Ideologinės kovos lietuviškoje Šiaurės Amerikos išeivijoje (II d.)

Šiauliai

Emigrantas-patriotas. Kunigas Aleksandras Burba (1854 m. spalio 30 d. Pailiuose, Joniškio valsčius – 1898 m. kovo 27 d. Plimute, Pensilvanijos valstija) – Lietuvos rašytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas, knygnešys.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

44195

„Etaplius“ tęsia pasakojimą apie ideologines lietuvių kovas JAV išeivijoje. 1880–1954 m. Lietuvoje gyvenęs kunigas, ekonomikos, filosofijos daktaras Fabijonas Kemėšis buvo KGB 1954 metais ištremtas į Sibirą ir ten mirė. 1938 m. Lietuvoje spausdintame literatūros, mokslo, visuomenės ir akademinio gyvenimo žurnale „Židinys“ publikuojamas F. Kemėšio straipsnis, kaip gyveno lietuviai išeiviai JAV nuo 1868 metų.

„Į susivienijimą nepriimti nei moterų, nei mergų“

Dar 1886 metais lietuviai katalikai JAV būrėsi, organizuodami katalikiškų draugijų susivienijimą. Panašią mintį pirmasis kėlė Jonas Šliūpas. Jis, savo pritarėjų padedamas, irgi buvo jau pradėjęs organizuoti panašų vadinamųjų laisvųjų draugijų susivienijimą.

Pasak F. Kemėšio, tačiau lietuviai katalikai, kunigo Varnagirio ir kitų kunigų įspėti, neparėmė J. Šliūpo iniciatyvos, bet tais pačiais metais sukūrė suvažiavime savo atskirą susivienijimą.

Tautybės klausimui dar tebesant nevisiškai paaiškėjusiam, kai kurie katalikiško susivienijimo iniciatoriai norėjo jį nukreipti į unijos su lenkais vėžes. Tačiau suvažiavimo dalyviai – Andrius Teplinčis iš Pitstono, J. Danisevičius iš Vaterburio ir dr. Kasakauskas iš Čikagos – nukreipė visą suvažiavimą ir patį susivienijimą į tik lietuviškas ir katalikiškas vėžes, sukurdami Lietuvių Katalikų Susivienijimą Amerikoje.

Susivienijimo branduolį pradžioje sudarė tik šelpimo draugijos – iš viso 319 narių. Vėliau susivienijimas kasmet šaukė seimus ir augo.

Jau minėtas J. Šliūpo sukurtas susivienijimas buvo mažiau sėkmingas. Įdomu tai, kad steigiamajame jo suvažiavime buvo nutarta, „kad į susivienijimą nepriimti nei moterų, nei mergų“ ir „ištarti paniekinimą J. Paukščiui“ (laikraščio leidėjas, – aut. past.).

Pasirodo, pačiam jo steigėjui J. Šliūpui teko šią organizaciją ir palaidoti, nes, kaip rašo Tomas Astrauskas savo „S. L. A. istorijoje“, į antrąjį iš eilės seimą Pitstone 1888 m. J. Šliūpas vienų vienas ir teatvykęs. Likęs organizacijos turtas – 27 dol. 32 ct. – buvo atiduotas L. Mokslo Draugijai.

Kunigas stojo į atvirą kovą su J. Šliūpu

Patriotinei ir religinei veiklai kun. Burba naudojo bažnyčią ir „Vienybė Lietuvninkų“ laikraštį. Laikraštyje buvo spausdinama daug Burbos raštų ir proza, ir eilėmis.

Nuo 1890 m. pradžios „Vienybė Lietuvninkų“ redaktoriumi buvo paimtas J. Šliūpo bendradarbis Andžiulaitis. Jis buvo baigęs Veiverių seminariją ir buvo „aušrininkas“.

Laikraščio turinys ir forma pagerėjo, tačiau kur buvęs, kur nebuvęs naujasis redaktorius neiškęsdavo neužkabinęs religijos ir kunigų. Todėl kunigai ėmė „Vienybę Lietuvninkų“ boikotuoti.

Leidėjas J. Paukštis turėjo nemaža nuostolių, kuriuos kun. Burba buvo priverstas iš dalies padengti, nes kam, girdi, jis primetęs į redaktorius netikintį žmogų.

Į Katalikų Susivienijimo valdybą kun. Burba pateko V-ajame seime 1890 metais. Jis davė jam naujus aiškesnius įstatus ir pats parodė daug organizacinės iniciatyvos, darbo ir energijos. Organizacija ėmė sparčiau augti.

„Artinosi kun. Burbos ir Šliupo „divorso“ laikas. Šliupas, dar būdamas Baltimorėje medicinos studentas, ėmė leisti laikraštį „Apšvietą“, paskui, mokslus baigęs ir apsigyvenęs Mt. Carmelyje, leido „Naują Gadynę“. Abu šie laikraščiai skelbė materialistinę pasaulėžiūrą ir socialinį radikalizmą. Mat Šliupas tuo metu buvo marksizmo įtakoje“, – rašoma žurnale.

1894 m. „Varpo“ 4-ajame numeryje Dr. P. Matulaitis, tuometis „Varpo“ redaktorius, apie „N. Gadynę“ taip rašo:

„Nauja Gadynė“, regis, bus socialistiškas laikraštis... Jau įžanginiame straipsnyje... parodyta ir paaiškinta, kokiu būdu išsidirbo dabartinėje draugijoje dvi atskiros luomos: kapitalistų luomą ir darbianinku – proletarijų luomą... Tikėjimo klausime „Nauja Gadynė“, matomai eis „Apšvietos“ takais, ceremonijų su tikėjimu ir kunigais nedarys... Aitri antitikėjimiška tendencija jau aiškiai matyt“.

Vis dėlto, Burba vėliau praregėjo. Dėl nelabai malonaus nutikimo. Jis A. Šliūpui paskolino kelis šimtus dolerių medicinos mokslams baigti universitete. Už tai A. Šliūpas su J. Andžiulaičiu atliko išpažintį ir priėmė šv. Komuniją.

Viskas būtų buvę gerai, tačiau savo draugams jie ėmė girtis, kaip jiems „dailiai“ pavykę ir ėmė toliau „apaštalauti savo betikybą“, pradėjo iš tikėjimo juoktis. „O J. Andžiulaitis „karčemose pradėjo atvirai garsinti, kad nėra Dievo, nereikia bažnyčios, tikėjimo“, – rašė pats J. Burba.

Tada kunigas stojo į atvirą kovą su daktaru J. Šliūpu ir jo pasekėjais. 1892 m. pavasarį atvyko į Plimutą iš Seinų seminarijos klierikas Antanas Milukas. Jis Lietuvoje dėl savo aktyvios tautinės veiklos neįtiko rusų vyriausybei ir buvo priverstas bėgti.

Klierikas, vėliau baigęs kunigų seminariją Amerikoje ir įšventintas į kunigus, Burbai buvo didelė pagalba.

„Jis į išeivijos gyvenimą įnešė daug naujos dinamikos. Pasižymėjo beklebonaudamas keliose parapijose kaip uolus kunigas ir kaip publicistas, steigęs ir leidęs laikraščius, ir kaip visuomenininkas, ilgus metus dirbęs Katalikų Susivienijime, bet ypač antroje savo gyvenimo pusėje, kaip visos mūsų išeivijos Amerikon istorijos faktų rinkėjas, registruotojas ir tvarkytojas“, – rašoma „Židinyje“.

untitled-2.jpg

Kas toks – „šliuptarnis“?

Straipsnio autorius F. Kemėšis apgailestauja, kad dr. Jonui Šliūpui teko garbė per 34 metus (nuo 1884 m. iki 1918 m., t. y. iki savo išvažiavimo iš Amerikos) stovėti antireliginės ir antibažnytinės kovos priešakyje, tą kovą organizuoti pačiam ir ją visą laiką „dideliu atsidėjimu vesti“.

„J. Šliupas yra mūsų tautos Voltaire’as, kuriam Apvaizda leido taip ilgai būti negatyviu įrankiu, sakyčiau, lyg ir botagėliu, baudžiančiu tikinčiuosius tautos sūnus ir dukteris už jų apsileidimus. (...) Nenuostabu, kad dr. Šliupas mūsų išeivijoje išvarė gilią vagą. Jis išauklėjo gana didelius savo sekėjų būrius. Jis savotiškai nudažė žymios dalies išeivijos inteligentų, profesionalų ir biznierių veidą. Jis patraukė nemažą dalį ir darbo žmonių. Visai vadinamajai tautinei srovei Amerikoje jis davė ryškų laisvamanišką charakterį“, – teigia F. Kemėšis.

Straipsnyje taip pat rašoma: „Žodžiai tautininkas ir laisvamanis išeivijoje ilgiems laikams virto sinonimais. Išeivijos tautininkas negali vaikščioti į bažnyčią, nes jeigu jis imtų tai daryti, tuojau virstų kuniginiu arba šventakupriu.“

Katalikai savo ruožtu visus J. Šliūpo sekėjus praminė „šliuptarniais“. Tas terminas taip plačiai prigijo, jog ir atvykę iš Lietuvos žydai savo laisvamanaujančius vaikus dvasininkams skųsdami kartais „šliuptarniais“ pavadindavo.

F. Kemešis reziumuoja, kad daugelis mūsų išeivių atvyko į Ameriką su labai menku religiniu susipratimu ir su pašlijusia dorove. Tokių širdys ir protai pasirodė labai palanki dirva ateistinei propagandai. Kraštas laisvas, poteriauti niekas neliepia, į bažnyčią eiti niekas neverčia, o čia visa eilė inteligentų savo gyvu žodžiu ir pavyzdžiu skelbia teoriją ir gyvena be Dievo ir be bažnyčios.

„Laisvamanybės dvasia iš spaudos lapų ir iš kalbėtojų estradų greitai ėmė skverbtis ir į organizacijas. Greta įvairiais šventųjų vardais vadinamų katalikiškų draugijų su privalomąja velykine išpažintimi nariams, ėmė dygti vadinamosios tautinės draugijos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir rašytojų vardais, kur ir ėmė spiestis sulaisvamanėję asmenys. Būdami ramesni žmonės, neišmokę dar kovoti dėl savo idealų, katalikai ir į savo katalikiškas draugijas įsileido nemaža tokių sulaisvamanėjusių asmenų; labai dažnai šie netrukdavo patekti ir į vadovybę. Tuo būdu daugelis seniau katalikiškų draugijų pateko į laisvamanių rankas. To dar negana. Kur klebonai buvo neveiklūs ir mažai įtakos turėjo, ten laisvamaniai patekdavo ir į parapijų komitetus ir imdavo varžyti net ir bažnytinę savo kunigų veiklą“, – rašoma straipsnyje.

Koją kišo laisvamaniai

Išeiviams katalikams Amerikoje nesunku buvo pristatyti brangių bažnyčių ir erdvių mokyklų, nes Bažnyčia, nors ir atskirta nuo valstybės, buvo viena kreditingiausių įstaigų. Lietuviai katalikai tuo naudojosi. Vyskupų leidžiami jie pastatė apie 130 bažnyčių, prie jų – svetainių ir mokyklų.

Ir čia įsikišo laisvamaniai. Jie visur ėmė agituoti, kad bažnyčias reikia išvaduoti nuo svetimtaučių vyskupų globos ir užrašyti parapijų vardu. Prasidėjo teismai, kai kurios bažnyčios bylinėjimosi laikotarpiu net buvo uždarytos.

F. Kemėšis rašo, kad amžiaus pradžioje daugelio parapijų padėtis tapo liūdna, nes laisvamaniai, jei koks kunigas jiems neįtikdavo, imdavo agituoti neduoti aukų, nemokėti mokesčių.

Kunigai leido ir laikraščius, bet kartais leidybą patikėdavo nelabai aiškiems žmonėms. „Seniau kunigų pradėtas leisti „Keleivis“ virto murziniausiu socialistiniu šlamštu. Ilgą laiką kunigų globota „Vienybė Lietuvninkų“ – atiteko laisvamaniams. Tas pats atsitiko su „Tėvyne“, seniau Katalikų Susivienijimo organu, dabar virtusiu L. S. A. organu. Chikagos biznierius ir bankininkas Tananevičius buvo įsteigęs „Kataliko“ savaitraštį. Tačiau ilgainiui, laisvamanybei plintant, laisvamanėjo ir Tananevičiaus „Katalikas“, – rašoma straipsnyje.

Apie 1910–1912 metais katalikai beturėjo du laikraščius: „Žvaigždę“ ir „Draugą“, amžinai paskendusį skolose.

Pati svarbiausia priežastis, pasak F. Kemešio, buvo ta, kad pirmųjų išeivijos kunigų tarpe buvo gana žymus procentas abejotino pašaukimo ir gana palaido gyvenimo žmonių.

„Lietuvos vyskupai tokius mielai į Ameriką išleisdavo, norėdami patys jais nusikratyti. Čia, tėvynėje, anais laikais nebuvo suprastas reikalas duoti išeivijai tinkamų vadų. Tokie nelaimingi kunigai, savaime suprantama, duodavo laisvamaniams daug jiems brangios medžiagos kalboms ir raštams“, – rašoma straipsnyje.

Amerikos vyskupai maža tesidomėjo kitataučių ateivių reikalais. Ateiviai, einant bažnyčios kanonais, savo tautinių vyskupų negalėjo turėti. Vyskupijos buvo ir tebėra organizuojamos ne tautiniais, bet teritoriniais pagrindais.

„Vienintelę išimtį Amerikoje sudaro rusinai katalikai. Lietuvio vyskupo klausimas mūsų išeivijoje ne sykį buvo keliamas, tačiau visada buvo susiduriama su nenugalimomis kliūtimis. Svarbi buvo dar ir toji aplinkybė, kad pirmieji mūsų išeiviai, patys dažniausiai būdami tamsuoliai, nejautė reikalo duoti savo vaikams aukštesnio mokslo. Tad gana ilgą laiką Amerikos lietuviai neturėjo savo tarpe šviesių profesionalų ir vadų. Jei koks ir pasitaikydavo, tą dažnai nusigriebdavo Dr. Šliupo srovė. Pasaulinių katalikų inteligentų, jei neskaityti parapijų vargonininkų, kurie ten vadinami profesoriais, kaip ir nebuvo“, – rašo kunigas.

Taip pat skaitykite: Ideologinės kovos lietuviškoje Šiaurės Amerikos išeivijoje (II d.)

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt