In memoriam. Tarp tauriųjų pedagogų – Romualdas Vytautas Lengvinas

Kaunas

Reporteris SkaistėŠaltinis: Etaplius.lt

68873

Prieš porą dienų netekome Romualdo Lengvino, išskirtinio mūsų krašto patrioto ir lyderio, meilę ir atsidavimą savo šaliai ir kraštui pavertusio viso gyvenimo tarnyba. Savivaldybės meras Saulius Grinkevičius dėl žymaus visuomenininko, pedagogo, socialinių mokslų daktaro, politiko, tarybos nario Romualdo Lengvino netekties jo šeimai, artimiesiems, draugams ir bendražygiams išreiškė nuoširdžią užuojautą savo, Kėdainių rajono savivaldybės bendruomenės ir visų Kėdainių krašto žmonių vardu. O šiandien pateikiame savivaldybės vyr. specialisto Ryto Tamašausko straipsnį apie šį garbų žmogų.

Su artimojo ir mielojo netektimi susitaikai, suvokdamas, kad visų paskirtis – ateiti į šį pasaulį, atlikti pareigas ir vėl pasisveikinti su amžinybe. 2019 m. sausio 19 d. mūsų pasaulį paliko Romualdas Vytautas Lengvinas. Pedagogas, edukologas, visuomenininkas, bičiulis jau ėjo solidžius 89-uosius metus, bet telkėsi ties artimųjų gyvenimais, džiaugėsi susitikimais, buvo aštraus proto, nuosekliai domėjosi ir diskutuodavo dėl šalies šiandienos ir orientyrų, tebebuvo tarp kultūros veikliųjų, parimdavo ties knyga, dirbo sode, vairavo automobilį, keliavo, visą gyvenimą – žavingai tiesaus sportiško kūno ir dvasios.

Romualdas Vytautas Lengvinas gimė 1930 m. liepos 1 d. Kaune, geležinkelininko šeimoje. Antruoju – Vytauto – vardu pakrikštytas, nes Lietuvoje 1930-ieji buvo Vytauto Didžiojo metai. Visiems buvo įprastas Romualdo vardu, tik artimieji vadino Romu ar Romuku.

Sakęs, kad „Kaunas – mano tragiškos vaikystės miestas“. 1941 m. buvo įkalintas ir Archangelsko lageriuose gruodžio mėn. nužudytas tėvas Pranas. Į Sibirą buvo ištremti mama Viktorija (mergautinė pavardė – Mackevičiūtė), brolis Vaclovas ir sesuo Eleonora. Lietuvoje liko Romualdas, nes tąsyk vasarojo Kaišiadorių rajone, Plaskūnų Būdos kaime, pas tetą – mamos seserį Oną Naginienę. Taip vienuolikmetis tapo kaimo vaiku. Augant buvo vadintas Naginienės Romu; ją, beje, R. Lengvinas laikė savo antrąja mama. Apie tai ir kitas gyvenimo peripetijas, genties ištakas ir artimųjų likimus išsipasakojęs 2018-ųjų vasarą Elektrėnų žurnalistei Julijai Kirkilienei.

1941 m. baigė Kauno Vinco Kudirkos pradinę mokyklą, 1946 m. – Kauno 6-osios vidurinės mokyklos devynias klases, 1952 m. su pagyrimu – Panevėžio mokytojų seminariją, 1960 m. lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją įgijo Šiaulių pedagoginiame institute, 1965 m. Vilniaus universitete baigė žurnalistiką. Dirbdamas mokėsi neakivaizdžiai, su žmona Vanda augino du sūnus – Dalių ir Giedrių. Taip galėjo tik stiprios dvasios, valios žmogus.

53-ejus buvo pedagogas („aš nenorėjau būti ne mokytoju“). 1999 m. įteikta Kėdainių rajono savivaldybės nominacija kaip labiausiai nusipelniusiam švietimo srityje (galbūt rajono tarybos sprendimu galėtų būti prilyginta Metų mokytojo statusui; toks vardas ir premija Kėdainių rajono savivaldybėje teikiama nuo 2006 m.). 2010 m. buvo įteiktas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklas ir atminimo medalis. Apibendrindamas gyvenimo patirtis, R. Lengvinas pats išskyrė kelias svarbias savo veiklos sritis: mokytojas, mokyklos vadovas, mokslinė veikla, švietimo sistemos pertvarka, parama būsimiems pedagogikos mokslininkams ir pedagogams, visuomeninė veikla.

Šešiolikos metų (1946 m.) duoną pradėjo pelnyti kaip mokytojas, būdamas tik keleriais metais vyresnis už kai kuriuos mokinius. Pedagogo pradžia antrojoje gimtinėje – Kalvių pradinės mokyklos Plaskūnų skyriuje (Kaišiadorių r.). 1948 m. pabaigoje pradeda dirbti Kudirkų pradinėje mokykloje (Prienų r., Pakuonio ap.), nuo 1950 m. – Žynių mokykloje (Vilkaviškio r.), 1952–1957 m. buvo Mantviliškio septynmetės mokyklos (Kėdainių r.) direktorius. Skaičiuojame: per šešerius metus – ketvirtoje mokykloje. Paaiškinimas paprastas – persekiojo tėvų biografija. Dar kelis dešimtmečius reikėjo laviruoti istorijos pervartose.

Į pedagogo gyvenimą įsiterpęs dešimtmetis, skirtas žemdirbiams – 1957–1967 m. buvo Gudžiūnų kolūkio pirmininkas. Paklusdamas laikmečiui ir partijos nurodymams (trisdešimttūkstantininkų kampanija), buvo ne savo valia įbruktas į nepatirtas sferas – į prievartą sukurtą kolektyvinį ūkį. Prisiminė: „apie žemės ūkį iš tikrųjų nieko nenusimaniau, ir tas mano žingsnis buvo panašus į avantiūrą“, nes prisipažino geriau valdantis plunksną. Bet pasitardamas su išmintingaisiais, iš anksto detaliai susirašydamas rytdienos darbus ar susirinkimo eigą (pagrįstą skaičiais, faktais kaip argumentais), gerbdamas šalia esančiuosius, bet nenuolaidžiaudamas, rūpindamasis darbo drausme, nuosekliai besidomėdamas agrotechnika. Todėl ir po kelių dešimtmečių kolūkiečių buvo minimas tarp padoriausių ūkio vadovų, už nuoseklų rūpestį žeme ir žemdirbio gyvenimu buvo vertinamas ir žemdirbystės mokslininkų. Beje, dalis kolūkio pirmininko dienoraščio, kaip žurnalistikos studijų baigiamasis darbas, buvo paskelbta „Nemune“ (1967, Nr. 5).

Paskui ilgam vėl sugrįžo į mokyklą. 1967–1979 m. vadovavo Kėdainių 2-ajai vidurinei mokyklai (dabar – Kėdainių „Atžalyno“ gimnazija), 1980–2001 m. – Akademijos vidurinei mokyklai (iki 1988 m. rugsėjo vadinta Dotnuvos I. Mičiurino vidurine mokykla, nuo 2010 m. – Akademijos gimnazija), su Akademijos vidurine atsisveikino 2009 m. pabaigoje. Ilgiausiai buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas. Paskui ne vienus metus – etikos mokytojas, 1996 m. buvo suteikta etikos mokytojo metodininko kvalifikacinė kategorija. 1995 m. suteikta antroji mokyklos vadovų kvalifikacinė kategorija. Iki 1998 m. buvo Kauno apskrities švietimo įstaigų vadovų atestacijos komisijos narys, iki 2001 m. – Kėdainių rajono švietimo įstaigų vadovų atestacijos komisijos narys.

1976–1981 m. vykdė pirmąjį Lietuvos švietimo istorijoje diferencijuoto mokymo problematikos eksperimentą (vadovas –prof. hab. dr. Leonas Jovaiša). Pasiremiant diferencijuoto ir individualizuoto mokymo idėjomis, atsižvelgiant į mokinių profesinius interesus ir gebėjimus, Kėdainių 2-ojoje vidurinėje mokykloje sukurta diferencijuoto mokymo struktūra, apimanti papildomąjį ugdymą, fakultatyvus ir humanitarinio, gamtamokslinio bei matematinio-techninio profilio klases. Patirtis apibendrinta TSRS Pedagogikos mokslų akademijos informaciniame leidinyje ,,Pavyzdinė pedagoginė patirtis“ (Maskva, 1979, rusų k.).

