Šiaulių krašto išradėjai ir konstruktoriai (XIX a. pr.–XX a. II p.). II d.

Šiaulių krašto išradėjai ir konstruktoriai (XIX a. pr.–XX a. II p.). II d.
Šiauliai
Nuotr. iš Melvos Truchanas šeimos archyvo.
Jonas Nekrašius Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Šiauliuose ir krašte visais laikais buvo išradimus kuriančių žmonių. Išradimų būta įvairių: nuo mašinėlės silkėms valyti iki „puslės pakilti iki debesų“.

Žiūrovai mato ir patys save

1933 m. vasario 19 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ paskelbė apie J. Marcikonio išradimą kino srityje: „Šiaulių m. gyventojas J. Marcikonis padarė naują išradimą judomųjų paveikslų srity. Šis išradimas turi šį tą bendro su kinu, bet žymiai nuo jo skiriasi, nes šiam išradimui nereikalinga specialių filmų, o vartojamos tiesiog paprastos fotografijos ir taip pat piešti bei litografuoti vaizdai. Be to, šiuo išradimu demonstruojant vaizdus nereikalinga tamsios salės.

Bet įdomiausia šio išradimo ypatybė tai ta, kad žiūrovai, t. y. publika, mato ekrane ne tik rodomuosius paveikslus, bet ir patys save. Šio išradimo pirmieji bandymai pavyko labai gerai ir gal greitu laiku pasaulis naująjį išradimą pamatys gyvenime. Išradimo smulkmenos kol kas laikomos paslaptyje. Išradėjas sako, kad šis išradimas, pritaikius masinę gamybą, kainuos apie 3–6 Lt.“

„Silkėms valyti mašinėlė”

1933 m. birželio 25 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ pranešė apie dar vieno šiauliečio išradimą: „Šiomis dienomis teko sužinoti, kad tūlas šiaulietis išrado būdą, kaip gaminti ypatingą stiklą langams. Šiauliečio išrastas stiklas pasižymi tuo, kad vasarą ir apskritai jis nepraleidžia saulės šilumos, o žiemą – šalčio. Išradėjo žodžiais, vartojant šį stiklą patalpoms žiemą nereikia dvigubų langų ir, be to, langai neužšąla. Naujasis stiklas beveik nesiskiria nuo paprasto, todėl gali būti plačiai vartojamas.

Išradėjas nori savo išradimą parduoti, užpatentuoti arba pagalba kokio pramonininko gaminti, bet nežino į ką kreiptis. Kiek mums žinoma, išradėjas rimtas žmogus ir tai, ką jis tvirtina, gali būti tiesa. Žmonėms su kapitalu ir iniciatyva patartina tuo susidomėti.“

Karolis Vineikis iš Šiaulių 1933 m. liepos 27 d. gavo patentą (Nr. 529) išradimui „Silkėms valyti mašinėlė“. Laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ 1933 m. rugpjūčio 6 d. aprašė šio šiauliečio užpatentuotą išradimą, kurį ėmėsi realizuoti vietos verslininkai: „Tūlas šiaulietis išrado specialią mašinėlę silkėms valyti. Tai žada būti pigus, praktiškas ir higieniškas įrankis. Mašinėlės pagalba galima labai greitai visiškai paruošti silkę valgymui, nesutepant rankų.

Šiauliečio išradimas užpatentuotas ir už poros mėnesių manoma pradėti masinę naujų mašinėlių gamybą. Šiam tikslui bus įrengtas fabrikas. Išradimą eksploatuos šiauliečiai Preisas ir Chotimlianskis.“

„Iš jo išradimo tik pasijuokė“

Verslininko ir odininko Jokūbo Frenkelio įkurta Šiaulių akcinė bendrovė „Batas“ 1933 m. rugpjūčio 31 d. gavo patentus dviem išradimams: „Kurpalis ir jo pagalba opankos avalynės gaminimo būdu patobulinimas“ ir „Opankos avalynės su apvaliai užriestais rantais gaminimo būdas“.

Jonas Žvaigznys (dar Žvaigznė, – J. N.) iš Šiaulių 1933 m. lapkričio 20 d. gavo patentą Nr. 588 išradimui „Kombinuotas užraktas“ ir 1935 m. kovo 26 d. patentą Nr. 650 išradimui „Rašomajai plunksnai rašalo laikytojas“.

1934 m. rugpjūčio 12 d. laikraštis „Mūsų momentas“ pranešė apie dar vieną išradimą: „Šiaulietis mašinisto padėjėjas Mykolas Bukantas išrado priemonę apsaugoti katilus, puodus ir pan. nuo privirimo „akmens“. Šis atradimas labai didelis pliusas įvairiems garo lokomotyvams. Bukanto atrasti vaistai, leidžiami į verdantį katilą, neleidžia prie katilo ar vamzdžių sienų privirti jokioms nuosėdoms.

Bukantas savo išradimą jau bando 10 metų ir rezultatai, tikina jis, puikiausi. Prieš porą mėnesių Bukantas apie savo išradimą pranešė geležinkelių vyriausybei Kaune. Iš ten į Šiaulius atėjo raštas, kad Bukantui būtų duotas garvežys ar kitas koks lokomotyvas išmėginti savo atradimą.

Bet Šiauliuose tuom raštu viskas ir baigėsi. Depo vyresnieji pasikvietė dėl to rašto jo švogerį. (Kodėl ne patį išradėją?) Švogeris, apie tą dalyką nieko nenusimanydamas, su jais iš jo išradimo tik pasijuokė.

Įdomu, kodėl Kauno parėdymas nepildomas? Jei jau atsiuntė raštą, tai, matyt, buvo pagrindo. Kodėl neduoti neturtingam žmogeliui pademonstruoti, galbūt, labai vykusį ir naudingą išradimą?“

Sujungti du dviračiai

1936 m. lapkričio 17 d. laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ buvo rašoma dar apie vieną šiauliečio fotografo Igno Podelio išradimą: „Fotografas I. Podelis sukonstravo naują „polyfoto“ aparatą. Iki šiol užsieny vartojami „polyfoto“ aparatai yra labai masyvūs, iš patalpų neišnešami ir kainuoja iki 20 000 Lt. Šiauliečio pagamintas, dydžio 24×30 cm foto aparatas ir jo pagaminimas kainuoja ne daugiau kaip 600 Lt. Patogus nešiotis, galima fotografuoti ir lauke. Savo naująjį aparatą išradėjas pavadino „pozofoto“. Juo dviejų minučių laike ant vienos plokštelės galima padaryti 36 įvairių pozų nuotraukas.“

1937 m. gegužės 23 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ paskelbė, kad „gegužės 16 d. Šiaulių miesto gatvėmis važiavo keistas dviratis, sutraukęs didelį būrį smalsuolių. Teisingiau pasakius, tai buvo ne dviratis, bet sujungti du dviračiai, kuriais važiavo keturi žmonės. Paaiškėjo, kad tai vieno Šiaulių valsčiaus kalvio išradimas. Jis nusipirko du senus dviračius, sujungė juos ilgomis šlangomis ir per vidurį padarė vieną bendrą vairą. Per vidurį, ant rėmų įtaisė dvi nedideles sėdynes, ant kurių vežė savo du sūnus. Dabar jis kas sekmadienį ant „dviračio“ užsisodina savo žmoną, du vaikus ir pats atsisėda ir visi važiuoja į Šiaulius“.

Spyruokliniai batai, neperšlampamas kostiumas

1937 m. spalio 17 d. laikraštis „Iliustruotas pasaulis“ apie Šiauliuose gyvenantį išradėją Petrylą rašė: „Šiaulietis J. Petryla sakosi išradęs tokius spyruoklinius batus, kuriais apsiavus galima nueiti per valandą ne mažiau 20 kilometrų. Tais batais avint be jokio vargo galima peršokti žmogaus aukštumo tvorą ar kokią kitą panašią kliūtį. Esą, jei šiuos batus pritaikyti masinei gamybai, tai Lietuvoje pėsčiųjų judėjimas pagreitėtų kokius penkis kartus. Miestuose autobusai nustotų savo reikšmės, nes per keletą minučių galima laisvai nueiti porą kilometrų. Dar didesnės reikšmės „šuoliniai batai“ turėtų provincijai, kur atstumas žymiai tolesnis.

Išradėjas sakosi savo naujoviškus batus yra išmėginęs praktiškai. Esą jų gamyba būtų tik labai nežymiai brangesnė už paprastus batus. Tas pats šiaulietis pasakojo dabar dirbąs „oro dviratį“, kuriuo bus galima skraidyti apie 60 kilometrų per valandą. Esą visas mechanizmas bus varomas žmogaus jėga. Smulkiau apie skrajojantį dviratį išradėjas žada papasakoti vėliau, kai viskas bus galutinai baigta ir išmėginta.

Be „šuolinių batų“ ir „oro dviračio“, Petryla yra padaręs dar visą eilę smulkių dalykėlių. Jis sugalvojo mašinėlę kamščiams iš butelio vidaus ištraukti ir t. t.“

1938 m. rugpjūčio 5 d. laikraštis „Laikas“ apie garsaus Šiaulių išradėjo B. Vaiciekauskio (dar rašoma – Vaicechauskis) išradimus rašė: „Šiaulių mokesčių inspektorius pad. Bolius Vaicechauskis yra užpatentavęs gan daug įvairių išradimų, o už kai kuriuos net gavęs premijas Paryžiaus parodoje. Vaicechauskis be kito yra išradęs ir jau praktiškai išbandęs kostiumą, kuriuo galima žygiuoti per upes, ežerus ir kt. vandenis be jokios baimės lygiai kaip ir sauskeliais. Dėl šio kostiumo kariškos reikšmės, kuris turįs kainuoti tik apie 20 litų, yra susidomėję daugelis užsienių fabrikų ir įstaigų. Net Japonijoj susidomėta Vaicechauskio kostiumo panaudojimu kariuomenei. Gauti šiuo reikalu pasiteiravimai ir vedamos derybos su užsieniais dėl šio patento eksploatacijos.“

Sulankstoma kanoja

Šiauliuose gimęs fotografas ir keliautojas Olegas Truchanas (1923–1972) 1934–1941 m. mokėsi Šiaulių valdžios berniukų gimnazijoje. Antrojo pasaulinio karo metais, 1944 m. spalio mėn., pasitraukė į Vokietiją. 1946–1947 m. studijavo teisę Miuncheno UNRRA universitete. Uždarius universitetą, gyveno Garmišo DP (perkeltųjų asmenų stovykloje, – J. N.), daug keliavo ir fotografavo. Pasitaikius progai, 1949 m. išvyko į Australiją ir įsidarbino cinko fabrike Tasmanijoje. Jam didžiulį įspūdį darė Australija. Tyrinėjo žmogaus nepaliestą pietvakarių Tasmanijos gamtą, daug keliavo po salą. Apie savo keliones jis skaitė paskaitas, iliustruodamas jas nuotraukomis ir skaidrėmis, rašė straipsnius. Jo darbai padarė didžiulę įtaką visos Australijos gamtosaugos procese.

Jis suprojektavo ir sukūrė unikalią sulankstomą, specialiai pritaikytą kanoją, skirtą plaukioti labai srauniomis upėmis. Jos išardomi rėmai buvo iš aliuminio lazdų, ne ilgesnių kaip 6 pėdos, o visa kanoja svėrė apie 50 svarų, buvo apie 11 pėdų ilgio, iš išorės aptraukta tankia, sunkia impregnuota drobe, savo forma buvo panaši į bananą. O. Truchanas, gyvendamas Tasmanijos salos sostinėje Hobarte, savo paties pasigaminta unikalia kanoja, kuri šiandien kartu su brėžiniais saugoma Australijos nacionaliniame muziejuje, plaukiojo Tasmanijos ežeruose ir upėmis, pats vienas ir pirmas perplaukė srauniosios Gordono upės baseiną, fotografuodamas aplink matomus vaizdus. Įamžinant O. Truchano atminimą ir jo nuopelnus gamtosaugai, jo vardu pavadintas miškas, kalnas ir keletas gamtos tyrinėtojų draugijų Australijoje.

„Puslė, kad pakilti ten, prie debesų“

Nuo šiauliečių neatsiliko ir Šiaulių krašto amatininkai bei išradėjai. Žagarės valsčiuje, Supkių k., gyvenęs 43 metų meistras Petras Kunkis nuolat galvojo apie išradimus ir įvairių ūkio įrankių patobulinimus.

1932 m. gruodžio 11 d. laikraščio „Mūsų momentas“ bendradarbis apie šį išradėją rašė: „<...> Ant jo pakrypusios bakužės stogo yra dideli, panašūs į malūno sparnai, kurie suka prieangy pastatytas girnas. Prie geležinės žagrės pritaisyta įvairių ratelių: tai vis Kunkio „išradimai“.

Didžiausias jo „išradimas“, kaip jis pats sakosi, „puslė, kad pakilti ten, prie debesų“. Jūsų bendradarbis aplankė Kunkį, jo dirbtuvėje. Prie jo kambario durų yra prikalta sulankstyta dėžutė su parašu „Briefe“, o virš jos ant popieriaus parašyta: „Petras Kunkis nevedęs išradėjas“.

– Iš kur tau, dėduk, kilo toks sumanymas – lėkti ten, į viršų? – paklausiau.

– Vot iš čia (ir pirštu parodė sienoj prikaltą „Liet. Aido“ Nr. su prof. Hicardo atvaizdu ir smulkiu jo skridimo į atmosferą aprašymu). Ar tamsta manai, kad didelis čia daiktas nulėkti į debesis? Vot aš apsiūsiu sau didelį maišą iš išvaškuotų maišų, pripūsiu „vandeneles“ (turbūt vandenilio) ir lekiu sau į viršų.

– O kur įsisėsi?

– Vot pavasarį duosiu piemenims keletą litų, jie man nupins kokį aš tik norėsiu krepšį, jį pririšiu prie puslės ir lėksiu. Tik viena bėda – sako, kad ten, aukštai, yra labai šalta, tai turbūt reiks kailinukus pasiimti.

– Ką veiksi pakilęs?

– Vot nulėksiu į debesis, prisikrausiu jų į puodą, pažiūrėsiu, kaip iš viršaus žemelė atrodo, palekosiu, palekosiu ir nusileisiu.

– O kaip nusileisi? – klausiu toliau.

– Didelis čia daiktas nusileisti! Kad tik gerai pasisektų pakilti! Truputį su peiliuku į puslę įdursiu, na, ir leidžiuos.“

Kūrė įvairius mechanizmus ir įrenginius

Tarpukariu Šiaulių krašte būta ir daugiau nagingų amatininkų ir išradėjų, kurie, siekdami palengvinti savo darbą, kūrė įvairius mechanizmus ir įrenginius, tobulino medžiagas ir gaminius. Kostas Raičinskis iš Kražių valsčiaus 1936 m. įregistravo net tris išradimus: „Bičių aviliams nuo kenkėjų apsaugoti prietaisas“, „Universalus užraktas“, „Dalgiui kalti prietaisas“. Ventui Roppui iš Pakruojo 1937 m. buvo išduotas patentas išradimui „Guminė baltiniams sagutė“. Radviliškiečiui Eduardui Šaulinskui už išradimą „Garinis korių lydytojas“ 1939 m. vasario 18 d. buvo išduotas patentas Nr. 914.

Jonui Remeikai iš Šiaulių apskrities, Pašvitinio valsčiaus, Trivalakių kaimo, 1939 m. lapkričio 28 d. buvo išduotas patentas Nr. 979 už patobulintą alui statinę ir kt.

Pokariu Šiauliuose išradimais pasižymėjo Šiaulių dviračių gamyklos konstruktorius Antanas Vaickus, kuriam 1963 m. buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio išradėjo garbės vardas. Toks pat vardas 1965 m. buvo suteiktas Šiaulių „Elnio“ odos ir avalynės kombinato vyr. inžinieriui konstruktoriui Petrui Motiekaičiui.

Ypač išradimais pasižymėjo Antanas Vaickus (1909–2002). Jis nuo 1952 iki 1991 m. dirbo Šiaulių dviračių ir variklių gamyklos konstruktoriumi, tapo 16 išradimų autoriumi. Vienas jo išradimas buvo užpatentuotas Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje.

Kitas išradėjas Petras Motiekaitis (1920–1988), nuo 1950 iki 1983 m. dirbdamas Šiaulių „Elnio“ odos ir avalynės kombinate vyriausiuoju konstruktoriumi, padarė daug technologijos pataisų, pateikė per šimtą racionalizacinių pasiūlymų, padarė 5 odos gamybos ir du atradimus spalvotosios fotografijos srityje. Inžinierius sukonstravo lengvą elektros generatorių, kuriuo galėdavo gaudyti naktinius drugius toli nuo gyvenviečių esančiuose miškuose ir kt.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasižymėjo tuomečio Šiaulių universiteto mokslininkai, kai kurių miesto įmonių konstruktoriai ir inžinieriai.