Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Dovana. „Draugės dukrelei Adelei gimtadienio proga sugalvojau parašyti pasaką, kurioje būtų ji pati, jos mama, tėtis, brolis, jos namai. Pasaką išspausdinau ant lapų, susegiau kaspinu ir įteikiau“, – prisimena I. Ežerinytė. Tuomet ji ir pagalvoti negalėjo, kad šią pasaką skaitys tūkstančiai.
Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt
Metų knygų vaikams ir paaugliams penketuke – iš Šiaulių kilusios rašytojos Ilonos Ežerinytės vardas. Maža to, jos pirmoji knyga – „Šunojaus diena“ – pripažinta reikšmingiausiu praėjusių metų vaikų literatūros debiutu, o antroji – romanas paaugliams „Sutikti eidą“ – pelnė Prano Mašioto premiją. Būta ir daugiau titulų, tačiau pati Ilona kukliai šypsosi ir sako dar tik besijaukinanti rašytojos amplua. Apie dėl atsitiktinumo prasidėjusią karjerą, naujokams nesvetingą literatūros pasaulį su knygų autore kalbamės jos buvusioje mokykloje.
– Į Gegužių progimnaziją atvykote ne be priežasties: mokinius supažindinote su vaikų ir paauglių literatūra, pasakojote apie savo knygas, vedėte kūrybinio rašymo užsiėmimus. Ar liko laiko nostalgijai, prisiminimams?
– Man atrodė, kad mokyklai nejaučiu jokių sentimentų. Tai buvo labai seniai ir tokios savęs, kokia buvau, nebeatpažįstu. Bet šiandien prisiminiau save.
Ten, kur gyvenau, dabar gyvena mano brolis. Kai atvažiuoju į Šiaulius, apsistoju pas jį. Todėl šiandien į mokyklą ėjau tuo pačiu keliu, kaip prieš daugiau nei trisdešimt metų. Kai eidavau vaikystėje ir paauglystėje, vienoje šaligatvio vietoje visada būdavo duobė ir bala. Reikėdavo ją peršokti arba apeiti. Ir štai aš einu po tiek metų, o toji bala vis dar yra. Telkšo vidury nesutvarkyto šaligatvio, bet man kažkodėl taip smagu ją matyti.
– Taip pat smagu sugrįžti į Šiaulius – juk beveik 20 metų gyvenate ir dirbate Vilniuje?
– Visada labai noriu grįžti. Kai išlipu stotyje, pirmąjį pusvalandį džiaugsmas širdį spaudžia, o tada ateina noras... apsisukti ir važiuoti atgal. Šiauliuose viskas pasikeitę. Tėvų likę tik kapai, kaimynai nebe tie, mokykla gražesnė, bet nebe ta, kokioje aš mokiausi. Todėl grįžimas į Šiaulius man susijęs su liūdesiu. O žmogus liūdesį sunkiai pakelia.
ilona-ezerinyte.jpg
– Rašote „jauniems žmonėms, kurie jaučiasi nepastebėti, yra jautrūs, drovūs, pažeidžiami, neturintys drąsos gyventi“. Galbūt tai aliuzija į paauglišką save?
– Greičiausiai, kad taip. Paauglystėje vienokia buvau išorėje, visai kitokia – viduje. Aplinkiniams atrodžiau aktyvi, organizuota, turinti daug draugų, bet mano viduje visada buvo kitas žmogus: nedrąsus, mėgstantis vienatvę. Jaučiausi negalinti pasirodyti, kas iš tikrųjų esu, bijojau, kad kiti tokios manęs nepriims. Negalėjau būti visiškai atvira. Ir tik tada, kai įstojau į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą, atsirado žmogus, kuris mane iš manęs iškrapštė (šypsosi). Jis klausė, kodėl aš slepiu tai, ką turiu geriausio? Pavyzdžiui, kad man patinka poezija. Juk iki tol su bendraamžiais kalbėdavau tik apie čiuožyklą arba vaikinus...
– Kaip paauglystėje gali padėti knygos?
– Tinkamu laiku į rankas paimta tinkama knyga gali padaryti stebuklus. Labai sunku, kai nerandi žmogaus, kuris suprastų tai, ką tu jauti, su kuriuo galėtumei pasidalyti savo išgyvenimais, o jis atsakytų: „Žinau! Ir man taip buvo.“ Kai tokio artimo žmogaus paauglio gyvenime nėra, juo gali tapti knygos veikėjas, kuris patiria tą patį, ką patiria paauglys. Šis veikėjas tarsi sako: „Tai išgyvenai ne tu vienas. Tai išgyvenau ir aš. Ir... išlikau.“ Todėl labai svarbu, kad paaugliškos knygos turėtų laimingą pabaigą arba bent jau nuorodą į laimę. Kad paauglys matytų, jog iš tos tamsos, kurioje jis jaučiasi esąs, galima išlipti.
– Žemaitė rašyti pradėjo, būdama 49-erių, jūs – keleriais metais vėliau. Beje, tai ne mano, o jūsų pačios mintis. Nejaugi per tiek metų nebuvo jokių literatūrinių bandymų?
– Taip, ta prasme pralenkiau Žemaitę (juokiasi). Jaunystėje visada rašiau dienoraštį. Tiesa, jame buvo ne gyvenimo faktai, o būsenos, nuotaikos. Ir rašiau ne į sąsiuvinį, o ant atskirų lapelių. Juos iki šiol turiu stalčiuje ir, kai rašiau trečiąją savo knygą „Verksnių klubas“, išsitraukiau šitą „kartoteką“ – norėjau prisiminti, kaip jaučiausi, kai buvau paauglė. Vėliau rašiau draugams laiškus – ilgus ilgus. Bet niekada nedrįsau pagalvoti, kad galėčiau būti rašytoja. Rašytojas man – Hermanas Hesė, o aš viso labo... Jeigu ne atsitiktinumas, knygų rašyti greičiausiai ir nebūčiau pradėjusi.
– Koks tai atsitiktinumas?
– Draugės dukrelei Adelei gimtadienio proga sugalvojau parašyti pasaką, kurioje būtų ji pati, jos mama, tėtis, brolis, jos namai. Pasaką išspausdinau ant lapų, susegiau kaspinu ir įteikiau. Iš pradžių ją skaitė Adelė ir jos tėvai – jiems labai patiko. Vėliau ėmė skaityti draugai ir vis klausė, kodėl aš nerašau knygų. Tada viena moteris, kurios net nepažinojau, paprašė parašyti pasaką jos sūnui. Taip gimė antroji pasaka „Šunojaus diena“, skirta berniukui, vardu Dovydas. Beje, visai neseniai su juo susipažinau – mane į svečius pasikvietė mokyklos, kurioje jis mokosi, atstovai. Kai rašiau pasaką, Dovydui buvo penkeri, dabar jis jau trečiokas. Labai mielas vaikas. Tokį jį ir įsivaizdavau.
Tai štai. Turėjau dvi pasakas. Draugė vis kalbino leisti knygą. Bet kaip? Pagalvojau, kas aš tokia? Pagyvenusi mokytoja. Nueisiu į leidyklą su tomis savo pasakomis, visi juoksis. Tada sužinojau, kad vyksta anoniminis literatūros konkursas. Parašiau trečią pasaką, kad būtų komplektas, nusiunčiau ir... laimėjau pirmąją vietą. Taip neįsivaizduojamu 40 tūkstančių tiražu išėjo pirmoji mano knyga „Šunojaus diena“.
– Ar draugiškas literatūros pasaulis naujam rašytojui?
– Nepasakyčiau. Visų pirma, vaikams ir paaugliams skirtų knygų autorių niekas nelaiko tikrais rašytojais. Štai radijo laidoje „Kultūros savaitė“ pristatomi metų knygų suaugusiesiems ir poezijos knygų penketukai, autoriai. Apie vaikų ir paauglių literatūrą neištariama nė žodžio –
nesgi orientuojamasi į „rimtąją kultūrą“. Paauglių ir vaikų literatūra, suprask, yra „nerimtoji“, rašyti ją gali bet kas. Liūdna dėl tokio požiūrio.
Yra ir kitų niuansų. Leidyklos, pinigai, garsūs vardai. Nežinomas rašytojas gauna varganą sutartėlę. Ir net kai tavo knyga nuskina kokius laurus, ji guli tamsiausiame knygyno kampe. Nori į dienos šviesą, turi stumdytis alkūnėmis.
– Ilgus metus dirbote lietuvių kalbos mokytoja. Vis dar mokytojaujate?
– Nuo šio rugsėjo nebe. Daug važinėju – nepavyktų suderinti. O važiuoju visur, kur mane pakviečia, – man norisi su jaunais žmonėmis kalbėti apie knygas, skatinti vaikus kurti.
Mokytojyste nusivyliau. Dabar nebereikia diegti meilės literatūrai – svarbiausia, kad vaikai būtų puikiai paruošti egzaminui. Nebėra misijos, lieka amatas, kurį labai gerai atliktų korepetitorius. Todėl nusprendžiau pasitraukti iš šio žaidimo. Visą laiką maniau, kad mokytojo profesija yra mano. Dabar galvoju, kad gal ir ne. Rašyti, susitikti su vaikais man patinka labiau (šypsosi).
– Taip išeina, kad savęs atradimo džiaugsmas neturi amžiaus rėmų?
– Būtent. Iš tikrųjų labai smagu vieną gražią dieną spirti viską į šoną ir daryti tai, ką nori. Nesvarbu, kiek tau būtų metų.