Tęsdamas mokslininko kelią, 1979–1980 m. buvo Lietuvos pedagogikos mokslinio tyrimo instituto mokslo darbuotojas, 1982 m. baigė aspirantūros studijas Vilniaus universitete. Už diferencijuoto mokymo bendrojo lavinimo mokyklos aukštesnėse klasėse ir profesinės motyvacijos reguliavimo problemų tyrimus, profiliuoto mokymo sistemos sudarymo ir moksleivių atrankos metodines rekomendacijas (disertacija ,,IX–XI klasių moksleivių profesinio kryptingumo ugdymas diferencijuoto mokymo sistemoje“) R. Lengvinui buvo suteiktas socialinių mokslų (edukologijos) daktaro laipsnis (1993 m. mokslo laipsnis nostrifikuotas į socialinių mokslų daktaro). Kai buvo paskelbtas itin palankus disertacijos vertinimas sąjunginėje spaudoje (G. N. Volkovo straipsnis mokslo žurnale ,,Sovetskaja pedagogika“, 1986, Nr. 1, p. 60–63, rusų k.), Lietuvos edukologas L. Jovaiša 1986 m. laiške R. Lengvinui vylėsi: „Seniai laukiu pamatyti Jūsų leidinį, parengtą disertacijos pagrindu. Juk dabar taip aktualu.“

Tyrimais ir išvadomis grindė ugdymą dviejose vadovautose mokyklose, edukaciniai teiginiai ir vėliau darniai sutapo su Lietuvos švietimo reformos postulatais ir švietimo raidos bei kaitos tendencijomis: profiliuoto mokymo struktūrinio modelio elementai buvo taikomi šalies mokyklose, o nepriklausomos Lietuvos švietimo reformos pradžioje R. Lengvino sukurtas modelis sudarė diferencijuoto mokymo sistemos šalyje branduolį, tai atsispindėjo ugdymo planuose. Nuo 1988 m. rudens ne vienus metus profilinio humanitarinio ir gamtos mokslų mokymo sistema buvo grindžiamas ugdymas Akademijos vidurinėje mokykloje.

Akademijos vidurinės mokyklos, kuriai du dešimtmečius (1980–2001 m. m.) vadovavo R. Lengvinas, filosofija ir veikla buvo grindžiama ypatingo sociumo specifika ir poreikiais (kultūrinė ir socialinė Dotnuvos krašto patirtis ir paveldas, žemės ūkio mokslo centras), kultūriniu ugdymu, gamtomokslinės krypties plėtra, diferencijuoto mokymo sistema, kryptingu mokytojų kvalifikacijos ir kompetencijų tobulinimu, mokyklos prestižu akademinių rezultatų požiūriu. Ypatingas dėmesys mokykloje buvo skiriamas asmens akiračio, mokyklos kultūros plėtrai, ugdymo turiniui ir formoms. Pastebėtinas nuolatinis dėmesys tiek ugdymo procesui, tiek rezultatams, rūpintasi įstaigos įvaizdžiu, todėl gausiai skelbta publikacijų (pats turėjo Dievulio dovaną rašyti), sulaukta svečių pedagogų. Dažna proga įtaigiai primindavo, kad gimtinės mokykla mieliausia. Akademijos mokykla pasižymėjo savita edukacine veikla, ne kartą Respublikoje mokyklos bendruomenė ir direktorius reprezentavo Kėdainių rajono švietimą ir kultūrą, nes buvo pripažįstamas direktoriaus autoritetas, erudicija, patirtis, intuicija.

Prisimename: sovietinės (tarybinės) liaudies gyvenimas buvo grindžiamas internacionalizmo, ateistinės propagandos ir kontrapropagandos vertybėmis, šias tris ideologinio auklėjimo kryptis regėjome ir oficialiame mokyklos gyvenime: organizacijų (spaliukų, pionierių, komjaunimo, komunistų) veikla, renginiai, vizualinė agitacija. Ugdymas dažnai buvo grindžiamas kolektyvizmo, unifikuotos visuomenės principais. Tačiau pripažinkime: direktorius R. Lengvinas bandęs sumažinti komunistinės ideologijos pompastikos dozę mokykloje, ypač užklasinės veiklos srityje (būrelių, organizacijų, klasės auklėtojų veikla). Mokykloje žmogų stengtasi ugdyti ne muštru, retorika ar aklu paklusnumu, bet siūlytas žaismingesnis turinys ir formos organizacijų veiklai, kultūrinama vaiko ir mokytojo kasdienybė, tai siejama su krašto pažinimu, praktine menine veikla, sportu, turizmu.

R. Lengvinas prisidėjo kuriant Tautinės ir Lietuvos mokyklos dokumentus, skleidė idėjas šalyje ir rajone, jas praktiškai įgyvendino su Akademijos vidurinės mokyklos bendruomene.

1988–1991 mokslo metais, kaip ir visoje atgimstančioje valstybėje, kartu su pertvarkos idėjomis mokykloje nepastebimai nunyko ideologizuotos organizacijos. Vyko vertybių lūžis, griauti inercinio mąstymo šablonai. Tiesa, mokykloje būta natūralios pedagogų savisaugos, laukimo atmosferos. Atgimimo metais pradėjo veikti mokinių folkloro ansamblis ,,Raskilėlė“, Žaliųjų klubas ,,Papartis“, jaunųjų ūkininkų ir ekologų būreliai, rašytas mokyklos metraštis, parengtos mokomojo ekologinio tako ,,Kūlgrinda“, lietuvių etninės kultūros, ,,Gimtojo krašto pažinimo“ programos. Nuolatiniame dėmesyje buvo turistai. Susiformavo tradiciniai renginiai: kai kurios kalendorinės šventės (Užgavėnės, Kaziuko mugės), kalėdiniai karnavalai, literatūrinis pavasarėlis, gimtosios kalbos savaitė, turizmo dienos ir pan. Surengtos kelios vakaronės ir konferencijos istorijos temomis. Įvairiomis formomis mokiniai demonstravo išmonę, kultūrą, erudiciją, darbštumą. Respublikos jaunųjų biologų, fizikų, filologų, kraštotyrininkų, sportininkų, turistų olimpiadose, konkursuose ar varžybose dalyvavo ir prizininkais tapo ne vienas mokinys ar komanda. Ne vienas ugdytinis skatintas dalyvauti neakivaizdinėse šalies mokinių mokyklose. Tarp ugdytinių yra gausų tų, kurie pasirinko žemės ūkio, biologo, mediko, filologo, kūno kultūros specialisto kelią. Iš dalies tai buvo ir kryptingos direktoriaus R. Lengvino veiklos, pozityvios įtakos žymės.

1988 m. dalyvavo Lietuvos švietimo darbuotojų konferencijoje; Lietuvos švietimo darbuotojų sudėtyje dalyvavo TSRS švietimo darbuotojų suvažiavime, kuriame buvo paskelbta, kad Lietuvos švietimo sistema funkcionuos savarankiškai. Buvo suvažiavimo redakcinės komisijos narys, su kitais vyko į Maskvą įteikti oficialų Liaudies švietimo ministerijos raštą dėl suvažiavimo rezoliucijos klastotės. Apie tai parašė memuarus „Prisiminimai apie TSRS liaudies švietimo darbuotojų suvažiavimą“ (mašinraštis, 2004), paskelbė išsamią publikaciją „Švietimo pertvarka gąsdino Maskvos funkcionierius“ („Gairės“, 2008, Nr. 6, p. 8–11). Apie tuos įvykius teikė atsakymus į mokslininkės Ramutės Bruzgelevičienės klausimus, išreiškė nuomonę, vertinimus, – visa tai išsamiai panaudota R. Bruzgelevičienės monografijoje „Lietuvos švietimo kūrimas 1988–1997“ (Vilnius, 2008).

1989–1990 m. buvo Lietuvos mokyklos 600 metų sukakties ir jubiliejinio dešimtmečio organizacinio komiteto narys. 1989–1992 m. buvo Lietuvos TSR švietimo sistemos pertvarkos tarybos narys, bendradarbiavo kuriant juridinius švietimo reformos dokumentus: Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo projektą, Lietuvos pedagogų rengimo ir tobulinimo koncepcijos, Bendrojo lavinimo mokyklų pedagoginių darbuotojų atestacijos nuostatų, diferencijuoto mokymo projektus, ugdymo planus (tuomet vadinta mokymo planais), aktus apie socialinius pedagogus ir psichologus mokyklose ir kt.

