Į šių dienų Šiaulius perkeltų devintojo dešimtmečio draivą ir tėvynės jausmą

Šiauliai

Gintautas Gascevičius: „Dabar, šiuo metu, kas skaitote šį interviu, iškiškite galvą per langą, paklausykite aplinkos fono. Jis nėra labai harmoningas, bet, manau, vėliau bus geriau.“ (Gintauto Gascevičiaus asmeninio archyvo nuotr.).

Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.LT

243883

Šiauliuose, Fotografijos muziejuje ir Valstybiniame Šiaulių Dramos teatre, nuskambėjo jaunimo muzikos festivalis „Šiauliai gyvai 2022“.

Festivalis pakvietė į septynis susitikimus. Kalbamės su projekto komandos nariu – muzikantu, kompozitoriumi, grupės BIX būgnininku Gintautu Gascevičiumi.

– Kuriate, rengiate koncertus, performansus, dalyvaujate projektuose ir puoselėjate Šiaulių, kaip muzikos miesto, vardą. Kas jus įkvepia, neleidžia sustoti?

– Ši energija ne dėl mitybos, ne dėl fizinio būvio. Prieš kurį laiką supratau, kad normaliai jautiesi tada, kai esi kupinas jėgų. Vienais atvejais – kai darai darbus, kurie yra šiek tiek nepasiekiami, šiek tiek sudėtingi. Kitais – kai esi įsimylėjęs arba padarai atradimus, susijusius su vidine būsena. Kai tokie momentai įvyksta, gyveni pilną gyvenimą. Tokių momentų trukmė nėra ilga: jie valandiniai, minutiniai. Ir dėl jų verta gyventi.

Gintauto Gascevičiaus performansas „Dao de Jing“. „Šiauliai gyvai“ festivalis. 2022 m. (Edvardo Tamošiūno nuotr.).

– Mes atrandame ar susikuriame tokių momentų?

– Tai yra būsena. Pats idealiausias variantas – nepriklausyti nuo išorinių dirgiklių, bet tai nėra lengviausias būdas, norint gyventi iš didžiosios G raidės. Kur kas paprasčiau susikurti išorinių priežasčių, iššaukiančių tas būsenas. Kodėl toks aktyvumas yra kūrybiniuose reikaluose? Susigalvoji, susikuri situacijų, kuriose gali nubraukti šalin dulkes, kerpes, pelėsius ir iš naujo veikti.

– Muzikuoti pradėjote devintajame dešimtmetyje. Ką anuomet reiškė būti jaunu muzikantu Šiauliuose?

– Yra du variantai: arba imituoji muzikavimą, arba neimituoji. Sudėtingiausia tiek anuo metu, tiek dabar būti tuo imituojančiu muzikantu. Atsiranda vidinių reikalų: plaukas ilgesnis ar trumpesnis, sportbačiai vienokie ar kitokie, maikė su užrašu ar be... Gali prikibti to meto meinstrymo atstovai ir sumušti, kad ne taip atrodai. Tai tokie imitaciniai reikalai. Jeigu įsigilini į amato įvaldymą, skiri daug laiko, susikuri aplink save kitokią realybę ir ji tave apsaugo nuo išorinių nesąmonių, kur materija visai kitokia formuojasi. Jei žaidi imitacinius dalykus, esi pažeidžiamas. Tuomet nedalyvaudamas meinstryminiuose žaidimuose galėjai gauti į dūdą.

Grupė „Bix“ praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. (Asmeninio archyvo nuotr.).

– Koks buvo jūsų susikurtas pasaulis?

– Jis labai fiziologinis: dirbi su instrumentu, giliniesi į meistriškumo įvaldymą, kitaip jauti muzikinį audinį ir pojūčius perkeli į išorę. Ano laikmečio keistumų akivaizdžiai buvo: daugiau agresijos, banditų aktyvumo ir jų romantizavimo. Vaikštinėji mieste, o šalia įsitaisę mafiozai demonstratyviai išeidavo ir rodydavo, kad jie – miesto valdovai. Jeigu eidavo hipovi bičiukai, sulaukdavo jų priekaištingų žvilgsnių. Tokie buvo reikalai. Jeigu būdavo treninginių didesnė krūva, jie kabinėdavosi prie kitaip atrodančiųjų ar kitokią muziką grojančiųjų. Dabar tos tolerancijos daugiau, bet iš esmės labai didelio skirtumo nėra.

– O minėti mafiozai eidavo į jūsų koncertus?

– Kai BIX jau tapo tokia jėga, pripažinta Lietuvoje ir užsienyje, visai kitaip priimami buvome. BIX‘ai labai greitai iškilo, tapo populiarūs. Tuo laiku dar žmonės skaitydavo laikraščius ir praktiškai kiekvieną dieną būdavo kokia nors žinutė apie BIX. Kaip tie mafiozai nenorėtų prisigerinti?

