Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
|
 |
 Pasirinkite savo miestą
|
Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Ignalinos r. savivaldybės nuotr.
Nijolė KeraitienėŠaltinis: Etaplius.LT
Daktorių kaime netoli Tverečiaus 1884 m. gimęs Zigmas Žemaitis buvo aštuntas iš devynių vaikų. Tėvai turėjo valaką žemės, tad darbo užteko visiems, bet pertekliaus nebuvo. Tverečiaus liaudies mokykloje, kur buvo dėstoma rusų kalba, baigė tris klases. Tuo metu Tverečiuje dirbo šviesus kunigas, knygnešių globėjas Jonas Burba, raginęs tėvus leisti į mokslus gabesnius vaikus. Taip ir Žemaičiai išleido vyresnįjį sūnų Liudviką mokytis vaistininko padėjėju. Brolis padėjo siekti aukštesnio mokslo ir Zigmui. Tad abu kartu išvyko į Odesą, kur Zigmas išlaikė vaistininko mokinio egzaminus, dirbo vaistinėje ir brolio paragintas eksternu mokėsi toliau.
1903 m. įstojo į Novorosijsko universiteto fizikos ir matematikos fakultetą, vėliau perėjo į Odesos universitetą, kurį baigė pirmojo laipsnio diplomu. Jam siūlyta likti universitete, bet sutrukdė dalyvavimas 1905-07 m. revoliucijos įvykiuose. Jis aktyvus visuomenininkas. Dar studentas būdamas, parvykęs atostogų, sujudino mitinguoti ir tverečėnus, vos išvengė arešto. Nuolat dalyvavo lietuvių kultūros draugijos „Rūta“ bei kitų draugijų veikloje. 1909 m. grįžta į Lietuvą. Aktyvus mokslo draugijos narys. Tik per vargus susiranda mokytojo vietą Vilniaus gimnazijose – rusų valdžiai politiškai nepatikimas.
Pirmojo pasaulinio karo metais 1915-1918 m. mokytojavo lietuvių gimnazijose Voroneže. Buvo Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje narys. Voroneže telkė saviveiklininkus, organizavo lietuviškus vakarus. Jam rūpėjo, kad lietuviai nenutautėtų.
1918 m. Zigmas Žemaitis grįžta į Lietuvą. Rugsėjo mėnesį persikelia į Švenčionis ir ima organizuoti gimnaziją – kraštui reikia apsišvietusių žmonių. Gimnaziją pavyksta atidaryti 1919 m. sausio 9 d. Tačiau nestabili politinė padėtis kelia grėsmę jo saugumui ir netgi gyvybei. Todėl tais pačiais metais persikelia į Vilnių. Lenkams atplėšus Vilnių ir Vilniaus kraštą persikelia į Kauną ir daro žygius dėl Aukštųjų kursų įsteigimo. 1920 m. sausį jie ir atidaryti. Kursus pavertus universitetu, 1922-1940 m Z. Žemaitis buvo Matematikos-gamtos fakulteto dekanas.
Kai lenkai okupavo Vilnių, jam rūpėjo gimtinės reikalai. Nuolat rašė publicistinius straipsnius, buvo išrinktas 1926 m. įkurtos Vilniečių sąjungos pirmininku. 1934 m. buvo atvykęs į Vilniaus kraštą. Labai svarbu pabrėžti, kad Z. Žemaitis buvo didelis civilinės bei sportinės aviacijos entuziastas. 1928 m. jis išrinktas Lietuvos aeroklubo pirmininku ir juo buvo iki 1940 m.
Tačiau svarbiausia jo gyvenime mokslinė veikla. 1940 m., atgavus Vilnių, Z. Žemaitis tampa Vilniaus universiteto profesoriumi. 1940 m. jis – šio universiteto prorektorius, 1946-1948 m. – rektorius. 1944-1964 m. – Matematinės analizės katedros vedėjas. Z. Žemaičio mokslinė veikla buvo skirta daugiausia matematikos didaktikai bei istorijai. Jis daug pasitarnavo lietuviškai matematikos terminijai. Dar dirbdamas lietuviškoje gimnazijoje Voroneže, kartu su P. Mašiotu ir M. Šikšniu, padedami J. Jablonskio, taisė esamus ir kūrė naujus matematikos terminus. Jam rūpėjo ir matematikos dėstymas vidurinėje mokykloje. Beveik penkiasdešimt metų profesorius dėstė šią discipliną būsimiems mokytojams, rūpinosi jų pedagogine praktika. 1961-1968 m. buvo Lietuvos matematikų draugijos vicepirmininkas (šios draugijos konferencijos metu 1969 m. jis ir mirė). Buvo veiklus ir aktyvus iki paskutinių gyvenimo dienų. Jo amžininkai pabrėžia, kad profesorius nebuvo tik pašalinis stebėtojas, sugebąs vien peikti svetimą darbą. Visose srityse jis stengėsi pagal išgales prisidėti, paremti visuomenei naudingą veiklą.
Žemaitis turėjo gražią šeimą. Jo jauniausia duktė Irena Žemaitytė-Geniušienė – žinoma dailininkė, anūkai – garsus Lietuvos pianistas Petras Geniušas ir dirigentas Julius Geniušas. Z. Žemaičio vardu pavadinta Vilniaus universiteto amfiteatrinė auditorija, Lietuvos matematikų draugijos aukščiausias apdovanojimas yra Z. Žemaičio medalis. Profesorius palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.
Jo gimtinė – Daktorių kaimas beveik išnyko. Šalia kelių išlikusių trobų prieš dvidešimtmetį įsikūrė Tverečiaus pasienio užkarda. Ir labai džiugu, kad minint Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį 2018 m. birželį bendromis Tverečiaus seniūnijos ir Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos pastangomis šalia užkardos atidengtas Zigmui Žemaičiui skirtas informacinis stendas. O gimnazijos rengtoje vakaronėje „Kraštiečiai, kūrę Nepriklausomą Lietuvą“ 2017 m. dalyvavo ir šiltai apie Tėvą pasakojo Irena Žemaitytė-Geniušienė. Taigi gimtinėje garbus kraštietis neužmirštas.
Būsimajam profesoriuiui išeinant iš Tverečiaus parapijos į platųjį pasaulį čia buvę apie 7000 gyventojų. (Šiuo metu Tverečiaus ir Didžiasalio seniūnijos tepriskaičiuoja apie 2000 žmonių.) Kaimai tada neseniai buvo išsivadavę iš baudžiavos. Skurdi buitis, nesotus gyvenimas. Ir – begalinis noras siekti mokslo šviesos, krašto pažangos. Tai žavi ir įkvepia mus, pakraščio žmones, ir primena, kad, nepaisant laikmečio kuriamų aplinkybių, dažnai tik nuo paties žmogaus nusiteikimo ir ryžto priklauso, kas jis bus.
Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt
