Iliustratorei svarbiausia – abipusė pagarba

Šiemet kovo 11 d. sueis lygiai 100 metų, kai Šiaulių „Aušros“ muziejus – atviras lankytojams. Visuose muziejaus padaliniuose verda pasirengimas jubiliejui paminėti ir įprasminti, o ypač – vieninteliame Lietuvoje Fotografijos muziejuje, kuris šiais metais švęs ir savo 50-metį.

Pavasariop muziejus kvies ne tik lankytis parodose ir renginiuose, bet ir išleis edukacinį leidinį, kuriame – 21 istorija apie žymias Šiaulius kūrusias ir kuriančias asmenybes, tarp kurių ir „Kvadrato“ viršelyje matomas Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrėjas Peliksas Bugailiškis.

Netrukus pasirodysiančio leidinio iliustravimo darbai patikėti iš Šiaulių kilusiai menininkei Redai Tomingas, su kuria kalbamės apie kūrybinius procesus ir kitas gyvenimo aistras.

– Reda, ne vienerius metus gyvenate Estijoje, ten auga ir jūsų atžala. Kodėl Estija? Kokius pojūčius ir emocijas įvardytumėte, jei reikėtų apibūdinti kasdienybę Estijoje? Ar yra, kas Estijoje Jus labai traukia (maistas, visuomenės įpročiai), o prie ko neįmanoma įprasti?

– Mano vyras estas, bet mes daug metų gyvenome Lietuvoje. Pasitaikius gerai progai, nusprendėme ieškoti nuotykių Estijoje. Kartais iki šiol pagaunu save besistebinčią, kaip aš ten atsidūriau. Man vis dar sunku susitaikyti su tamsa ir kiek vėsesniu klimatu. Atsikrausčiusi skaičiavau, kiek diena Taline trumpesnė už dieną Vilniuje, dėl savo augalų, kuriems jau ir Lietuvoje buvo per tamsu. Rezultatas labai nemaloniai nustebino. Jei pavasarį vykstu į Lietuvą, pastebiu, kad Estijoje jis ateina dviem savaitėmis vėliau. Greičiausiai ir ruduo ten anksčiau atskuba. Tad vasara visu mėnesiu trumpesnė.

Man patinka estų temperamentas, bet ne visada. Dėl kalbos ypatumų ar kultūrinių skirtumų kartais jie gali pasirodyti grubūs ar net nemandagūs. Gal nesuklysiu tvirtindama, kad estai yra liberalesni kai kuriais atžvilgiais. Be to, tai viena mažiausiai religingų tautų pasaulyje.

Man labai imponuoja įvairiausių šios šalies viešojo sektoriaus paslaugų skaitmenizavimas. Nereikia kažkur vykti, laukti eilėje. Prisijungei internetu, pora paspaudimų ir gali išvysti savo ligonio kortelę ar atsidaryti įmonę.

Savo svečius visuomet vaišinu sumuštiniais su kilkėmis ir kiaušiniais. Desertui ruošiu saldumynus iš kamos miltų. Jų, beje, galima aptikti ir Lietuvoje.

– Studijavote audiovizualinius menus Vilniaus dailės akademijoje, patirties sėmėtės Švedijoje, Danijoje. Ar galėtumėte įvardyti svarbiausias mokymosi patirtis ir žinias, kurios labiausiai praverčia iliustratorės darbe?

– Manau, mano žinios ėmė kauptis labai labai anksti, dar iki Švedijos ir Vilniaus dailės akademijos. Pati perpiešdavau gyvūnus, taip išmokau jų anatomijos. Vidurinėje ir vaikų dailės mokykloje sužinojau apie kompoziciją ir spalvas. Žmogaus piešimas iš natūros kursuose Švedijoje bei Vilniaus dailės akademijoje be abejonės padeda dirbant iliustratore. Visgi turiu prisipažinti, kartais sunku pamiršti taisykles ir nerti į stilizaciją. Iliustratorius nuolat mokosi, nes kaskart reikia piešti vis kažką naujo ir nepažįstamo.

– Negalima nepaminėti ir neapkalbėti Jūsų debiutinio animacinio filmo „Kaltė“, kuris sėkmingai apkeliavo ne vieną festivalį ir šįmet švenčia dešimtmetį. Kaip užgimė idėja kurti trumpametražį filmą kaltės tema? Beje, 2010 m. savo tinklaraštyje animalsindresses.blogspot.com taip pat rašote apie kaltę. Atrodo, tema tuo metu nuosekliai gyveno Jums galvoje.

– Che, jau tikrai nebepamenu, ką galvojau prieš 13 metų. Iš esmės turbūt nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų jautęs bent trumpalaikės kaltės. Temos, bendros visiems žmonėms, visada išliks aktualios. Lygiai taip pat galėjau kurti apie pavydą ar meilę. Tiesiog, prieš kurdama scenarijų, svarstau, kokią temą pasirinkti. Man filmas „Kaltė” susijęs su saviizoliacija. Tai dabar dar aktualiau nei bet kada. Ne tik dėl viruso, bet ir dėl vis didesnio pasinėrimo į virtualų pasaulį.

– Esate produktyvi iliustratorė: knygų ir jų viršelių iliustravimas, plakatai, reklamos, vaizdo klipai. Leidžiantis į animavimo procesus svarbus ir bendradarbiavimas su kitais kūrėjais. Kas Jums svarbiausia bendradarbiaujant? Kaip pasirenkate projektus, kuriuose dalyvausite?

– Iliustratoriaus darbas gana vienišas. Net su tekstų autoriais nedaug bendraujame, nebent nerandu tam tikrų faktų ar reikia vizualinę problemą išspręsti. Žinoma, dirbu su dizaineriais, meno vadovais. Man svarbiausia yra abipusė pagarba, malonus bendravimas ir kito žmogaus laiko branginimas. Renkuosi tuos projektus, kurie, žinau, yra mano jėgoms. Nesiimčiau, pavyzdžiui, hiperrealistinio automobilių piešimo. Žinoma, tenka išeiti iš komforto zonos ir išmokti naujų dalykų, bet stengiuosi, kad darbas būtų kiek įmanoma malonus, net jei jis sunkus.

– Iliustruojate nemažai knygų vaikams. Ne vieną leidinį esate kūrusi su Selemonu Paltanavičiumi ir Saule Paltanavičiūte. Pastebima, kad visuose leidiniuose daug gyvūnijos, gamtos pasaulio. Ar galima sakyti, kad taip ir susijungia Jūsų aistra augalams ir iliustravimui?

– Aistra augalams staiga įsižiebė gal prieš 14 metų, o aistra gyvūnams lydėjo mane visada. Ilgą laiką piešti gyvūnus man buvo daug įdomiau nei žmones. Vidurinėje mane vadino animaliste, nes juos ir tepiešdavau.

– Nuo mažumės jautėte potraukį piešti augalus, gamtą. Atrodo, pomėgis išbujojo – knygynų lentynose jau sunku rasti jūsų parašytą knygą „Fotosintezė. Patarimai ir istorijos iš augalų gyvenimo“. Kaip sumanėte parašyti knygą (o ne, pavyzdžiui, kurti filmą) apie augalus?

– Mano tėvų namuose visada bujojo augalai ir gyveno visokie smulkūs gyvūnai. Augalais iš širdies susidomėjau grįžusi gyventi į Lietuvą ir bebaigdama studijas VDA. Tiesiog atsirado pastovūs namai. Šviesūs namai.

Įvairiuose forumuose susipažinau su kitais augalų mylėtojais. Apsilankiusi jų namuose tikrai panorau sukurti dokumentinį filmą, bet jau patyrusi, ką reiškia, kai filmas gyvena savo gyvenimą festivaliuose, sugalvojau, kad knyga būtų ir praktiškesnė, ir prieinamesnė išeitis. Praktiška ta prasme, kad ji juk gali padėti žmonėms rūpintis savo augalais, ne tik įkvėpti, kaip, pavyzdžiui, filmas.

– Kaip interjeras, drabužiai, taip ir augalai paklūsta madoms. Ar egzistuoja augalas, kuris niekada neišeina iš mados? Toks, kurį būtina turėti namie taip pat, kaip ir Coco Chanel mažą juodą suknelę?

– Sunku rasti atsakymą į šį klausimą. Lyg ir norėtųsi atsakyti – monstera, bet pažįstu žmonių, kurie jos nuoširdžiai nekentė iki pat pernai metų. Šiemet jau puikuojasi ant palangės. Man atrodo, kad ta „maža juoda suknelė“ gali būti bet kuris augalas. Svarbiausia, kad būtų gyvas ir prižiūrėtas. „Mažos juodos suknelės“ interpretacijų dabar yra kokių tik nori.

– Apie kambarinius augalus ir jų auginimą galima prisiklausyti įvairiausių mitų, kartais, kiek skirtingų kartų asmenų kambaryje, tiek ir skirtingų pamokymų. Ar galite pasidalyti didžiausiais mitais apie kambarinius augalus, jų auginimą?

– Vienas man sunkiai suprantamų mitų yra tai, jog orchidėjos yra vampyrės. Gal todėl, kad nemažai kas mano, kad jos – parazitės, nes auga ant kitų augalų? Tai netiesa – jos tiesiog prisitvirtina šaknimis, todėl vadinamos epifitais, ne parazitais. Yra manoma, kad tik viena orchidėjų rūšis, auganti ant kaktusų, gali siurbti jų syvus.

Arba kitas mitas, kad augalai naktimis išeikvoja mūsų deguonį, kad ypač pavojinga juos laikyti miegamajame. Šalia miegantis žmogus ar augintinis deguonies įkvepia nepalyginamai daugiau, bet juk nekyla minties nakčiai užsibarikaduoti vienam pačiam. Dar man patinka įsivaizdavimas, kad naktį pusė planetos gyventojų blaškosi, negalėdami įkvėpti.

– Šiuo metu bendradarbiaujate su Šiaulių „Aušros“ muziejumi, kurdama žymių šiauliečių portretus. Ar nustebino muziejaus pasiūlymas dalyvauti tokiame projekte? Kuo Jums jis svarbus?

– Tikrai buvau maloniai nustebinta, nes esu šiaulietė ir man malonu kurti savo gimtajam miestui, juolab kad ne vienas iš piešiamų asmenybių yra man padaręs vienokią ar kitokią įtaką, o Virginijus Kinčinaitis netgi mokė kompozicijos Šiaulių dailės mokykloje.

– Iliustruotas leidinys kvies pažinti ne tik istorines, Šiaulius kūrusias, bet ir dabar miestą kuriančias ir garsinančias asmenybes. Vienas galima pažinti gyvai, antras iš fotografijų, o trečias (at)kurti tenka iliustratoriaus vaizduotei. Kuris asmenybės portreto iliustravimas kelia / kėlė daugiausia rūpesčių? O kurį buvo lengviausia iliustruoti?

– Jokių didelių sunkumų kurdama portretus nepatyriau. Galbūt tik dvilypė Antano Tyzenhauzo asmenybė privertė daugiau pasukti galvą. Esame jam dėkingi už miesto pakilimą ir pramonės augimą, tačiau tuo pat metu tai buvo žiaurus valdytojas, išnaudojęs žmones. Iliustracija tuo ir žavinga, nes gali sukurti labai stilizuotą, tačiau atpažįstamą portretą. Pavyzdžiui, nėra išlikusio Lietuvos aviacijos pradininko Aleksandro Griškevičiaus portreto, tik bareljefas ir pieštas atvaizdas. Teko interpretuoti savaip. O tai juk labai įdomu. Gal taip pat lengviau nei žinant, kaip tiksliai žmogus atrodė, nes tuomet reikia sukurti atpažįstamą vaizdą.

– Pati esate kilusi ir augusi Šiauliuose. Lankėte mokyklą, kurioje buvo sustiprintas dailės ugdymas, vėliau – dailės mokyklą, privačias pamokas. Kas buvo pirmieji mokytojai? Kaip gimė aistra menui? Gal šeimoje jau buvo menininkų?

– Kiek pamenu, viskas prasidėjo Moksleivių namuose, prie parko. Deja, nebepamenu, kas buvo mokytojas, tik kad jis turėjo barzdą.

Didžiausią įtaką mano gyvenime padarė tapytoja Vita Žabarauskaitė. Ėmiau lankytis jos studijoje ir tapyti. Tai ji mane pakvietė pereiti į Šiaulių 13-ąją vidurinę mokyklą (dab. Gegužių progimnaziją), kur dėstė tapybą, o ten jau sutikau daugiau tikrų menininkų: Bronių ir Reginą Rudžius, Juzefą ir Rinaldą Damskius bei kitus. Tapau menininkų klubo M-13 nare. Dalyvavome meno parodose, „Virus“ madų šou ir galybėje kitų įdomių renginių. Visada labai šiltai prisimenu tuos metus.

Menininkų šeimoje lyg ir nebuvo. Žinau, kad tėtis turi gyslelę. Pas mus gal labiau dainingi seneliai buvo. Mano sesuo studijavo džiazo vokalą, bet ji piešia geriau, nei aš dainuoju.

– Ar dabar domitės, kas vyksta Šiauliuose, sekate naujienas? Kokias vietas pirmiausia prisimenate?

– Jaučiuosi gana nutolusi nuo gimtojo miesto. Retokai lankausi. Du svarbiausi taškai Šiauliuose man yra tėvų namai ir Šiaulių dailės galerija. Jei tik galiu, visada einu pasivaikščioti bulvaru ir tą kelionę užbaigiu galerijoje. Užaugau pietiniame rajone. Prisipažinsiu, Rimanto Kmitos knygos klausiausi beveik nekvėpuodama.

– Šiuo metu Šiauliuose daug diskutuojama apie kūrybinį potencialą, kuris, universitete nunykus menų studijoms, tarsi kur išsibarstė. Kaip Jums atrodo miesto, su kurio asmenybėmis pastaruoju metu gyvenote, kūrybinis potencialas?

– Kai kažkur Lietuvoje ar kitoje šalyje susitinka du kūrybingi šiauliečiai, visada ima juokauti, kad kiečiausi kūrėjai kilę iš Šiaulių. Sutinku su jūsų pastaba – visi išsibarstę, tik vienas kitas nusprendė likti Šiauliuose. Bet gal ne miestas kaltas. Visame pasaulyje didmiesčiai yra tie tikrieji traukos taškai, nes ten ir darbo daugiau, ir veiksmo.

– O gal dar sulauksime animacinių filmų? Esate minėjusi, kad viena iš Jūsų svajonių – patekti į Japonijos animacijos festivalį. Ar ji bus įgyvendinta?

– Šiuo metu neplanuoju kurti animacijos. Vis labiau nuo jos tolstu. Nebent, suradusi daugiau laiko, imsiu minimaliai animuoti savo piešinius, keliamus į „Instagram“ platformą.

Į Japoniją pavyko nuvykti ir be festivalio. O gatvėje sutikau poną Hayao Miyazakį. Deja, tai neįkvėpė vėl imtis animacijos.

Artimiausiuose planuose – su draugėmis sukurti po knygą vaikams: vieną Estijoje, kitą – Lietuvoje.

Kiekvieni metai atneša vis ką nors naujo mano gyvenime. Pernai buvo kupina naujų pažinčių. Pagaliau jaučiuosi Estijos iliustratorių bendruomenės dalimi ir planuoju ten iliustruoti pirmą knygą. Juk nesu dar iliustravusi estiškos knygos, tik piešusi vaikų žurnalams. Pasakysiu labai banaliai, bet ateitis atrodo labai šviesi.

Roberta Stonkutė