1989–1991 m. Akademijos vidurinė mokykla dalyvavo tarptautiniame projekte ,,Mokykla – mikrosociumas“, idėją ir veiklą rėmė TSRS Pedagogikos mokslų akademija, konsultavo prof. hab. dr. Bronius Bitinas, Lietuvos švietimo ministerija projektą patvirtino kaip eksperimentą. Akademijos gyvenvietėje buvo sukurta socialinio ugdymo sistema, mikrosociumas buvo grindžiamas bendruomenės principais ir tautine kultūra, tai padėjo pedagogizuoti gyvenamąją aplinką, mokykla organizavo, konsultavo ir vadovavo sociumo institucijų – pedagoginio kultūrinio komplekto – veiklai, sociokultūrinės aplinkos pedagoginę veiklą koordinavo profesionalas socialinis pedagogas. Eksperimento idėjos ir veikla derėjo su politine ir socialine Valstybės kaita, Tautinės ir Lietuvos mokyklos principais.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal projektą dviejose šalies mokyklose pradėjo dirbti socialiniai pedagogai – taigi užuomazgos buvo ir Akademijoje. Patirtis buvo apibendrinta R. Lengvino knygoje „Mokinių auklėjimas remiantis liaudies tradicijomis, nacionaline kultūra“ (Maskva, 1991, rusų k., 36 puslapiai), ne kartą – Lietuvos periodikoje. Dėl Lietuvos valstybės ir švietimo orientyrų kaitos liko nebaigtas tarptautinis projektas, kai kurios R. Lengvino publikacijos primirštos Lietuvos edukologijos istorijoje. Minėto eksperimento patirtį 2014 m. pristatė Kėdainiuose minint socialinio pedagogo veiklos pradžios šalyje 25-metį. Šiandien socialinio pedagogo darbas Lietuvos mokyklose pripažįstamas kaip vienas vaiko gerovės ir saugumo garantų.

Dalyvavo seminaruose Lietuvoje ir Suomijoje rengiant pirmuosius Lietuvos švietimo vadybos konsultantus (vadovas A. Cibulskis), pagal parengtą programą šalyje skleidė gerąją mokyklos vadovo darbo patirtį, autoriniuose seminaruose Jonavoje, Raseiniuose, Ukmergėje ir kitur mokė direktorius naujosios švietimo vadybos pradmenų, konsultavo ir kuravo pradedančius Kėdainių rajono švietimo įstaigų direktorius. Susipažino su Danijos ir Švedijos mokyklų gyvenimu. Vadovo patirtimi naudojosi Kauno kolegijos Kėdainių Jonušo Radvilos fakultete 1996–2010 m. skaitydamas švietimo vadybos, pedagogikos istorijos ir didaktikos pagrindų kursus, vadovaudamas kursiniams ir baigiamiesiems darbams (socialinės pedagogikos kryptis).

Pirmoji mokslinė publikacija paskelbta1977 m. Parašė keliasdešimt edukacijos srities, mokslo populiarinimo ir publicistinių straipsnių apie bendradarbiavimo pedagogiką, švietimo vadybą, šeimos ir mokyklos paskirtį, dorinį auklėjimą, profesinį kryptingumą ir profilinį mokymą, mikrosociumo auklėjamąją funkciją, sociumo tradicijas, mokinių vasaros atostogų organizavimą. Skaitė pranešimus rajono, šalies mokytojams, keliasdešimt pranešimų – tarptautinėse konferencijose Lietuvoje, Rusijoje, Latvijoje ir Estijoje. Recenzavo daktaro disertacijas: R. O. Dobranskienės ,,Moksleivių produktyviosios saviraiškos formavimas mokyklos ir aplinkos sąveikos sąlygomis“ (1990 m.) ir L. Šermukšnytės ,,Švietimo sistemos vertinimas Šveicarijos ir Lietuvos švietimo sistemų lyginimo aspektu“ (1996 m.), įvertino K. Miškinio vadovėlį ,,Vadovavimo mokyklai pagrindai“ (1987 m.), K. Pečkaus ir J. Račkausko knygą ,,Užsienio lietuvių švietimo ir pedagoginės minties istorijos metmenys“ (1995 m.).

Direktoriaus autoritetas pagrįstas ne baime (prisimename savisaugos patirtis – laikmečių letenos buvo skaudžios), bet pagarba, atsakomybe, pozityviu pavyzdžiu, kruopštumu. Gerąja prasme buvo tvarkingos pamokõs ir dokumento pedantas, to reikalavo ir iš kitų. Beje, visus raštus įskaitomai rašydavęs pieštuku. Kartais, teikiant ataskaitas apie kiekius, šyptelėjęs pasiūlydavo pasižiūrėti į debesėlius (čia apie duoklę sovietmečio statistikos garbintojams) arba mokytojui pakelti girnas, nes persitempęs aplinkai būsi nereikalingas (direktoriaus leksikonas pirmąsyk sutrikdydavo jausenas, bet paskui jau kaip sąjungininkai kartu pasijuokdavome). Buvo įprasta, kad direktorius pasikviečia į kabinetą ir pažeria sumanytą monologą – iš mokytojo ar mokinio akių, palinksėjimų ar paabejojimų pasitikrindavo idėjas, sudėliodavo sumanymo linkmes. Nuomones išklausydavo, bet lemtingąjį tašką pats padėdavo. Jei pasitikėdavo ir tikėdavo savo išaugintais mokytojais, nevengdavo paprašyti atidžiai peržiūrėti raštą, pakonsultavus suformuluoti ugdymo dokumento gaires. Naujajam mokytojui leisdavo kelis mėnesius apsiprasti, o paskui nuosekliai lankydavo ne vieną pamoką ir stebėdavo veiklas. Maloniausia išgirsti palaiminimą darbui mokykloje: „Su tavim kaip mokytoju tvarka, daugiau tavo pamokų nelankysiu.“

Buvo kone fanatiškai įsitikinęs, kad ugdytinių dora, estetinė mokyklos aplinka, mokytojo akiračio plėtra (kasmet mokytojus pakviesdavo į teatrą) yra svarbūs ugdymo kriterijai. Esant reikalui, atkakliai gynė savo mokyklą, mokinį ir mokytoją. Ne visiems užklydusiems į mokyklą atlapodavo vartus. Buvo reiklus, bet turėjo dovaną neperspausti. Pajutęs, kad pažeidęs emocinius saitus, sugebėdavo atsiprašyti. Išties buvo itin jautrus, sielodavosi, nors būsenų stengdavosi nedemonstruoti.

Telkė mokytojus kūrybai, projektinei veiklai, eksperimentuoti su naujais vadovėliais. Mokytojus skatino ir netgi ragino atestuotis, rūpestingai padėdavo apibendrinti gerąją darbo patirtį, ne vieną kolegą gebėjo argumentuotai įtikinti, kad šis gali ar privalo dalyvauti, atlikti, parašyti… Mokytojai buvo nuolat informuojami apie šalies ir rajono švietimo, kultūros aktualijas, direktorius sistemingai referuodavo apie naujausius švietimo dokumentus. Į tėvų susirinkimus, sprendžiant mokinių ugdymo problemos, ne kartą kviesti lektoriai mokslininkai, pats kruopščiai parengdavo pranešimus. Kai mokytoją ar jo šeimą aplankydavo nelaimė, pirmas skubėjęs į pagalbą.

Šalies konferencijose, olimpiadose (esant toliau nuo namų) mokytojui ar mokiniui prisistačius, iš kur besantys, dažnai buvo palydimi pasigėrėjimo: o, Lengvino mokykla! Taip ne vienas tarsi iš anksto atsidurdavo tarp „pateptųjų“.

1995–2000 m. ir 2003–2007 m. buvo Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narys. 1997–2000 m. valdybos narys, tris kadencijas – Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkas. Su kitais kūrė ir įgyvendino rajono savivaldybės švietimo ir kultūros įstaigų infrastruktūros pertvarką, regioninę švietimo ir kultūros plėtotės programą. Buvo aktyvus Dotnuvos seniūnijos ir ypač Akademijos sodybos gyvenimo dalyvis ir kūrėjas. Kurį laiką žinomas kaip Lietuvos etinės kultūros draugijos „Ethos“ valdybos narys. Ilgametis Lietuvos demokratinės darbo partijos (vėliau – Lietuvos socialdemokratų partijos) Kėdainių skyriaus tarybos narys. Iš naujo nevirpinant kai kurių prisiminimų, pastebėtina: nors gebėjęs iš anksto jausti ir pavėjui prisiderinti, bet turėjęs stebėtinai tvirtus principus.

Atsisveikinęs su mokykla ir darbu rajono savivaldybės taryboje, gausiai skaitė knygas, pusmetį panirdavo į daržą, sodą Geibonyse, prie Elektrėnų, su bičiule Danute keliavo po Lietuvą. Jausdamas gyvenimo saulėlydį, kitiems išdovanojo kai kurias knygas, iš naujo sutvarkė kapavietę, į kurią Jo valia ir palaidotas. Prieš kelerius metus kaip archyvaras atrinko ir surūšiavo dokumentus, publikacijas, nuotraukas. Buvo santūrus, ne itin atviravęs apie asmeninį gyvenimą, ligas.

Romualdas Lengvinas sausio 21-ąją amžinojo poilsio palydėtas į Kalvių kapinaites, šalia mamos Viktorijos ir tetos Onos.

Tėvas, Senelis, Prosenelis, Mokytojas, Direktorius, Draugas… Mūsų pãtirtis ir ilgą taurią atmintį papuošė ir Romualdas Lengvinas. Už tokius gyvenime sutiktuosius ar į gyvenimą palydėjusius Žmones esame dėkingi.

Kolegų vardu – Rytas

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt