Į žydo krautuvėlę reikia užeiti kuo anksčiau

Šiauliai

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

38270

Netgi ne anksčiau, bet ateiti pirmam. Būnant pirmam, galima daug nusiderėti, nes žydai įsitikinę, jog jei neparduosi pirmam pirkėjui, prekyba nesiseks visą dieną.

Galima be daug ko apsieiti, bet, aišku, neapsieisime be turgaus, be mažų krautuvėlių bei, ką darysi, be didelių prekybos centrų. Vieni sako, kad tokiose vietose pavargsta, kiti, girdi, pailsi. Girdėjau, net prekybos vietas lyginant su muziejumi. Ne vienas po turgų ar prekybos centrą juk mėgstame pažioplinėti. Parduotuvių žmonės spontaniški, nevaržomi, gyvenantys čia ir šią minutę.

Teigiama, kad pirmieji turgūs atsirado arabų kraštuose. Arabų turguose apsilankę meno ar šiaip jautrios dvasios žmonės pasakoja, kad šie turgūs juos nuteikia filosofiškai ar net poetiškai. Girdėjau ir labai keistą, bet įdomią nuomonę, jog reta kuri kita viešojo miesto gyvenimo forma veikia taip teisingai. Reikia sutikti su mintimi, jog paskutinieji nuo žemės paviršiaus išnyks turgūs ir prekybos centrai. Prekyvietės svarbą pabrėžia ir tai, kad senovėje ji visuomet įsikurdavo aikštėje šalia bažnyčios – miestelio centre. Net Šventojo Rašto istorijos, kad Jėzus nemėgęs prekijų, negelbėjo.

Senų turgaviečių ilgesys

Dabartiniai turgūs nebe tokie kaip anksčiau, kokius galime išvysti Aleksandro Macijausko ar kitų ano meto fotografų nuotraukose, bet daug kas dar išlikę. Turgus – pabendravimo, pasikalbėjimų vieta. Turgaus pokalbiai, pavadinti apkalbomis, irgi nyksta. Be reikalo, nes nors ir paradoksalu, manau, yra ir geroji apkalbų pusė – apkalbos suartina žmones. Lengva prisiminti malonų jausmą, kai su sutiktaisiais dalijatės „naujausiomis žiniomis“ apie bendrą pažįstamą, aptarinėjate jo ar jos nelaimingos meilės klystkelius. Apkalbos padeda rasti draugų ir rėmėjų, nes liežuvaujame su tais, kuriuos mėgstame, su kuriais norime suartėti.

„Pasakysiu tau paslaptį“, – tokiais žodžiais parodome, jog ką nors išskiriame, laikome vertu žinoti daugiau negu visi. Apkalbos padeda tapti įtakingesniems, nes leidžia bent jau kalbomis priskirti aplinkiniams tai, ko jie, mūsų ir besiklausančiųjų nuomone, nusipelno. Apkalbos padeda užmegzti ryšius – kartu su mumis plepantieji tampa mūsų sąjungininkais, jie pripažįsta mūsų nuomonės vertę, o mes – jų, ir bendrai smerkiame ką nors trečią. Štai taip jau senų senovėje turguose buvo daug kas nusprendžiama. Dabar apkalbos persikėlė į internetą. O juk jų vieta turguje.

Didžiausias senųjų ir dabartinių turgų skirtumas – kad seniau eidavome į turgų tam, jog galėtume nusipirkti šviežios produkcijos iš pirmų rankų. Šiais laikais turguje dažniausiai pardavinėjama kažkieno produkcija, kurią tas kažkas samdytam pardavėjui davęs parduoti. Tai gal tada reikėtų sakyti ne turgus, o pardavykla ar dar kaip nors?

Mano pirmasis turgus

Kiek pamenu Šiaulių turgų, jis buvo toje pat vietoje, gal tik kiek arčiau prisiglaudęs prie Žemaitės gatvės. Vartai į turgų kvietė Vilniaus ir Žemaitės gatvių sankirtoje. Įėjus pasitikdavo ne prekystaliai, o tiesiog pardavėjai, išsidėlioję savo prekes ant akmeninio grindinio. Tiesa, ne ant paties grindinio, bet ant kokios plėvelės, laikraščių ar įvairiuose induose, dubenyse. Toliau už jų išsirikiuodavo arklių padvados ir pardavėjai siūlydavo prekes tiesiai iš ratų.

Bet džiausią įspūdį man paliko Rygos turgus. Tėvai man pasakojo apie jų pirmąją iškylą iš Šiaulių į Rygą. Vyko jie vadinamuoju autobusu, nors tai buvo sunkvežimis su suolais kėbule. Kad įliptum, buvo nuleidžiamos metalinės kopėtėlės. Vyrai padėdavo įlipti moterims. Konduktorė visus „apibilietuodavo“ ir sėsdavo kabinon šalia vairuotojo.

Latvijos sostinės turgus – didžiausias Europoje. Turgui statyti buvo panaudoti kaizerinės kariuomenės palikti dirižablių angarai. Jis buvo statomas nuo 1924 iki 1930 metų. Turguje pamenu keturis paviljonus (mėsos, žuvies, daržovių ir pieno produktų). Rygos turgus nustebino savo dydžiu ir kvapų įvairove. Negrįždavai iš jo be rūkytų strimelių. Seniai šiame turguje buvau, bet ir šiandien, sako, jis pribloškia didybe.

Žodžiai „turgus“ ir „teatras“ prasideda ta pačia raide

Vakarų miestuose dažnai taip ir yra – turgus ir teatras įsikūrę toje pat aikštėje. Pardavinėjami vaisiai, kiaušiniai, pienas, mėsa, triukus demonstruoja cirko artistai, aplinką pagyvina pantomimos aktoriai ir gyvos skulptūros. Būna, kad turgūs ir šiandien tampa šventiniais žmonių susibūrimais. Pavyzdžiui, Kaziuko mugė (mugė – didelis turgus). Atskirai reiktų paminėti „blusų turgus“ (sako, tokį vardą šis turgus gavo dėl senuose minkštuose balduose įsikūrusių blusų). Štai prancūzai pasakoja, kad antikvarinių retenybių paieškų senienų turguje tradicijos jų šalyje labai senos. Jie mėgsta vaikštinėti po „blusų turgų“ ar antikvarinių daiktų parduotuvėles, ieškodami senų baldų, aksesuarų. Tai savotiškas pomėgis, kuriam kai kurie Prancūzijos gyventojai skiria kone kiekvieną laisvą valandėlę. Jei kas nors patinka, perka, nes savo namuose visai nebijo maišyti stilių. Prancūzų namai rodo šeimininkų pomėgius, neretai – charakterio bruožus, net specialybę.

„Blusų turguje“ gali rasti visko. Čia miela, nes prekiauja paprasti, geri žmogeliai, su visais galima pabendrauti, paplepėti. Galima paklausti parduodamo daikto istorijos (visi daiktai ją turi!). Jei savo kūrinius parduoda menininkas, jam visada įdomu papasakoti, kodėl kūriniai yra tokie, kodėl tokie motyvai pasirinkti. Tad pats pirkimas pasidaro lėtesnis ir įdomesnis. Beje, galima ne tik pirkti, bet ir parduoti. Tiesa, nors čia paminėjau menininkus, pardavinėjančius savo kūrinius, dažniausiai „blusų turguje“ parduodami daiktai kam nors priklausė, kam nors buvo brangūs, susiję su prisiminimais, dramomis ar džiaugsmais. Tačiau žmonės jų atsikrato – mirdami, kraustydamiesi ar atnaujindami būstą.

Didžiuosiuose miestuose žavi didžiulės turgaus aikštės

Kad ir Krokuvoje. Kasmet į Krokuvą atvyksta keli milijonai turistų išvysti puikių architektūros paminklų, garsių meno kūrinių, dalyvauti tarptautiniuose kultūros renginiuose ar paprasčiausiai pasinerti į nepakartojamą miesto, kuriame tobulai susipynė menas ir istorija, atmosferą. Visi keliai Krokuvoje veda į senamiesčio Turgaus aikštę (Sukienicas – Audinių koridorių), kuri garsi buvo jau viduramžiais. Didžiausią Europoje kvadratinę 200 x 200 metrų aikštę (tiesa, dėl tų didžiųjų aikščių ir didžiausių senamiesčių – painiava, nes kur tik būni, visi aiškina, kad pas juos viskas didžiausia) supa senoviniai puošnūs mūriniai pastatai ir rūmai, o aikštės viduryje stovi Sukienico renesanso stiliaus pastatas, kuris senovėje atliko turgaus vaidmenį. Tiesa, tokia pastato paskirtis ir dabar.

Pomidorų, agurkų ar bulvių čia nenusipirksi, bet įsigysi suvenyrų, meno dirbinių, audinių (nuo pastarųjų ir kilęs pastato pavadinimas). Čia nuo gintaro, sidabro, žalvario dirbinių, papuošalų, ginklų ir šarvų, nuo medžio raižinių, įvairiaspalvių audinių, drabužių ir kailių gali net galva apsisukti. Pasijunti lyg senoviniame amatininkų turguje, kur nuo besiderančiųjų keliamo triukšmo net susikalbėti sunku. Jei reikia susitikti ar paskirti pasimatymą, pagrindinis adresas – Rotušės bokštas Turgaus aikštėje. Čia gali pasivažinėti karieta, palesinti iš rankos balandžius, be kurių ši vieta netektų žavesio. Aplinkui gausu knygynų ir nebrangių jaukių užeigų.

Bet grįžkime prie tos mažos žydo krautuvėlės. Apie ją linksma istorija.

Šalia tokios krautuvėlės vieną dieną išdygo didžiulis prekybos centras, ant kurio viliojo užrašas – „Geriausios prekės Europoje“. Po kurio laiko kitoje krautuvėlės pusėje iškilo dar vienas prekybos centras su užrašu – „Geriausios prekės pasaulyje“. Viduryje jų toji mažytė krautuvėlė atrodė vargingai, o net ir įžiūrėti ją buvo sunku. Tad jos savininkas vieną dieną ant jos iškėlė užrašą – „Įėjimas čia“.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt