitis ir Dainius Zubrus, patirties įgauti buvo galima ir rūbinėje. Kaip žinom, Darius labai šmaikš­tus, tai mėgsta pajuokauti. Buvo links­ma. Prieš pusantrų metų Kauno „Žalgirio“ arenoje iškovota pirmoji vieta lietuvius atvedė į Kazachstaną ir IA divizioną, tačiau jame debiutavę Lietuvos ledo ritulininkai buvo sugrąžinti vėl laipteliu žemiau. Aš nacionalinę komandą Nursultane papildžiau kiek vėliau, jau po pirmųjų sužaistų rungtynių pirmenybėse, nors iki to laiko nebuvo aišku, ar apskritai galėsiu ginti šalies garbę. Atvažiavau tiesiai į varžybas su Kazachstanu, bet nežaidžiau tų varžybų. Ryte čiuožiau, ne kaip pasijaučiau ir nežaidžiau.

Kaip manai, jeigu būtum žaidęs nuo pradžių, be patirtos traumos kontrolinėse rungtynėse, rezultatai galėjo būti kitokie?
Žiūrėjau tas varžybas, kai su baltarusiais žaidėme. Aišku, kiek netikėta, bet kai turėjome pranašumą, galvoju: „O, kodėl gi ne? Kodėl baltarusių neaplošus?“. Sėdėjau ir žiūrėjau, tikėjausi, kad vyrai išlaikys persvarą iki galo. Gaila, kad nepavyko. O pagrindinis kabliukas mums buvo vengrai. Daugiausiai šansų buvo su jais, bet kaip visi šnekėjo, pakišo koją tvarkaraštis. Juk prieš tai teko žaisti su Kazachstanu, visas varžybas gintis, jėgas atiduoti, o kitą rytą jau ir prieš vengrus žengti.

Dabar kaip pažiūrėsi – vieniems Lietuvos rinktinė tiesiog iškrito į IB divizioną ir grįžo laipteliu atgal, o optimistai sako, kad viskas yra gerai, supratom, kad galim žaisti tame lygyje, pirmame divizione. Ką pats matai artimiausioje ateityje?
Priklauso, kokius žaidėjus tu­rėsime, ką pavyks surinkti. Su ta sudėtimi, su kuria žaidėme Nursultane, tikrai galima žaisti. Ten nieko įspūdingo nėra. Tiesiog lemia labai maži dalykai – vienas varžybas laimi ir lieki. Vienas pralaimi – ir jau iškrenti. Aišku, dėl pirmų vietų mums ten žaisti ir pretenduoti yra sunku. Bet, kad tiesiog liktume divizione, ten žaisti tikrai galim.

Esate sakęs, kad Nacionalinei komandai didelį postūmį davė naujo pagrindinio trenerio Danielio Lacroix atvykimas, o tai teigiamai keitė Lietuvos komandos žaidimą – ledo ritulininkai suprato, kad save gali išnaudoti tinkama linkme.
D.Lacroix – tikras profesionalas. Treniravęs ir žaidęs NHL. Naujų vėjų mums įpūtė. Ir labai gera žinia, kad jis lieka su mumis. Kai Kazachstane žaidėme, tai didelis indėlis į mūsų žaidimą priklauso jam. Schemos naujos, daugiau supratimo aikštėje atsirado. Pradėjome labiau suprasti, kas kur bus vienu ar kitu momentu. Žodžiu, taktiškai jis mus pakylėjo, tapome gerokai stipresni. Tikiu, jog jauna ir jau pirmąjį krikštą patyrusi komanda nenuvils ir ateityje, o sėkmės receptas slypi talente, atmosferoje, patirtyje.

Pagal publikaciją, skelbtą
www.ledoritulys.lt, informaciją paruošė ir su T. Kumeliausku suderino Ona Rasutė Šakienė

Nuotr. iš asmeninio albumo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt