Ilgi Šiaulių dramos teatro dešimtmečiai. II dalis.

Šiauliai

Viktoras GundajevasŠaltinis: Etaplius.lt

24904

Šiaulių dramos teatro istorija neatsiejama nuo mūsų miesto istorijos. Jūsų dėmesiui keli Šiaulių dramos teatro atspindžiai.

Metais anksčiau už viso konservatorijos kurso atvykimą į Šiaulius, 1968 m. po studijų Lunačiarskio teatro meno institute į Šiaulius, gimtąjį miestą grįžo režisierė Nataša Ogaj ir iškart žiūrovams pateikia du spektaklius: A. Arbuzovo „Mano vargšas Maratas“ ir A. Fredro „Damos ir husarai“. Abi pjesės labai skirtingos. Pirmoji – melancholiškas pasakojimas, lėtai slenkantis veiksmas, antroji linksma, su šūksniais, greičiu, karnavalu. Pirmojo spektaklio rimtis, o antro šmaikštumas, grakštumas, lengvumas, aktorinė plastika stebino kaip ta pati režisierė gali vieną šalia kito (spektakliai buvo kuriami veik vienu metu) sukurti du tokius skirtingus scenos veikalus. Komedijoje „Damos ir husarai“ aktoriai į salę įbėgdavo pro žiūrovų duris, fechtuotojai susirungdavo ant balkono atbrailos (anuomet tai dar buvo pakankamai nauja). Bet didžiausi režisierės pasiekimai – Ž. Anujo „Euridikė“, V. Makajonoko „Užguitas apaštalas“ ir spektaklis vaikams „Katės namai“. Ir šiandien puikiai pamenu K. Andrejauskaitės (Euridikė) ir P. Piauloko (Orfėjas) nuostabią vaidybą. Juozo Keliuočio iš prancūzų kalbos išverstos pjesės herojus režisierė perkelia į šiuolaikinį pasaulį. Provincijos aktorės ir vargšo smuikininko meilė – romantikos ir tikrų jausmų susidūrimas su vulgaria tikrove.

natasa-ogai.jpg

Natašos Ogaj laikotarpiu ypač puikiomis scenografijomis išsiskyrė ir teatro vyr. dailininkė Joana Taujanskienė. Dar jaunos, energingos režisierės periodas pasižymėjo tuo, kad teatre literatūrinės dalies vedėju ėmė dirbti Tomas Venclova. Ne tik teatre, bet ir kituose miesto erdvėse prasidėjo įvairūs literatūriniai vakarai, susitikimai su rašytojais. Po Šiaulių Nataša Ogaj dar kurį laiką su režisiere Dalia Tamulevičiūte dirbo Vilniaus Jaunimo teatre, tik gaila kad ją ir Tomą Venclovą ištiko Josifo Šeino likimas – jie turėjo palikti gimtinę.

O paskutinis Natašos Ogaj režisuotas spektaklis Šiaulių dramos teatre buvo J. Švarco pasaka „Paprastas stebuklas“. Šį spektaklį Nataša Ogaj Šiaulių teatro scenon sugrąžino 2011 metais, švenčiant 80-ąsias teatro metines. Šiam pastatymui ji buvo atvykusi iš JAV.

6444-g.jpg

1973 m. Šiauliuose, kaip teatro vyriausia režisierė debiutavo Aurelija Ragauskaitė. Debiutui pasirinktas lietuviškos klasikos veikalas – V. Mykolaičio-Putino „Valdovas“. Šios pjesės pasirinkimas ir pastatymas tapo kokybiniu Šiaulių dramos teatro šuoliu. Spektaklyje puikiai suderėjo visų kūrėjų jungtis – režisierės, dailininkės, kompozitoriaus ir aktorių: dail. – D. Mataitienė, komp. – O. Balakauskas, pagr. vaidm. P. Piaulokas (Krūšna), E. Jasnauskaitė (Danguolė), V. Baranauskas (Gytis), L.Vinciūnas (Skaidra), N. Jasinskas (Mauras), F. Laurinaitytė (Gerda), K.Tumkevičius (Burtininkas), G. Černiauskas (Dainius), A. Dobkevičius (Kirmis). Netikėtas buvo gan jauno aktoriaus P. Piauloko pasirinkimas seno tirono Krūšnos vaidmeniui. Bet tai šimtu procentu pasiteisino. Kaip ir dailininkės D. Mataitienės prasikvietimas. Po J. Grušo „Herkaus Manto“ ir „Barboros Radvilaitės“, Just. Marcinkevičiaus „Mindaugo“ ir „Katedros“ tai buvo ryškiausias pastatymas lietuvių tautos istorijos tematika. Kaip V. Mykolaičio-Putino „Valdovas“ tokį įspūdį buvo palikęs 1929 m. A. Olekos-Žilinsko režisuotas V. Krėvės „Šarūnas“ Valstybės teatre.

valdovas-p-piaulokas-1-krusnos-vaidmuo.jpg

Ilgametis Šiaulių dramos teatro dailininkas-išpildytojas Antanas Krištopaitis prisimena „Valdovo“ kūrimą ir režisierės tikėjima spektaklio sėkme, kuriuo užsikrėtė visas kolektyvas. Visi teatro žmonės, tarp jų ir aktoriai, iš pakulų mezgė dekoracijas ir kostiumus spektakliui. Nuo tų kostiumų aktoriams už nugaros prikrisdavo spalių, tačiau niekas nesiskundė, nes visi suprato, jog tai dėl meno.

Po sėkmingo lietuvių klasikos pjesės pastatymo, režisierė Aurelija Ragauskaitė toliau tęsia pažintį su lietuvių autoriais ir režisuoja B. Sruogos „Pajūrio kurortą“. „Pajūrio kurortas“ tai ironiškas „Dievų miško“ pavadinimas. Teatro kritikai vienbalsiai pripažino, jog reikia daug drąsos tokį veikalą perkelti scenon. Kaip ten bebūtų, tai buvo dar viena sėkmė po „Valdovo“. Kūrėjų sąstatą režisierė pasirenka tą patį: dail. – D. Mataitienė, komp. – O. Balakauskas, pagr. vaidm. S. Paska (Junius), D. Cinauskaitė (Hėlia), I. Gurinaitė (Krapuvka), N. Jasinskas (Viktoras), P. Piaulokas (Žaldokas), A. Dobkevičius (Francas), A. Zmaila (Žeketojus).

Ir toliau Aureliją Ragauskaitę žavi lietuvių autoriai. Pirmiausiai tai scenon įvedama N. Jasinsko poetinė-dokumentinė improvizacija S. Nėries tekstais „Kaip žydėjimas vyšnios…“. Režisierė pasikviečia dailininką G. Kličių ir kompozitorių O. Balakauską, su kuriuo kuria veik visus spektaklius. S. Nėries eiles skaitė D. Cinauskaitė, J. Gascevičiūtė, F. Laurinaitytė, I. Liutikaitė, N. Mirončikaitė, G.Vaiginytė, V. Baranauskas, G. Černiauskas, N. Jasinskas, P. Piaulokas, K. Rudėnas.

Įdomus ir netikėtas P. Vaičiūno pjesės „Prisikėlimas“ sprendimas. Spektaklis kupinas režisūrinio ir aktorinio azarto, istorijos sąsajų su esamuoju laiku. Kompozitoriaus O. Balakausko muzikoje kartas nuo karto pasigirsta tango ritmas, nukeliantis į prieškarinio Kauno salonus. Šis laikmetis atsispindėjo ir dailininkės J. Taujanskienės dekoracijose bei kostiumuose. Pagrindinį skulptoriaus Alnos vaidmenį kūrė net du aktoriai – V. Baranauskas ar P. Steponavičius. Kitų vaidmenų atlikėjai: T. Maliukevičiūtė (Irma), V. Benokraitis (Barva), D. Cinauskaitė (Mara), N. Mirončikaitė (Cecilija), J. Gasevičiūtė (Angeklina), K. Tumkevičius (Algaudas).

Šalia A. Ragauskaitės, trumpą laiką Šiauliuose dirbo režisierius Jonas Vaitkus. Ypač įsiminė jo Z. Chalapiano pjesės „Lopšinė“ pastatymas: dail. – A. Krištopaitis, komp. – V. Masionis, pagr. vaidm. E. Jasnauskaitė (Anachita), E. Pauliukonis (Mikaelas), V. Baranauskas (Artašekas), K. Rudėnas (Torosas), F. Laurinaitytė (Sušana), I. Liutikaitė (Džiuljeta), L. Rukšnaitytė (Šakė), N.Jasinskas (Mamikovas), G. Vaiginytė (Gohara), A. Zmaila (Varužanas), P. Piaulokas (Misakas), V. Benokraitis (Simonianas), A. Dobkevičius (Skutarianas). Po Dž. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ ryškesnio spektaklio jaunimo problemų tema teatre veik nebuvo. Todėl šią armėnų dramaturgo pjesę apie sovietinės santvarkos laužomą jaunimo gyvenimą ir maištaujančius jaunuolius Anachitą ir Artašeką jaunimas bemat pamėgo. Dėl užuominų apie laisvę, nestandartinio, iš kasdienybės išsiskiriančio mąstymo anuomet teatras buvo labai mėgstamas. Po metų darbo Šiaulių dramos teatre Jonas Vaitkus persikėlė į Kauno dramos teatrą, kur dar kartą pastatė šią Z. Chalapiano pjesę. Lyginu kauniečių Anachitą J. Onaitytę ir Artašeką V. Masalskis, su šiauliečiais šių vaidmenų atlikėjais ir išskirti kažko negaliu, nes iš širdies suvaidinti vaidmenys negali nepasisekti.

1974 m. į teatrą atvykusi režisierė Regina Steponavičiūtė, čia savo kūrybinį kelią pradėjo O. Zahradkino pjese „Svajonės… likimai“ (originalus pjesės pavadinimas „Solo senoviniam laikrodžiui su gegute“). Spektaklio dailininkas G. Kličius, muziką parinko V. Masionis, o pagrindinius vaidmenis atliko A. Dobkevičius ar K. Tumkevičius (Františekas), E. Pauliukonis (Pavelas), R.Steponavičiūtė (Daša), S. Paska (Raineris), I. Gurinaitė (Konti), V. Tamašauskas (Chmelikas), V.Tautkevičius (Mičas). O. Zahradkinas savo pjesėse sprendžia pagyvenusių žmonių problemas, pasakoja apie paslėptas jų viltis ir svajones. „Senatvė ne nuodėmė“ – sako vienas iš šio autoriaus pjesių herojus. Spektakliai dėkingi ir tuo, kad scenon sugrąžina daug senosios kartos aktorių.

Steponavičiūtė rinkosi spektaklius aktualiomis gyvenimo temomis: V. Gibsono „Dviese sūpuoklėse“ (puikius aktorių V. Venckutės ir N. Jasinskio duetas), T. Viljamso „Ištatuiruota rožė“, R. Gavelio „Sūkuriai“, V. Slavkino „Jauno žmogaus suaugusi dukra“, A. Sokolovos „Fariatjevo fantazijos“…

Dar prieš Šiaulius Regina Steponavičiūtė Kauno dramos teatre pastatė R. Lavler pjesę „Septynioliktosios lėlės vasara“. Šiauliuose šį spektaklį pastato pakartotinai. Sako, retai pavyksta įbristi į tą pačią upę. Visgi nepaneigsi, kad tokie spektaklių atgaivinimai su kitais aktoriais turi prasmės.

Po N. Ogaj sėkmingai režisuoto spektaklio vaikams S. Maršako „Katės namai“, spektaklių vaikams tradiciją vykusiai pratęsia režisierės R. Steponavičiūtė ir A. Ragauskaitė. Pirmoji į sceną atveda S. Čiurlionienės Kymantaitės „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“, teatro vyr režisierė V. Palčinskaitės „Septynios snieguolės ir nykštukas 77“.

Kaip ir 1969 metais, taip praėjus 8 metams, 1977 m. į Šiaulių dramos teatrą vėl atvyksta visas Lietuvos konservatorijos aktorių kursas. Jaunieji aktoriai bemat įsilieja į teatro gyvenimą. Pateikia net savo keletą spektaklių. Kad ir „Vaikų dienos“, kuris skirtas ir vaikams, ir suaugusiems. Spektaklį režisavo vienas iš naujųjų aktorių Julius Dautartas, o muziką sukūrė Olegas Ditkovskis, irgi to kurso aktorius. Spektaklyje veikia varpai, žiemos gėlės, sniego senis, dainuojantys varvekliukai, briedžiai, šunelis miške, gandrai, lietus, drugelis, voras ir musės, traukinys, lepečkėlis, antytė, krokodilas, karkvabalis, liūtas, peliukas, pelytės, ropė. Visa tai scenoje įkūnijo aktoriai S. Bareikis, J. Dautartas, O. Ditkovskis, S. Jakubauskas, S. Kizas, R. Krilavičiūtė, V. Kochanskytė, E. Leonavičius, R. Šaltenytė, A. Venckus, G. Žalėnas, J. Žibūda.

Į teatrą įsiliejus jauniems aktoriams, teatro vyr. režisierė A. Ragauskaitė stato V. Rimkevičius pjesę „Iš ten aš ateinu…“ („Vandens lelija“). Dail. – A. Jacovskis, komp. – N. Lapinskas. Pagr. vaidm.: S. Bareikis (Vytautas Vyturys), E. Jasnauskaitė (Birutė), I. Liutikaitė (Danguolė), V. Jakštaitė (Aušra), N. Mirončikaitė (Motina), S. Jakubauskas (Gediminas), K. Rudėnas (Algis), J. Žibūda (Juozas), E. Leonavičius (Vidugiris), E. Pauliukonis (Blažys), O. Ditkovskis (Gerutis). R. Steponavičiūtė stato J. O‘Nilo „Meilė po guobomis“ su aktoriais V. Kochanskyte (Abė), A. Venckumi (Ebinas), P. Piauloku (Kebotas), J. Bindoku (Piteris).

Du estetika dvelkiančius spektaklius (1976 ir 1977 m.) Šiauliuose stato režisierius, 1975 m. Lunačiarskio teatro meno instituto auklėtinis Gytis Padegimas: Frederiko Garsijos Lorkos „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“ ir A. Strindbergo „Freken Julija“. Girdėjau sakant, jog režisierius panoro lietuvius plačiau supažindinti su švedų dramaturgo Augusto Strindbergo kūriniais. Vėliau Kauno dramos teatre jis statė „Kreditorius“ ir „Pakeliui į Damaską“, vėl Šiauliuose „Velykas“. Panelės Julijos vaidmeniui iš Kauno į Šiaulius važinėjusi Doloresa Kazragytė, nors puikiai ją įkūnijo ir šiaulietė Irena Liutikaitė. Žaną, be abejo, vaidino Pranas Piaulokas.

Po šių spektaklių režisierius išvyksta dirbti Jaunimo teatre ir tada dar niekas nežinojo, kad po dešimties metų, 1988-aisiais jis vėl grįš į Šiaulius kaip jau Šiaulių dramos teatro vyriausias režisierius. Bet apie tai vėliau.

Straipsnio autorius Ričardas Jakutis

remia.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt