PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2020 m. Balandžio 7 d. 09:21

Įkvėpti Didžiosios kovos

Kaunas

Rajono savivaldybės meras V. Tomkus, garbės pilietis S. Petrauskas, vyskupai J. Matulaitis ir J. Ivanauskas, Seimo narys, aktyvus Atgimimo veikėjas A. Ažubalis, S. Petrausko dukra Asta Stalaučinskienė su vyru Vidu, jauniausia S. Petrausko anūkė Gertrūda. Prieš šventę apžiūri S. Petrausko archyvo parodą. 2020 m. kovo 11 d.

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt


124709

Didžiosios kovos apygarda. Šis paslaptingas pavadinimas mintyse pabudina baltos koplyčios vaizdinį – aštuonis kryžius, išnyrančius iš rūkuose paskendusio Lomenos slėnio riedant traukiniu į paskaitas. už keleto kilometrų, toliau keliaudamas Vilniaus link, pro medžių šakas regiu Rožinio slėpinių parko koplytėles. Prisiminimuose iškyla pirma vaikystės pažintis su architektūra, istorija ir politika, už kurią esu labai dėkingas savo seneliui – architektui, Kaišiadorių garbės piliečiui Stasiui Petrauskui.


Foto galerija:

be-pavadinimo1.png
be-pavadinimo2.png
be-pavadinimo3.png
be-pavadinimo4.png
be-pavadinimo5.png

Man keletas metų. Karštą vasaros dieną seneliai, pasiėmę mane į kelionę, vedasi kartu ten, kur atvyko svarbių reikalų. Pas Algį Šalkauską, į Rumšiškes, dirbantį kryžių partizanų atminimui. Pagal senelio projektą. Savo įgudusiomis rankomis kietą ir masyvų ąžuolą Algis paverčia dailiu meno kūriniu – kryžiumi, papuoštu lietuviškais motyvais... Girdžiu, kaip šnekučiuojasi tautodailininkas su architektu, aptaria, kaip tą kryžių veš į mišką, kaip iškels, įbetonuos pamatą... Kad tvirtai saugotų atminimą. Per amžius. Vėliau keliaujame į mišką, kur tasai kryžius stovės.

Dar ir šiandien prisimenu gaivų pušyno kvapą, džiugius susirinkusių partizanų ryšininkių – kaimo bobulyčių balsus – juk pagaliau, po tiek metų bus prisimintas jų brolių atminimas... Net susigraudinusios jos dėkoja mano seneliui architektui, dėkoja močiutei, užkalbina mane... Čia pirmą kartą išgirstu apie legendinį partizanų vadą Joną Misiūną – Žalią Velnią, jo narsą ir sumanumą. Kitą sykį jau atvykstame į kryžiaus pašventinimą. Dainuoja partizanų chorai, jų skardžių dainų melodijos giliai įsirėžė atmintyje.

O mes su broliu Kostu pasiūlome renginį pabaigti Lietuvos himnu (nors himnas ir buvo pradžioje) – garbinga publika mums neprieštarauja, tik šįkart klausosi, kaip du vaikai traukia Vinco Kudirkos giesmę...

Rytais ir vakarais senelis keliaudavo į Guronis. Kartais vykdavom kartu, todėl esu liudininkas kaip iš plyno krūmynais apaugusio lauko kardinolo Vincento Sladkevičiaus Tėviškė tapo Rožinio slėpinių parku. Kol senelis tvarkydavo projektavimo reikalus, pievose prisiskindavau pavasarinių šalpusnių ar vasarinių gėlių puokštę. Visad senelis pakviesdavo pabendrauti su garbiais parko idėjos puoselėtojais – vyskupu Juozu Matulaičiu ir jo palyda, dailininku Antanu Kmieliausku bei kitais šviesuoliais. Į atmintį įsirėžė ir kelionės kaimo žvyrkeliais renkant didžiuosius akmenis.

Vienas tų akmenų šiandien stūkso prie įvažiavimo į Rožinioslėpinių parką, o ant kito stovi balta Marijos skulptūra. Pamenu, kaip mes su broliu prie tų akmenų priglaudę laikėme popieriuje nupaišytus užrašus, o senelis žiūrėdavo ir mąstydavo, ar tinka tie užrašai, ar dar kažką reikia keisti. Vėliau jie buvo iškalti ir tapo neišdildomais ženklais ateities kartoms. Didžiosios kovos apygarda man asocijuojasi su mano seneliu Stasiu Petrausku – kai susitinku su juo kaskart prisipildau tos šviesios kovotojo dvasios.

Juk apygardos vado Jono Misiūno – Žalio Velnio misiją ir didžiąją svajonę – Nepriklausomos Lietuvos atkūrimą Kaišiadorių krašte – įgyvendino būtent Stasio Petrausko vadovaujama Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kaišiadorių iniciatyvinė grupė.

O atkūrus Nepriklausomybę senelis šią misiją tęsė įamžindamas miško brolių atminimą, atkurdamas vertingus tarpukario Lietuvos ženklus, įamžindamas pavergtoje Lietuvoje kovojusios Katalikų Bažnyčios lyderių – arkivyskupo Teofiliaus Matulionio ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus atminimą. Todėl šiandien pelnytai ir Stasys Petrauskas – šioje iškilioje garbės piliečių rikiuotėje. Didžioji kova nesibaigia.

Tik ji šiandien kitokia. Be ginklų. Tos kovos sėkmė priklausys nuo kiekvieno iš mūsų atsakomybės sukurti klestinčią Lietuvą, kupiną artimo meilės ir nemarios Sąjūdžio bendrystės dvasios. Ačiū, Seneli, Jūs esate Didžiosios kovos pavyzdys man ir visiems, kurie Jus pažįsta! Nuotr.

Aistis Stalaučinskas

Iš autoriaus archyvo