Ilgus metus inksto persodinimo laukusi vilkaviškietė Neringa: „Tai padėtų išpildyti didžiausią mano svajonę“

Telefono ragelyje klausantis žvaliai skambančio Neringos Rudzevičiūtės balso neįtartum, kad Vilkaviškyje gyvenanti 29 m. mergina yra sunkus ligonis ir jau daugiau nei 8 metus kasdieną pasitinka viltimi, kad jos gyvenimas pasikeis. Tai nėra utopija – situaciją pakeistų inksto persodinimas. Apie tai Neringa ir pasakoja Nacionaliniam transplantacijos biurui prie Sveikatos apsaugos ministerijos.  

Gripas kirto greitai ir skaudžiai

Merginos ligos istorija skaičiuoja jau dešimtį metų, kai vieną rytą devyniolikmetė neišėjo į paskaitas profesinėje mokykloje. Jai taip skaudėjo kojas, kad negalėjo net pakilti iš lovos. Diagnozavus gripą ir vis prastėjant sveikatai netrukus Neringa atsidūrė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose. Čia medikai nustatė ir išsivysčiusią gripo komplikaciją – stiprų inkstų veiklos nepakankamumą. Be to, netikėtai visiems paaiškėjo, kad Neringa apskritai turi vieną inkstą – kitas buvo neišsivystęs. Gydytojai pranešė, kad netolimoje ateityje merginai reikės inksto transplantacijos, o kol atsiras organas, teks kas antrą dieną atlaikyti po keturias valandas trunkančias hemodializės procedūras.

Dializės truko apie porą metų, kai Neringą pasiekė žinia apie atsiradusį donorą. Mergina buvo devintame danguje – netrukus jos kančios baigsis! Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose atlikta transplantacija pavyko, Neringa džiaugėsi nauja gyvenimo kokybe, tačiau po metų organizmas vis tik atmetė persodintą organą. Jį teko pašalinti, o Neringai – vėl grįžti į dializes. Nuo to laiko mergina vis laukia tinkamo inksto. Per tą laiką jau keturis ar penkis kartus buvo kviesta atvykti transplantacijai, tačiau galiausiai po išsamių tyrimų paaiškėdavo, kad donoro inkstas netinka.

„Kaskart važiuodama į klinikas vis galvoju, kad dabar tai jau tikrai man pasiseks, tačiau, deja...“ – sako Neringa.

Koją kiša nepalankios kryžminės reakcijos

VUL Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas prof. Marius Miglinas nurodo, kad tinkamas donoras Neringai neatsiranda dėl jai nepalankių kryžminių reakcijų, kurios rodo, kad donoro inkstą jos organizmas atmestų: „Atsiradus donorui, pirmiausia imami jo kraujo mėginiai, kurie tiriami kartu su saugomais recipientų kraujo mėginiais. Atliekama pirminė kryžminė reakcija, parodanti, ar recipiento organizmas linkęs atmesti donoro inkstą. Šį tyrimą atlieka bei vertina gyd. klinikiniai imunologai ir jei ši reakcija teigiama – transplantacija negalima dėl būsiančio inksto atmetimo.

Šiai reakcijai esant neigiamai, įvertinama donoro kraujo grupė bei sudaromas sąrašas potencialiai tinkamų recipientų transplantacijai. Pozicijai eilėje įtakos turi ne tik ta pati kraujo grupė, tačiau ir suderinamumas – donoro ir recipiento žmogaus leukocitų antigenai bei recipiento kraujo serume galimai esantys antikūnai prieš minėtus antigenus, t. y. recipiento organizmo įsijautrinimas, kuris gali priklausyti nuo įvairių veiksnių.“

Užregistravus efektyvų donorą ir iškvietus potencialius recipientus, jiems atliekama pakartotinė kryžminė reakcija su šviežiais kraujo mėginiais, taip pat atliekama nemaža kitų laboratorinių ir instrumentinių tyrimų paletė ir, nesant kontraindikacijų transplantacijai tyrimuose, inkstai persodinami recipientams atsižvelgiant į jų sveikatos būklę. 

Profesorius pabrėžia, kad kuo labiau svetimiems audiniams įsijautrinęs recipiento organizmas, tuo kryžminės reakcijos yra dažnesnės ir jam sunkiau parinkti tinkamą inkstą. O kuo donoro audiniai panašesni į recipiento, tuo geresnės transplantacijos išeitys.

Nori kurti ir būti reikalinga

Neringa taip pat pasakoja, jog inkstų nepakankamumas – ne vienintelė jos daliai tekusi sveikatos bėda. Jau penkerius metus ji gyvena su širdies stimuliatoriumi. Jis ten atsirado po to, kai kartą namuose apalpusi mergina patyrė klinikinę mirtį. 

O dar anksčiau Neringai teko atlaikyti ir galvos operaciją. Kai dėl besitęsiančių ir nepraeinančių galvos skausmų buvo atliktas magnetinio rezonanso tyrimas ir aptikta galvos smegenis spaudžianti arachnoidinė cista. Neringai tuomet buvo 23 metai. Operacijos metu cista sėkmingai buvo pašalinta.

Ir vis tik, nepaisant likimo jai siųstų išbandymų, Neringa trykšte trykšta optimizmu. Nors negali dirbti pagal įgytą konditerės specialybę, mergina rankų sudėjus nesėdi. Rankdarbius mėgstanti pašnekovė neria servetėles, iš popieriaus, karoliukų kuria dėžutes, papuošalus, suvenyrus, juos mėgsta dovanoti savo draugams bei artimiesiems. Ir vis suka galvą, kuo dar galėtų užsiimti ir būti naudinga.

Donoro kortelę turi net močiutė

Pasiteiravusi, ar teko girdėti apie Donoro kortelę, Neringa prisipažįsta gyvenanti tarp tokių žmonių, kur nemaža dalis ją jau turi, t. y. yra užpildę sutikimą po mirties paaukoti savo organus ir audinius transplantacijai. „Net mano močiutė turi Donoro kortelę“, – nusijuokia Nacionalinio transplantacijos biuro prie SAM pašnekovė.

„Žinoma, mirtis – labai liūdnas įvykis, tačiau turint Donoro kortelę galima po jos suteikti gyvenimą kitiems žmonėms, kurie serga sunkiai ir ilgai. Jie yra nuskriausti likimo, bet juk yra dalykų, kuriuos galima ir pakeisti, – svarsto jauna moteris. O jei tektų sutikti abejojančiųjų donorystės prasmingumu, Neringa, sako, papasakotų savo gyvenimo istoriją. – Man dar nėra trisdešimties metų ir aš noriu iš gyvenimo gauti kur kas daugiau nei turiu šiandien.“

Neringa prisipažįsta labai norinti pasveikti ir gauti galimybę keliauti, pažinti kitas kultūras ir žmones. Na o didžiausia merginos svajonė – tapti mama.

„Motinystė yra rimtas atsakingas darbas, bet tai – ir nuostabi patirtis, nuotykiai, meilė, šypsenos ir šiluma širdy. Manau, būčiau gera, nuoširdi, atlaidi mama. Ne kartą teko laikyti draugių vaikus ant rankų, jausmas – nepakartojamas! Aplinkiniai manęs dažnai klausia, kodėl aš neturiu vaikų, o ką jiems atsakyti? Negaliu, nes tokia ta mano situacija... Kai susirgau, motinystės jausmas many dar labiau sustiprėjo, tačiau, kita vertus, jaučiu nerimą – o jei nesuspėsiu tapti mama ir nepaliksiu savo dalelės šioje žemėje...“ – sako Neringa.

Sulaukė tinkamo inksto!

Kai tekstas jau buvo parengtas spaudai, Neringai pagaliau buvo atlikta ilgai laukta inksto transplantacija. Susisiekus ir pasiteiravus, kaip jaučiasi, mergina ištarė: „Lyg drugeliai mano pilve skraidytų“.

Tačiau Neringa, žinanti, ką reiškia tikėtis operacijos ir, organui netikus, nusivilti, šį kartą buvo atsargi ir kad viskas tikrai pavyko, patikėjo tik kitą dieną po operacijos.

„Šiandien esu labai laiminga ir tikiu, kad mano vargai pagaliau baigsis. Kai sustiprėsiu ir iš ligoninės grįšiu namo, pirmiausia apsilankysiu bažnyčioje. Padėkosiu Dievui už gautą dovaną, o labiausiai norėsiu pasimelsti už donorą ir jo artimuosius. Juk būtent jų dėka mano gyvenimas pasikeis. Aš dar ir dabar negaliu patikėti, kad jau galėsiu pildyti savo svajones...“.

Laukiančiųjų sąrašas dar ilgas

Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM informuoja, kad šiandien dar per 400 žmonių Lietuvoje laukia organo ar audinio transplantacijos, kuri ženkliai pakeistų jų gyvenimo kokybę, suteiktų galimybę būti sveikesniems, aktyvesniems, stipresniems. Deja, per metus atliekama apie pusantro šimto persodinimo operacijų, tad dauguma ligonių lieka gyventi viltimi, o yra ir tokių, kuriems nepavyksta sulaukti transplantacijos.

Didžiuma persodinimo operacijų atliekama organus ir audinius paimant iš mirusio donoro. Sutikimą juos paaukoti donorystei galima pareikšti užpildžius formą internetu https://ntb.lt, gydymo įstaigose, „Eurovaistinės“ vaistinėse. Pareikštą valią liudija gauta Donoro kortelė.