– Intensyviai koncertuodavote?

– Koncertuodavome intensyviai, bet dar intensyviau repetuodavome. Buvo toks būdas gyventi: ateini į studiją ir ten gyveni: šnekiesi, repetuoji, ten natūraliai gimsta, susiformuoja dalykai. Vėliau, išlėkus iš Šiaulių rūsių koncertuoti į kitas šalis, pagauni, kad tai, ką sukūrei, būdamas ten, yra to meto trendas pasaulyje. Su tokiu gyvu nervu.

– Kaip atrodė muzikinis Šiaulių gyvenimas devintajame dešimtmetyje?

– Muzikuojančių grupių, grupelių, bardų mieste visą laiką buvo. Šiuo metu gal jų mažiau. Buvo tokie trys lygmenys: pogrindis, restoranų muzikantai ir gamyklos (visos gamyklos ir kontoros turėjo savo grupes). Tiek restoraninis, tiek gamyklinis variantas buvo niekur nevedantis, skirtas tam, kad aptarnautų žmonių kultūros poreikius. Vienintelis lygmuo, kuris galėjo prasiveržti į platesnį pasaulį, buvo pogrindis. Jo visą laiką buvo. Šiuo metu – šiek tiek mažiau, bet dar prieš kurį laiką andergraundinis bičas nelabai skyrėsi nuo to, koks buvo prieš 30 metų.

– Kokių grupių, be BIX, muzika tuo metu skambėjo Šiauliuose?

– Buvo tokia grupė „Lygiai lyja“. Atrodo, universitete repetuodavo, jie buvo susiję su Dailės fakultetu. Dabar šis pavadinimas tikriausiai nieko nesako. Jie suklestėjo ir išvykdavo į tarptautinius festivalius. Labai kietai varė. Tuo metu dar „Gin’Gasai“ buvo, lyg ir dabar yra. Dar buvo „Žuvys“. Jie festivalį tokį turėdavo, kaip dabar maždaug „Šiaulių naktys“. „Žuvų“ festivalis kelerius metus tęsėsi, buvo stiprus.

– Kokios vietos mieste mena ano laiko koncertus?

– Kultūros centras. Statybos tresto salė, amfiteatras, kavinė „Aušrinė“ šalia autobusų stoties. Nebuvo daug tokių vietų…

Gintauto Gascevičiaus performansas „Dao de Jing“. „Šiauliai gyvai“ festivalis. 2022 m. (Edvardo Tamošiūno nuotr.).

– Šiandien žmonės laisvi, o atotrūkis tarp jūsų minėtų „meinstrymo“ ir andergraundo kultūrų atrodo dingęs, riba susiniveliavusi…

– Bet ta laisvė tokia vienodesnė. Su BIX’ais kartais išvažiuodavome į kitas šalis. Taip, ten viskas buvo gražiau ir žmonės šypsojosi labiau. Mūsų aplinkoje buvo mažiau tų šypsenų ir spalvingų drabužių, bet čia ir visas skirtumas. Man atrodo, kad tuo metu, kai Lietuva jau išsilaisvino, vidinės laisvės kaip tik mūsų krašte buvo daugiau. Tai buvo sprogimas. Jo metu vyksta energijos išlydžiai, kitaip jauti viską, kitaip matai. Kai iš tos sprogimo vietos atsiduri krašte, kuriame jau nusistovėjusios tradicijos, matai, kad ten daugiau susikaustymo.

– Prisiminkime pirmuosius masinius koncertus. Kokie buvo jūsų, jauno muzikanto, įspūdžiai?

– BIX’ai sužibėjo tuo metu, kai Lietuvoje vyko atgimimas. Ir tie didieji koncertai buvo Roko maršo – ten emociniai fejerverkai vyko ištisai. Būni ir šiurpsti visu kūnu. Iš tikrųjų buvo atgimimas: kalbos, koncertai, mitingai. Mitingai ne iš piršto laužti, bet tikri: kai klausaisi, ką žmogus kalba, ir tau ašara čiaukšt, ir šiurpą visu kūnu jauti. Minios žmonių susirinkdavo. Tai buvo grandioziniai reikalai. Šiurpsti ne vien dėl to, kad aplink matai vien žmones, bet ir dėl to, koks viso to turinys. Dabar net sunku įsivaizduoti, kad būtų taip svarbu, taip aštru, kad gyventum tuo. Didžiavaisi, kad esi lietuvis.

– Ką į šias dienas perkeltumėte iš devintojo dešimtmečio Šiaulių?

– Atgimsta šalis, tėvynė. Tokia imperija sugriuvo ir lietuviai prie to prisidėjo. Ir tu esi lietuvis. Tas tėvynės jausmas buvo labai stiprus ir tikras. Tai norėčiau perkelti. Perkelčiau draivą: su visai kita dvasia, ugnimi griebdavomės kūrybinių dalykų. Nebuvo tokio skaičiavimo, jog dabar reikia pinigų gauti, kad tą padarytum, kaip padaryti grandiozinį koncertą, kad užsikaltum pinigų. Pirmoje eilėje buvo idėjiniai dalykai. Dabar pirmoje eilėje sąmata: galima gauti tiek iš bilietų, susigrąžinti tiek, ir žiūri, kad tai nerealizuojama, nes nėra pinigų. Anuo metu visi buvo užsidegę... Tos ugnies aš taip norėčiau. Jos turėdamas, gali daryti didelius dalykus.

Gintautas Gascevičius. Praėjusio amžiaus devintas dešimtmetis. (Asmeninio archyvo nuotr.).

– Festivalyje pristatėte performansą „Dao de Jing“. Minėjote, kad jo metu muzika yra nekontroliuojama intelekto, leidžiate srautui tekėti per jus. Ar lengva atsiriboti nuo intelekto, būti sraute?

– Kalbame apie vidinius techninius dalykus. Struktūruota medžiaga nebūtinai neleidžia vykti srautui. Tai yra tik struktūra begalybėje, didžiuliame nežinomybės plote. Struktūra ir laisvas plaukimas tarpusavyje nėra priešingi. Ar sunku būti sraute? Ne. Alisa Stebuklų šalyje nubėgo paskui baltą triušį į urvą – tai atskleidžia ėjimo į srautą techniką: griebiesi detalės, užgriebi pelytės uodegėlę ir paskui ją nuseki. Jeigu performanse yra struktūra, tai reiškia, laikas nuo laiko nuplauki, bet viena akimi atsižvelgi į bendrą plotą, į struktūrą. Tuomet vėl leidi kažkokiai detalei tave nunešti. Kai esi nešamas, esi sraute. Būti pilname jausme tiek vienoje detalėje, tiek gausybėje – ištisume – yra fainas dalykas.

– Grojate įvairiausiais daiktais, ne tik tradiciniais muzikos instrumentais.

– Instrumentai, kuriuos galime nusipirkti parduotuvėje, ne visados tokie buvo, ne visados turėjo tokią formą. Pavyzdžiui, smuikas: yra styga ir per ją brūžinamas strykas. Kai brūžini, išeina garsas: jei ant grifo sutrumpini tą stygą – aukštesnis, paslinkus toliau – žemesnis. Tokie principai, kurie realizavosi instrumentuose. Man buvo labai įdomus paties principo atradimas dar nesusiformavusiame instrumente. Ar gali būti instrumentu mechaninė 78-ųjų metų gamybos sulčių spaudimo mašinėlė? Aš sakau, kad taip. Jeigu pakreipi ypatingu kampu tą daikčiuką ir surandi raktą į jo širdį, pabaksnodamas, paspausdamas, pasukdamas, išgauni garsą. Gerokai padirbėjus, jis galbūt galėtų pavirsti instrumentu, kuriuo būtų įmanoma labai kietai pagroti. Galbūt dar vėliau jis pavirstų instrumentu muzikos instrumentų parduotuvėje. Tas garso gimimo atradimas yra labai žavus reikalas. Kai atrandi, tuo momentu esi instrumento suvaldymo pradininkas. Ir esi laisvas, nes neturi patirties, kaip su tuo daiktu groti. Būna labai gera būsena: sukuri principus, kaip pagroti kažkokią melodiją, kurios nepagrosi su jokiu kitu instrumentu pasaulyje.

– Kokį garso takelį sukurtumėte Šiauliams?

– Galva visą laiką pilna rūpesčių ir negirdi, kas aplink darosi. Visas dėmesys koncentruojamas į kitus reikalus. Šiandien, išėjus iš namų, man pavyko nulįsti į girdėjimą. Supratau, kad miestas yra labai triukšmingas: visokie varikliai, parduotuvių ūžesiai, baubimai iš aerodromo, – Šiauliuose garsinis fonas įdomus, bet tikrai nėra labai geras. Muzika jau yra! Ta muzika – iš Šiaulių aplinkos. Ir ji labai stipri. Dabar, šiuo metu, kas skaitote šį interviu, iškiškite galvą per langą, paklausykite aplinkos fono. Jis nėra labai harmoningas, bet, manau, vėliau bus geriau.

– Ką atimtumėte ar pridėtumėte, kad būtų geriau?

– Būsiu labai banalus, net pačiam gėda. Esame gyvi padarai, ateiname į pasaulį tokios formos, didelio pasirinkimo nėra – kokį gavai tą savo kūną, tokį gavai. Tam kūnui palanku būti pas mamą gamtą: nueiti prie jūros, kur ošia, ar į mišką, kur paukščiukai čiulba. Ten labai harmoninga viskas, labai natūralu.

Projektą „Šiauliai gyvai 2022“ remia Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė

Sigita Kupscytė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt