Į Ukrainos apkasus – ir lietuviška duona

Į Ukrainos apkasus – ir lietuviška duona
Šiauliai
Oleksandro Limar asmeninio archyvo nuotr.
Oksana Laurutytė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Lapkričio 11-ąją „Etaplius“ rašė apie ukrainiečio Oleksandro Limar, kurio žmona ir sūnus apsigyveno Šiauliuose, įkurtą labdaros fondą VšĮ TRUCK HELP UA–LT ir jo didžiausią norą – į priešakines karo linijas Ukrainoje nugabenti automobilį-autoservisą ant ratų. Po straipsnio geradariai jau paaukojo 318 Eur, bet to per maža – karas tęsiasi, pavargti neturime teisės, nes žmonės Ukrainoje kaunasi ir už mus. Kadangi savanoris pažadėjo atsiskaityti už kiekvieną paaukotą eurą ir ką tik grįžo iš Ukrainos, aplankęs apkasuose kariaujančius brolius, dalijamės, kas karius džiugina labiausiai ir ko jiems dabar trūksta.

Džiaugsmo žiežirbos

Lapkričio 11-ąją, prisikrovęs labdaros į ką tik už ukrainiečių paaukotus pinigus – 2,7 tūkst. Eur – Lietuvoje nupirktą automobilį „Chrysler Grand Voyager“ (Ukrainoje kainuotų per 6 tūkst. Eur) Ukrainos kariams, Oleksandras vienas sėdo prie vairo ir išvyko į Ukrainą. VšĮ TRUCK HELP UA–LT aukoja ne tik šiauliečiai. Organizacijai lėšų į sąskaitą perveda Lietuvoje tolimųjų reisų vairuotojais dirbantys ukrainiečiai, Ukrainos labdaros organizacijos, įmonės ir pavieniai asmenys Lietuvoje ir Ukrainoje.

„Labai daug surinkome įvairiausių daiktų. Nupirkau ir didelį kepalą juodos lietuviškos duonos, gabalą rūkyto kumpio, raugintų kopūstų. Padalijau duoną ir kumpį į keturias dalis ir nuvežiau keturioms brigadoms priešakinėse karo linijose. Tai tokie skanumynai. Žinote, apkasuose sėdintiems vyrams maisto netrūksta – nei duonos, nei mėsos. Jiems reikia dėmesio, žinojimo, kad jie nepamiršti, kad mes žinome, jog jie kaunasi už mus. Toks mūsų dėmesys – žiežirba gyventi. Mūsų skanukai ir parodytas dėmesys juos pripildo džiaugsmo. Sulaukęs tiek dėkingumo ir džiaugsmo, nori vėl juos aplankyti“, – šypsosi savanoris.

O. Limar automobiliu kariams nuvežė automobilio padangų, keturis generatorius, higienos prekių, energinių gėrimų, batonėlių, įvairiausio konservuoto ar greitai paruošiamo maisto. „Nusiminiau dėl kainų Ukrainoje. Labai viskas pabrango. Energinio gėrimo skardinė Lietuvoje kainuoja apie eurą, o Ukrainoje – jau du eurus“, – sako vyras, komentuodamas, kad priešakinėse kovos linijose kariams energinis gėrimas – išsigelbėjimas. Būna, kad tenka nemiegoti po kelias paras, tad šis gėrimas labai padeda išsilaikyti.

 

Išdidžiai iškeltomis galvomis

Jei atrodo, kad kelionė per kariaujančią Ukrainą iki priešakinių karo linijų paprasta, taip tikrai nėra. Oleksandras iki Lenkijos sienos vyko apie 800 km, tada Ukrainoje iki miesto Fasta apie 500 km. Ten vyras susitiko su ukrainiečiu, kuris vietoje aktyviai renka paramą ir ją pristato kariams. Jam O. Limar atidavė Lietuvoje pirktą automobilį, sutvarkė dokumentus. „Tada dviem automobiliais, iki lubų prikrautais paramos, pasukome pas kariaujančius brolius. Išdidžiai iškėlę galvas“, – nusijuokia pašnekovas.

Pasiekė Charkivą, susitiko su savanore, kuri įdavė specialios kariškos aprangos – avalynės ir termorūbų, maisto. Pernakvojo pas Oleksandro seserį ir kitą dieną susitiko su Ukrainos labdaros fondo „Malva“ vadovu Olegu Ivanovyčiumi Černyšenko. „Dar prikrovė mūsų mašinas labdaros: maisto rinkinių, saldumynų, medaus, drėgnų servetėlių, tualetinio popieriaus, higienos prekių ir kt. Atvažiavo ir mano tėvas Vladimiras Ivanovyčius, savanoriai mums įdavė naminių barščių ir su prieskoniais džiovintos duonos. Tiek prisikrovėme, kad vykome dviem pilnomis mašinomis ir dar viena pilna priekaba“, – juokiasi vyras.

Netrukus O. Černyšenko patraukė į Bachmutą – miestą Rytų Ukrainoje, kur išdalijo labdarą kariams, o Oleksandras su tėvu ir vienu draugu pasuko 92-osios brigados link. Kur ši brigada, Oleksandras atsisako pasakyti, tepasako, kad pravažiavo kelis susprogdintus miestus Charkivo, Luhansko ir Donecko apskrityse.

 

„Mirsiu kvaila mirtimi“

Dalį labdaros iškrovė vieniems kariams, o su kita dalimi pasuko į priešakines karo linijas – pas kariaujančius vyrus apkasuose. Vyko Svatovo miesto link Luhansko apskrityje.

„Parodai karių postuose ar policininkams dokumentus, kad esi savanoris, praleidžia laisvai. Važiuoji, širdis dreba. Aplink – išsprogdinti, apdegę namai, keliai, sudaužyti automobiliai. O laukai platūs, gražūs – rugiai nepjauti. Kažkur sproginėja bombos, o laukuose kombainai saulėgrąžas pjauna. Širdis krauju apsilieja, kai matai nenupjautus rugius“, – prisimena Oleksandras, parodydamas pintą iš virvelių apyrankę. Vienas kariškis už labdarą padovanojo. Kaip dėkingumo ženklą.

Savanoris pasuko keliu, kuris žemėlapyje nepažymėtas. Sutikti kariškiai nukreipė, tik įspėjo, kad gali būti pavojinga. „Atsakiau, kad man nebaisu, kad vyrams skanėstų vežu“, – nusijuokia.

Turėjo pakeliui susitikti žvalgus, tik jų niekur nepamatė. Nuvažiavo 3–4 km – nieko. „Jau galvojau, kad pas rusus nuvažiuosiu. Mirsiu kvaila mirtimi. Apsisukau, važiuoju atgal. Kaime sutikti kariai pradėjo juoktis, kad rizikavau labai“, – vėl juokiasi pašnekovas.

Šiaip ne taip pasiekė vyrus apkasuose. Pradžioje kariai pasitiko įtartinais žvilgsniais, vėliau, pamatę labdarą, kava su sutirštintu pienu pavaišino, grybų sriubos su makaronais įpylė.

„Klausiu vyrų, ar jiems nebaisu tarnauti be apsauginių liemenių. Atsakė, kad jei jau kris bombos, liemenės nebeišsaugos“, – sako jis.

Kariams Oleksandras išdalijo atvežtus daiktus ir atvirauja, kad jam visiškai nesvarbu, ar važiuoti į savo gimtojo Iziumo apylinkes, ar kur kitur. Jam visi kariaujantys vyrai savi.

„Ten vyrai, būna, rengiasi ir už savo pinigus. Kareiviai tikrai gauna avalynės, rūbų, bet kartais viskas sudega arba net išvagiama. Kaip bebūtų gaila, taip nutinka“, – neslepia savanoris, paaiškindamas, kad kariaujančio ukrainiečio atlyginimas – 2,5 tūkst. Eur. Tačiau vyrai tikrai kovoja ne dėl tokio atlyginimo. Jie kovoja už tiesą...

 

Karas dar nesibaigė

Palikęs Lietuvoje pirktą automobilį Ukrainoje, į Šiaulius Oleksandras grįžo autobusais ir traukiniais. Jis vėl renka lėšas ir daiktus kitoms kelionėms ir prašo pagelbėti. Vėl pirks mašiną, padangų, energinių gėrimų, batonėlių. Vyrai laukia ir lietuviškos simbolikos suvenyrų – Ukrainos kariai su džiaugsmu savo buitį ir aprangą papuošia Lietuvos trispalvės akcentais. Lietuvai jie labai dėkingi.

Dabar kariams labai praverstų sulankstomos lovos – „raskladuškės“ – apkasuose miegoti ant žemės dėl atslinkusios žiemos labai nelengva. Ir labai reikia parafino, vaško, skardinių – gaminti apkasų žvakes. Viena apkasų žvakė dega net iki 6 valandų, savanoriai kariams jų gamina tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje.

Oleksandro svajonei – autoservisui ant ratų nupirkti – lėšos vis dar renkamos. Po straipsnio „Etaplius“ geradariai paaukojo jau 318 Eur. Kas pervedė 200, kas ir 2 Eur – kas kiek gali.