Ieva Narkutė: apie tai, ar politika ir kultūra susiję dalykai, apie psichologijos studijas bei kodėl kūrybai svarbi kantrybė

Ieva Narkutė: apie tai, ar politika ir kultūra susiję dalykai, apie psichologijos studijas bei kodėl kūrybai svarbi kantrybė
Šiauliai
Aidijos Mockevičiūtės nuotr.
Aidija Mockevičiūtė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Saulėtą rugpjūčio antradienio vakarą Šiaulių miesto pietinio rajono K. Korsako g. 47 daugiabučio kieme susirinko kiemo gyventojai ir ne tik. Su gera nuotaika ir šypsenomis veiduose, žmonės skubėjo užimti sėdimąsias vietas, o jeigu jų ir neliko, surado sau plotelį ant žolės ir nekantrumo kupinomis akimis laukė, kas šiandien apsilankys jų kieme. Kiti turėjo nuostabią galimybę stebėti renginį pro savo langus.


O žaliajame kieme įvyko diskusija „Muzika, kuri išlaisvina“ su iš Šiaulių kilusia atlikėja ir kūrėja Ieva Narkute ir muzikologu, radijo laidų kūrėju ir vedėju, muzikinių konkursų vertintoju Dariumi Užkuraičiu. Renginio žiūrovai išgirdo ir I. Narkutės atliekamas populiariausias dainas.

Atviro kiemo kortelė – dovana kiemui

Ketvirtus metus vykstančio renginio organizatoriai nusprendė, kad reikia sukurti kultūrai atvirų kiemų žemėlapį. Tam buvo sukurtos specialios kortelės, kurios bus įteiktos kiekvieno daugiabučio namo pirmininkams ar atstovams, kurie sutinka bendradarbiauti su „Kiemų“ projektu.

Tokią kortelę įteikė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos direktorius Bronius Maskuliūnas K. Korsako g. 47 namo atstovui Vytautui Urbeliui: „Mums labai malonu, kad šalia tokių užrašų kaip „Saugi kaimynystė“ atsiranda ir „Kultūrai atviras kiemas“. Ta kortelė atsiras ant kiekvieno namo, su kuriuo draugausime. Šiandien įteikiame pirmąją tokią kortelę ir eidami pro jūsų namą visi žinos, kad čia gyvena kultūrai atviri žmonės.“

Muzika – gyvenimo palydovė

Po to, kai kiemas gavo „kultūrai atviro kiemo“ apdovanojimą, į sceną žygiavo Ieva Narkutė bei Darius Užkuraitis pradėti diskusiją tema „Muzika, kuri išlaisvina“. Abu pašnekovai šypsojosi, neslėpė jaudulio, nors turi tikrai nemažai patirties scenoje.

Pokalbis prasidėjo apie atlikėjos vaikystę, gimtąjį miestą bei kūrybą. Ne paslaptis, jog kaip ir daugeliui, Dariui Užkuraičiui Šiauliai asocijuojasi su grupėmis „Bix“, „Saulė ir Žuvys“, todėl jam pasidarė labai įdomu, kokie buvo Šiauliai pašnekovei, kuo domėjosi, ar jos mokykla buvo meniška. Taip pat paklausė apie jos pirmąsias dainas, kūrybos procesus.

Pašnekovė atviravo, jog Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija buvo labai laisva, liberali, skatinanti bet kokią moksleivių saviraišką. Juokavo, jog dvejus metus buvo prisiekusi „gotė“.

I. Narkutė pasakojo, kad grojo fortepijonu nuo 6 metų, mokėsi muzikos mokykloje, paauglystės metais pradėjo kurti savo muziką: „Mano pirmos dainos buvo su ta tamsa, paaugliai visada jaučiasi nesuprasti aplinkinių ir nori eiti prieš tai, kaip mato visus darant. Savo pirmose dainose jausdavausi vieniša, dainavau apie jausmus be atsako, ilgesį“, – prisiminė atlikėja.

Pirma bei svarbiausia koncertų, kūrybos rodymų vieta – Šiaulių dailės galerija, kurioje stovėdavo pianinas: „Kai pradėjau rašyti pirmas autorines savo dainas, tai eidavau kartu su draugais į galeriją, ten pagrodavau kažkiek mylimų grupių kūrinių ir tada išdrįsdavau pirmą kartą savo autorines dainas parodyti draugams“, – pasakojo kūrėja, –„man jie buvo patys svarbiausi, pirmieji teisėjai, ir aš dabar galvoju, kad jeigu jie būtų skeptiškai, kritiškai sureagavę į mano pirmus bandymus kurti, tai aš gal būčiau neišdrįsusi pasirodyti platesniajam ratui.“

Slaptasis receptas – kantrybė, racionalumas, meniškumas

Paklausta D. Užkuraičio, ką palinkėtų jaunam žmogui, kuris nori save išsireklamuoti, pakilti į muzikos pasaulio paviršių, I. Narkutė išskyrė kelis esminius punktus: kantrybė, meniška pusė bei racionalumas.

„Norint šitą veiklą paversti darbu, pragyvenimo šaltiniu, neišvengiamai reikia turėti dvi puses: meninė bei racionali, planavimo, laiko valdymo, lankstumo ir kompromisų. Jeigu yra tik viena pusė, tai man tada sunku įsivaizduoti, kaip tie žmonės iškils į paviršių. Reikia paskaičiuoti veiksmus, kurie naudingi ilgalaikėje perspektyvoje, nebijoti, kad žanrų atsikratymai kažkaip tave paveiks. Muzika, dainos gali turėti daug veidų, o svarbiausia – pasiekti žmogaus širdį, sielą, sujaudinti jį, atidaryti ir kažkaip prie jo prieiti“,– teigė dainininkė.

Moteris palygino, kokias galimybes turi šiuolaikiniai kūrėjai ir kokias turėjo ji pati: „Mano dainos į pasaulį išėjo interneto pagalba, talpinau į tam tikrus puslapius, bet tada viskas vyko „sraigės greičiu“ (juokiasi) ir nepalyginsi su tuo, ką jaunimas turi dabar. Man kaip tik atrodo, kad dabar ta įvairovė daug labiau atriša rankas. Reikia turėti kantrybės, nepaisant to, koks yra greitis, internetas, ką jis gali ir ko negali. Bandyti, bandyti ir bandyti, nes tokie dalykai užtrunka.“

Psichologijos studijos – ne tik diplomas stalčiuje

Dainos „Raudoni vakarai“ atlikėja atviravo, jog labai nuoširdžiai norėjo mokytis psichologiją ir tikrai tikėjo, kad dirbs pagal specialybę: „Man atrodė, kad aš kai surinkdavau žmones į koncertus, jog tai laikina loterija, kažkada tai nurims ir aš tapsiu rimta psichologe, bet kai baigiau mokslus, nusprendžiau nepulti ieškoti darbo pagal specialybę ir pažiūrėti, kas bus su muzika, ir štai – 10 metų muzikuoju.“

Dainininkė net nusijuokė, jog atlieka savo psichologės darbą muzikuodama – vienu metu konsultuoja 500 žmonių, o ne vieną.

Pasak jos, didžiausias komplimentas Ievai Narkutei, – kad muzika žmogui leido sau pajusti kažkokį jausmą, kurį gal kasdienybė neleidžia išgyventi: „Nėra tas diplomas vien stalčiuje, jis mane formavo kaip atlikėją, aš galų gale tik apie žmones dainuoju. Man žmogus yra įdomiausias, įvairiausias, pilniausias, neišsemiamas pasaulis.“

D. Užkuraičiui uždavus klausimą – ar muzika gali gydyti psichologines ligas, – menininkė teigė, kad ilgametės ligos vienas koncertas nepagydys, reikia rimčiau žiūrėti į psichinę sveikatą, nepaisant to, jog todėl žmonės ir vaikšto į koncertus tam, kad rastų bendraminčių.

Menas ir politika lyg kokteilis

I. Narkutė, paklausta apie tai ar menas ir politika yra susiję, neslėpė nusivylimo čiuožėjų Povilo Vanago ir Margaritos Drobiazko tyla bei Rusijos palaikymu ir akcentavo, jog nereikia būti naiviems ir tylėti: „Gyvenimas yra kokteilis, viskas eina išvien: arba tu turi stuburą, arba neturi. Viskas yra sumaišyta. Ir pati stengiuosi turėti aiškią poziciją tokiais klausimais. Nuo karo pradžios buvo labai nejauki tokio aukšto lygio profesionalų tyla, ji nieko gero nežadėjo ir dabar išlindo yla iš maišo.“

Jos pozicija yra aiški – reikia stovėti už šviesą, būdų yra šimtai.

Be galo laimingi „kiemiečiai“

Po diskusijos aidėjo plojimų banga ir visi kantriai laukė atlikėjos pasirodymo, o jo metu žmonės filmavo, plojo, dainavo kartu su atlikėja, girdėjosi šūksniai „bravo“, „pakartot“, „ačiū“. Jautėsi šilumos, vienybės virpesiai, džiaugsmas, jog atvyko svečias į jų kiemą ir praskaidrino ilgą dieną.

„Labai džiaugiuosi, jog yra tokių įdomių renginių, tikrai skatina bendruomeniškumą ir gyviną mūsų Šiaulių miestą“,– šypsojosi kiemo gyventoja Adelė.

„Dar, dar ir dar! Labai unikalu“, – džiūgavo iš kito miesto galo atvažiavusi Jūratė.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos nuo 2019 m. organizuojamas festivalis „Kultūra ant slenksčio: kultūrinė kiemų intervencija“, šiauliečių trumpai pramintas „Kiemais“, kviečia gyventojus susitikti daugiabučių namų kiemuose. Organizuojant netradicinius renginius daugiabučių kiemuose skatinama kultūrinio lauko įvairovės plėtra, bendradarbiavimas tarp miesto įstaigų, miestų (mikro)rajonų bendruomenių, potencialių kultūros vartotojų įtrauktis. Projektas iš dalies finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos ir Šiaulių miesto savivaldybės.