Įdomiausias Kėdainių krašto kalno pavadinimas – Gaidžio Skiauterė

Rokaitiskiu-kalva-850x396
Kėdainiai
Kėdainių rajono savivaldybės nuotr.
Etaplius.LT Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Kėdainių rajono savivaldybė

Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyrius ir Kėdainių rajono savivaldybės administracija nuo 2019 metų pakviesdavo rinkti įdomiausius Kėdainių regiono toponimus – gyvenamųjų vietų, upių, ežerų ir miškų vardus. Aprašus parengdavo Rytas Tamašauskas. 2023-iaisiais skelbiame įdomiausią kalno vardą (oronimą). Tai Gaidžio Skiauterė Pernaravos apylinkėse. Antroje vietoje – Zubriukas Akademijoje. Trečioje vietoje – Žibartas Pernaravoje. Taip balsavo gyventojai Kėdainių rajono savivaldybės svetainėje.

Gaĩdžio Skiauterė̃, Pernarava. Nuskaidrėjusi kalno skiauterė

Preikapės kaime (Pernaravos apyl.) 1994 m. užsukta pas seseris Minelgaites – Antaniną Urbienę ir Marijoną Šiugždienę. Prisimindamos gimtinės kalvas, apie Gaĩdžio Skiaũterę (Gaĩdžių Skiaũterę) teigė „mūsų kalnas“, nes aukštas, smailokas žemės pakilimas, besitęsęs apie puskilometrį, stūksojo Minelgų žemėje. Tolesni kaimynai kartais tiesiog ir pasakydavę Minelgos kalnas. Seniai nukastas, nes žvyras į kelius išvežiotas, bet gal ir dabar, kaip ir prieš trisdešimt metų, pakelėje tebeošia medžiai.

Tikinta: „nuo Gaidžio Skiauterės viršūnės, kada giedra diena, Šidlava matydavos.“ Atkreipkime dėmesį: kažkodėl sakyta ne apie akimis užgriebiamą Lesčių bažnytėlę, bet apie gerokai tolimesnę šventovę.

Lietuvoje būta ne vienos aukštumėlės, apie kurių išskirtinumą kalbėdami, senbuviai nuo viršūnės pabaksnoja ne tik panoramoje atsiveriančias sodybas ir kelius, kalveles ir daubas, reliktinius miškelius ir ežerus, bet būtinai pabrėžia apie tolimųjų horizontų vaizdinys, taip nejučia bylodami ir apie tų vietų svarbą protėvių ir dabarties gyvensenoje. Nuo vienų žmonės regėdavę šventyklą, kitur besidairydami suskaičiuodavę dvylikos bažnyčių bokštus.

Tarp kalvelių su neįprastais vardais, pasakojimais ar etimologijomis yra ir Gaĩdžio Skiauterė̃, Gaĩdžių Skiauterė̃. Kas žino, gal čia, šalia Aluonos ir Mėlupio santakos, buvęs ir Preikapės piliakalnis, įrengtas ledynų sustumto kalvyno dalyje. Viena tų sampilų kalvų žinoma kaip Kapeliai, Senkapiai.

Kaip galima pagrįsti Gaidžio Skiauterės pavadinimą?

Paprasčiausia kildinti iš pavardės Gaidỹs. Gal kažkada šeimininkui Gaidžiui priklausę, prie Gaidžio žemių šliejosi ar Gaidžio gyventa prie kalno. Bet tada įprastesni būtų pavadinimai Gaidžio kalnas, Gaidkalnis, Gaidžkalnis ar Gaidžiakalnis.

Kalbininkas Kazimieras Būga sakė, kad tiek Surviliškio parapijos pavardė Gaidẽlis, tiek Gaidė̃ iš Zarasų krašto yra žiemgalių kalbos palikimas. Primintini dar kiti asmenvardžiai Gaidỹs, Gaĩdas, Gaidùkas, Sùdgaidas. Kai kurie bendrašakniai vietovardžiai pagal kilmę gali būti sietini su minėta pavarde, tiek su lietuvių gaidỹs „naminis paukštis, vištų patinas“, gaidìnis „gaidys“, gaidà, gaĩdas ,,giedotojas“, gaidùs ,,skardus“, giedóti ,,dainuoti, šaukti“, giesmė̃, giedorius, tiek su gaĩdas ,,noras, geidimas, užgaidas; geidulys“.

Slėpininga pirminė paukščio gaidys pavadinimo kilmė. Tai gali būti senas indoeuropietiškas žodis, sietinas su lietuvių gaĩdras, giẽdras, bendrašakniais indoeuropiečių kalbų žodžiais, kuriais reikšta šviesa, skaidrumas, spindėjimas, netgi baltumas. Mano jau ne kalbiniai išvedžiojimai: gaidys gieda prieš aušrą; gaidžio skiauterė ir pagurklis yra raudoni, o juk raudona – taip pat aušros spalva.

Vardo intriga nedingsta ir dėl toponimo antrojo dėmens. Lietuvių skiauterė̃ „gaidžio ar vištos išauga ant kaktos“. Pailga kalva, dar su išsikišančiais, pašiauštais smaigaliais lyg išaugomis gal iš tolo asocijavosi su skiautere pasidabinusiu gaidžiu. Skiauterėta kepuraite puošiasi ne tik gaidys, bet ir tetervinas, karvelis, kai kurie paukščiai – zylė, kukutis, starta, dančiasnapis, kai kurios žąsys. O jei vardintume skiauterės formų įvairumus...

„Lietuvių kalbos žodyne“ prie skiauterės dar rasime reikšmes „pailgas išsikišimas, briauna, ketera; išilginis iškilimas“. Išties tolumoje juoduoja kalnų skiauterės, arimų skiauterės gali būti vagos, dar bangų skiauterės, skiauterėta vilnis ar stogo skiauterė. Nuo kaubrės skiauterės ir toliau matyti, ir iš toliau girdėti.

Tai ir Preikapės kalva dėl formos galėjo būti tapatinama su raudonos skiauterės gaidžiu, galvą iškėlusiu. Kaip ir viensėdžio vardas Gaidžio Kaklas (Medingėnų apyl.; plg. lietuvių kãklas „vingis, įlanka, sąsiauris, pusiasalis, iškyšulys“).

Aukštuoliukų kaimo (Krakių apyl.) kalnelis užrašyta ne tik kaip Gaidžpilė, bet ir visiškai skirtingu vardu Gaĩdžpilvis, 1935 m. išsitarta, kad tas kauburys „panašus į gaidžio gurklį“. Į vardų būrį prišlietume upelę Gaĩdžio kója (Gaidỹs, Gaĩdžio upẽlis; Vikšrupio intakas, Josvainių apyl.).

Zubriùkas, Akademija. Nuo pilies iki zubrinimo

Kai stabteli pietrytiniame Akademijos parko kampe ties grafo Henriko Kreico kapu, žvilgsnis pro medžių tankmę skverbiasi į Dotnuvėlės panoramą. Slėnyje regi dvi kalvas, kurias skiria upelės vaga. Nuo parko pusės esantis pylimas negausiai apaugęs pušimis, o antrasis gauburys už upės vagos beveik užžertas žemėmis, susiliejantis su sodo šlaitu. Gal todėl jau ne vieną dešimtmetį išskiriama tik viena kalva, kuri vietos gyventojų visuotinai vadinama deminutyvo forma – Zubriukas.

Dažnas Akademijos sodybos paauglys besidomintiesiems primins: esą čia stropesnieji mokslus „zubrindavo“. Šiai liaudies etimologijai atsirasti ir įsitvirtinti padėjo, be abejonės, buvusių žemės ūkių mokyklų auklėtiniai, ištakų ieškotina gal net nuo 1911 m. XX a. tarpukariu užrašytos trys pavadinimo formos – Zubrų, Zubrių, Zubrio kalnelis.

Vietovardį būtų galima sieti su Zubrio pavarde, tačiau tokia pavarde senbuvių negyventa apylinkėse. Dotnuvos dvaro istorija taip pat neteikia prielaidų ieškoti vardo kilmės saitų su gyvulio pavadinimu „stumbras“.

Pasirodo, abi kalvelės XX a. ketvirtojo dešimtmečio raštuose dar vadintos kitais vardais.

Dotnuvos dvaro pradžios mokyklos vedėjas Viktoras Dailydė 1935 m. Lietuvos žemės vardyno anketose užrašo vieno dirbamo lauko pavadinimą – Choronža, Choronžiškiai, šį lauką apjuosia Sartupos griovys (išties upelė), įtekantis į Dotnuvėlę. Tai 3–4 hektarų dydžio aukšta lyguma, kurioje išariama fajansinių puodukų šukių, pastatų pamatų liekanų.

Jei minėtose Vardyno anketose kaip atskira pozicija yra informacija apie Zubrio kalnelį, tai V. Dailydė, 1935 m. pildydamas ir Valstybinės archeologinės komisijos klausimyną, fiksuoja piliakalnį, kurį vadina Choronžiškiais kalvą, pastebi, kad neariamoje kalvos dirvoje archeologinių radinių neaptikta. Tuokart užrašyta, kad prieš 25–30 metų ant piliakalnio stovėjo dvaro malūnas, kuris buvusiųjų tuomet dvaro savininkų tapo panaikintas. Pušys pasodintos prieš karą buvusios dvaro savininkės Kreicienės. Kiek čia esti istorijos tiesos ir išmonės, šiandien dar sunku pasakyti, bet netolima praeitis jau gaubiama užmaršties ir paslapties skraiste (pvz., grafienė Liudmila Kreicienė mirė 1895 m.).

Žinomas šimtmečio senumo rankraštis (Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne), kai apie kultūros paminklus apie 1893 m. organizuotai buvo renkami faktai. Apibūdinant dvi nedideles, pušimis apaugusias kalvas, kurios buvo Dotnuvos žemės ūkio draugijos žemėje, nusakoma lokalizacija, pateikiama glausta charakteristika (apvalūs, kūgio formos, 3 sieksnių aukščio, apimtis – 15 sieksnių, smėlio dirva). Mūsų svarstymams prasmingos vieno padavimo nuotrupos: Pagal šios vietovės senojo gyventojo pasakojimą (gali pateikti kaimo seniūnas Aksenavičius), tai vadinama „Choronžiškiais“, kažkada buvusi ,,choronžų“ pilis, dingusi be žinios. Kas buvo šios pilies valdytojas, tikrų žinių aptikti nepasisekė. Šnekant didžiuojamasi – „mūsų Choronžiai“.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kariuomenėje XV–XVIII a. viena pareigybių buvo vėliavininkas – „chorunžas“, „karūža“, kurio svarbiausia priedermė – pranešti apie visuotinus susirinkimus apskrities bajorams. Peržvelgus XVI–XIX a. Dotnuvos dvarininkų genealogijos aprašus, pastebima, kad nuo XVI a. antrosios pusės daugelis Chrapovickių vyrų karjeros kelyje atliko ir chorunžo (karūžos) pareigas Vitebsko (dabar Baltarusija) ir Smolensko (dabar Rusija) vaivadijose. Pirmasis ir vienintelis su Dotnuvos dvaru sietinas chorunžas tegalįs būti Eustachijus Juozapas Chrapovickis (1720–1802). Jis 1750 m. veda Dotnuvos, Terespolio, Jasnogurkos (dabar Karalinavos, prie Josvainių) – dvarų paveldėtoją Teresę Ščitaitę (jos vardas suteiktas Terespolio dvarui; anksčiau buvo Balsiai), ir nuo 1772 iki 1867 m. Dotnuvos krašto likimą neretai sprendžia Chrapovickiai.

Jei, aiškindami senąjį Zubriuko vardą Choronžiškiai, minėtais faktais pasiremtume, sakytume, kad naujasis Dotnuvos dvaro šeimininkas – chorunžas Eustachijus – vietinių gyventojų akyse galbūt pareigybe buvo išskirtinis, o nekasdieniška elgsena su dvaro pašonėje esančiomis dviem kalvelėmis ir lauku, matyt, sutrikdžiusi įprastą senbuvių gyvenimo tėkmę.

Drįstume formuluoti dar vieną hipotezę. Kadangi Valstybinės archeologinės komisijos dokumentuose Zubriukas skiriamas piliakalnių kategorijai, šią kalvą sutapatintume su piliakalniu, kuris Petro Tarasenkos „Archeologiniame Lietuvos žemėlapyje“ (Kaunas, 1928) pažymėtas ties Dotnuva. Atsižvelgus į anksčiau minėtus 1935-ųjų užrašus apie radinius ir XIX a. pabaigos padavimo motyvą apie dingusią pilį (dažnoje istorinėje sakmėje yra racionalaus grūdo dalis), manytina, kad Zubriuko-Choronžiškių kalvelės ir šalia aukštumėlėje glūdintis laukas tarp Dotnuvėlės ir jos intako Sartupos galbūt yra senoji Dotnuvos dvarvietė, netgi XIV a. gynybinis centras: vietos gal sietinos ir su pirmuoju Dotnuvos vardo paminėjimu, kai 1372 m. Kalavijuočių ordinas plėšikauja Dotnuvos apylinkėse.

Senųjų gyventojų kartos per šimtmečius tepajėgė atmintyje išsaugoti Eustachijaus Chrapovickio laikmetį. Po chorunžo mirties per pusantro šimto metų Choronžiškių, Choronžos kalvų ir lauko vardas bei kilmės motyvai blėso, nes ir sunykusios valstybės institucijose dingo kai kurios pareigos. XX amžiuje, tarpukariu, tikriausiai konkuravę du slaviški vardai. Naujajam – Zubriukui – užleido poziciją Choronžiškiai, šiandien visiškai išdilęs pavadinimas iš gyventojų atminties.

Žìbartas, Pernarava. Aukštam kalnely – lietuvių karžygys

Preikapės kaimo (Pernaravos apyl.) „žemė iš plačios apylinkės lygumų išsiskiria grandine kalvų“, iš jų būrio išsiskyrė Turkalnis, – taip apie 1965 m. rašė Jonas Minelga, gyvenantis Čikagoje (JAV). Aluonos ir Mėlupio santakų pakrantėse 1994 m. šnekintos seserys Minelgaitės – Antanina Urbienė ir Marijona Šiugždienė – vardijo: Gaĩdžio Skiauterė̃, Mastrãkalnis, Kapóčkalnis, Kapẽliai (Senkapiai) ir Žì̀bartas. Galbūt vienas tų kalnų 1928 m. archeologiniame žemėlapyje buvo fiksuotas kaip Preikapės piliakalnis.

Taigi dėl dailaus vardo tarp savęs varžytis galėtų net Preikapės kalvagūbriai. Senbuvių atmintyje kai kurių kalvų vardai kito, víenos pakilesnės vietos nudilo, nes laikas apardė ar sunaikintos žmogaus rankomis. Tarp tokių – ir seniai išlygintas kalnas Žìbartas, buvęs Matkaus žemėje, bet į atmintį įsirėžęs, nes gausiai žaliavo verbos (kadagiai).

Pasak J. Minelgos, tebus „trumputė ekskursėlė mielojon gimtinėn“ (1979 m. laiškas). Preikapės kalvų ruože senbuviai įžvelgdavę Žibartą, bet jį aplankysime jau tik mintimis. Vardą tapatinant, gal ir ataidėtų daina apie žibantį žiburėlį, bet prasmių sąsajos išties kitokios.

XX a. tarpukaryje buvo pasakojama apie Žibarto kalnelyje palaidotą lietuvių karžygį Žibartą. Kaip iš dainų apie aukštam kalnely palaidotą motulę. Gal būta romantiškos istorijos apie didvyrį dėl herojaus verto poelgio, o gal žodyje „karžygys“ slypi dar senesnė leksema apie pasižymėjusį karį. Tada ir Preikapės piliakalnio ir senovės paieškos (,,Randama akmeninių kirvukų“, 1928 m.) būtų prasmingos. Dar pasiklausykime. Ignoto Holovinskio rankraščiuose (XIX a. vidurys ir antroji pusė), fiksuojant Šeduvos parapijos vietovardžius, ties gyvenamosios vietos Žibartai vardu yra palyginamasis lietuviškas prierašas Zibartos Kalvos Pernuravos par. (dokumentas gali būti po 1863 m.). Beje, minėtuose rankraščiuose surašyti tik ypatingų kalnų, kalvų vardai, todėl Žibartas vertas dėmesio.

Neturime išsamesnių sakmių apie atgulusį bernelį, bet reikia suklusti, nes kaimo vardo Preikapė, Preikapis forma dokumentuose fiksuojama tikrai ne keturis amžius, tuo labiau, kad priešdėliniame vedinyje išlikęs prūsiškas dėmuo *prei-, atitinkantis lietuvių prielinksnį „prie“. Taigi ir gyvenamąja vieta nusakyta „priešais kapą, priešakyje, prie kapo, kapinių, kapinyno“. Prie ankstesniųjų senbuvių kalvų gal viduramžiais, nuo kovų ir kraujo gelbėdamasis, ilgam gyvenimą radęs prūsų tautos būrelis.

Viena žemės pakiluma Ramanausko žemėje vadinta Kapẽliais arba Senkapiais, 1994 m. pasakota, kad „kaulų radosi, kai vežė žvyrą ant kelių. Nė tėvų tėvai neatmena“. Kažkada gal ši, gal kita konkreti laidojimo vieta aukštumėlėje, atminimas apie ją lėmęs ir kaimo vardą. Buvo kupeta gyvenimų, nes, pvz., XIX a. viduryje kaime suskaičiuotos 22 sodybos.

Tiek kalvos Žìbartas, tiek kaimų Žybartaĩ (Radviliškio r.) ir Žìbartoniai (Panevėžio r.) pavadinimai gali būti siejami su lietuvių dvikamieniu asmenvardžiu Žýbartas, kurio pirmasis dėmuo tapatinamas su lietuvių žygiúoti, žỹgis, žingìnė, žiñgsnis, žeñgti, pražangà, pažangà, žýminti ,,daryti žymę, ženklinti“.

Antrasis vardo kamienas bar- kviestų prisiminti lietuvių asmenvardžius Bartỹs, Bartáitis, Bartãšius, Bártulas, Bartùlis, gal ir Bartošas (< Baltramiejus) (dar plg. Aũbartas, Eĩbartas, Kę̃sbartas, Kùčbartas, Lýbartas, Liùbartas). Būtent pastaruosiuose asmenvardžiuose ir vietovardžiuose (Bar̃tas mš. Ramygala, Bar̃tis upėvardis Krkn, Bar̃tjaunis up., Šušvės int. Grnk) neretai kalbininkai ir istorikai įžvelgia vienos prūsų genties – bártų – pėdsakus. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje tapę valdovo tarnybiniais žmonėmis – „bartai specializavosi statyti tiltus, tiesti medgrindas ir prižiūrėti karo kelius“, buvę bitininkai, ėję į karą. Ilgainiui etnonimu bártas buvo nusakomi (XVI a. viduryje) specializuotos profesinės tarnybos žmonės, kai kada prievardžiai tapę pavardėmis.

Po išplėtotų vardyno komentarų vėl Preikapės kaimo istorijos rūkuose išvystame Žibarto kalvą, prūsų kalbos ir genties pėdsakus kaimo ir kalvos varduose. Už tokių versijų ar rašančiojo užgaidų užkibus, taip knieti pakiliai prabilti. Bet atsargiai ranką suturėdamas, nes baigiu padvejodamas.

10-ies įdomiausių kalnų pavadinimų aprašai (parengė Rytas Tamašauskas)

Sekite savo miesto naujienas!