Politika | 20 MIN.
Prezidento rinkimuose dalyvaujanti premjerė Ingrida Šimonytė stebisi viešojoje erdvėje įsitvirtinusia nuostata, kad naujai išrinktam šalies vadovui teks dirbti su centro kairės Seimu ir Vyriausybe. Pasak jos, nurašyti konservatorius ir būsimos valdančiosios koalicijos scenarijus konstruoti be jos atstovaujamos jėgos – ankstyva.
„Mano supratimu, socialdemokratų ir Tėvynės sąjungos rezultatai gali būti labai panašūs. O toliau yra klausimas, kas dar pateko į Seimą ir kokiomis proporcijomis“, – interviu Eltai sakė
I. Šimonytė.
Anot antrą kartą prezidento rinkimuose dalyvaujančios politikės, svarstant apie būsimos Seimo daugumos štrichus, šiuo metu reikėtų kalbėti nebent apie moralinius klausimus. Todėl, I. Šimonytės teigimu, sunku suprasti, kodėl opozicijoje veikiančios politinės jėgos suskubo pareikšti, kad joms vienintelė raudonoji linija bus konservatoriai.
„Man, tiesą sakant, sunku suprasti, kodėl kažkas galėtų pasakyti, kad negali dirbti su konservatoriais, bet gali dirbti su priesaiką sulaužiusiu žmogumi“, – teigė I. Šimonytė.
Nepaisant socialdemokratų pareiškimų, kad koalicija su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais (TS-LKD) yra neįmanoma, premjerė tikina, kad ji matytų bendrą darbą su Vilijos Blinkevičiūtės vadovaujama partija.
„Tiesą sakant, nematau, kodėl to negalėtų būti“, – teigė Vyriausybės vadovė.
Visgi, I. Šimonytė neslėpė, kad sunkiai įsivaizduotų Vyriausybėje dirbančią V. Blinkevičiūtę. Nepaisant prezidento raginimų, teigia ministrė pirmininkė, socialdemokratų lyderė veikiausiai liks Europos Parlamente.
„Jei ponia Blinkevičiūtė norėtų būti Lietuvos politikoje, tai ji ir būtų Lietuvos politikoje“, – teigė I. Šimonytė.
„Noriu priminti, kad paskutinis darbas, kurį ponia Vilija padarė Lietuvos labui – tai buvo 2008 m. sprendimai dėl pensijų padidinimo, kurie ištuštino „Sodros“ rezervą, po to ponia Vilija išvažiavo į Briuselį ir Strasbūrą ir nuo to laiko ji Lietuvos politikoje dalyvauja tik tiek, kiek atplasnoja ir pakritikuoja visus, kas tuo metu dirba. Ir išplasnoja toliau spręsti europinių klausimų“, – pažymėjo kandidatė į prezidentus.
– Premjere, liko vos keletas dienų iki finišo, jis laimingas jums ar ne – pamatysime. Tikitės dar, kad atskris juodoji gulbė ir į jūsų bei prezidento Gitano Nausėdos dvikovą atneš intrigą?
– Aš palieku viską rinkėjų pasirinkimui ir rinkėjų valiai. Manau, kad dalis žmonių galbūt jau seniai buvo labai tvirtai apsisprendę, kita dalis galbūt dar tebesvarsto. Kaip apsispręs, tokį rinkėjų apsisprendimą aš gerbsiu.
– Be abejo, rinkėjai nuspręs. O jūs pati jau esate apsibrėžusi, kuo viskas pasibaigs sekmadienį? Gali čia būti keli variantai: tikite, kad dar yra galimybė laimėti, arba, atsižvelgus į bendrą kontekstą bei apklausas ir apžvalgininkų pareiškimus, teks pripažinti antrą kartą G. Nausėdos pergalę.
– Gyvenimas nesibaigs nei vienu, nei kitu atveju. Praėjusį kartą, kai 2019 m. aš pralaimėjau antrajame ture, bet po to – 2020 m. aš laimėjau Seimo rinkimus. Gyvenimas nesibaigia nei tada, kai laimi, nei tada, kai pralaimi. Priimi tokį rezultatą, koks jis yra, ir gyveni toliau.
– Apie ateitį šiek tiek vėliau pakalbėsime. Apibendrinant jūsų siekį taikytis į prezidento poziciją... Ar apskritai įmanoma iš premjerės pozicijų į Prezidentūrą peršokti?
– Nežinau, ar įmanoma, nesame tokio prezidento turėję. Buvo veikiančių premjerų, kurie bandė. Pavyzdžiui, Saulius Skvernelis. Bet jam nepavyko pateikti į antrą turą nepaisant to, kad jis turėjo aukštą reitingą kaip premjeras. Visokių patirčių buvo. Tačiau tokios situacijos, kada kažkas iš premjero ofiso pataptų prezidentu, nesame turėję. Gal tai ir nėra keista, nes premjeras yra tas žmogus, kuris realiai valstybėje yra už viską atsakingas (...).
– Šiuo atveju tai nėra patogi pozicija.
– Šiuo požiūriu tai yra daug nepatogesnė pozicija nei iš šalies atėjusio kandidato ar veikiančio prezidento, kurio atsakomybė susiveda daugiau į retoriką ir kurio galimybės kritikuoti veikiančią Vyriausybę yra iš esmės beribės. Tokia realybė.
– Visgi, čia galima kelti klausimą. Jūs 2019 m. pirmajame rinkimų ture surinkote didesnį palaikytojų ratą – jų buvo 160 tūkst. daugiau. Šiais metais dalyvavote šiek tiek kitame kontekste: jūs esate ir premjerė, ir kartu esate konservatorių partijos narė. Ar abu šie veiksniai buvo svarbūs silpnesniam rezultatui?
– Aš labai panašiai atrodžiau, kai vedžiau partijos sąrašą Seimo rinkimuose 2020 m. Aš vedžiau partijos sąrašą ir rinkimuose taip pat buvo kitų politinių jėgų iš centro dešinės. Aš vertinčiau, kad mano rezultatas, kaip TS-LKD narės ir veikiančios premjerės, yra labai panašus į tą, kuris buvo Seimo rinkimų daugiamandatėje. Tai drįsčiau spėti, kad tie rinkėjai, kurie už mane balsavo Seimo rinkimuose, daugiau mažiau nėra manimi nusivylę, jie pasitiki manimi toliau (...).
– O nemanote, kad palaikytojų sumažėjo dėl pačios jūsų, dėl jūsų pasirinktos politinės linijos, veikiant premjerės pozicijoje? Tiek klausantis dabartinio oponento prezidento rinkimuose, tiek buvusių konkurentų pirmajame ture, tiek klausantis apžvalgininkų – susilaukiate kritikos. Gal pareiškimai per aštrūs, gal per daug arogancijos? Apibendrinu ir šiek tiek utriruoju. Bet ar nemanote, kad asmeninė jūsų perspektyva turėjo įtakos, kad mažiau žmonių atėjo už jus balsuoti?
– Aš vėl sakau – klausimas, kiek mes lygindami pirmąjį turą su 2019 m. rinkimais lyginame palyginamus dalykus. (...) Aš nei stengiausi per savo kadenciją būti kuo nesu, nei kada nors tyčia stengiausi ką nors aštriai sakyti ar tyčia apsimesti, kad man kažkas nerūpi. Kaip ne kartą esu sakiusi, esu žmogus kaip žmogus, su visais savo trūkumais ir privalumais. Ir man atrodo, kad tie žmonės, kurie mane rinkosi paskutiniuose rinkimuose, jie turbūt didžiąja dalimi to pasitikėjimo manimi neprarado. Galbūt jie įvertino ir aplinkybes, kuriomis Vyriausybei tenka dirbti. Buvęs premjeras, kaip ten bebūtų, buvusiosiose rinkimuose iš nekrizinės Vyriausybės – nes Covido tada dar nebuvo – jis į antrąjį turą nepateko. O dabar, nepaisant didelių Ramūno Karbauskio ir kitų pastangų daryti viską, kad man nepasisektų, man, visgi, pavyko.
– O jautėte, kad daryta viskas?
– Taip buvo skelbta, o ką darė, aš nežinau. Bet savo kandidatą patraukė iš rinkimų tam, kad suteiktų daugiau balsų ar veikiančiam prezidentui, ar Ignui Vėgėlei.
– Pakalbėkime apie ateitį. Jūs jau projektuojate ateities scenarijus, jei sekmadienį rinkimai nesusiklostys sėkmingai?
– Gal ir projektuoju, bet tikrai nesiimsiu šiandien komentuoti.
– Likimas partijoje. Čia padėtas taškas – esate partijos narė. 2024 metų ruduo – Seimo rinkimai. Dėl jų klausimų kyla? Turiu galvoje, jei prezidento rinkimus pralaimėsite.
– Žiūrėkite, aš nenoriu, kad visas šis interviu būtų apie tai, kas bus, jei aš pralaimėsiu prezidento rinkimus. Aš neatmetu, kad išeitys yra dvi. Viena iš išeičių yra būtent tokia. Bet visi komentarai dėl to, kaip galėtų būti tokiu atveju, manau, kad jie derami tik po rinkimų.
– Bet žmonės nori, o gal ir turi žinoti bent jau tas projekcijas.
– Tai žmonės ir sužinos. Dabar aš manau, kad yra labai aiškus pasirinkimas. Yra du kandidatai. Žmonės prezidento rinkimuose iš tų dviejų kandidatų turi galimybę pasirinkti tą, kuris jiems yra palankesnis. Nuo to pasirinkimo priklauso, kaip tolesnės perspektyvos klostysis vienu ar kitu atveju.
– Yra kelios. Galima kalbėti bendrai, pakankamai aptakiai – ar I. Šimonytė liks politikoje, ar ne, ar pretenduos partijos vadžias imti į rankas, ar ne? Galiausiai – ar pretenduos vesti konservatorių sąrašą į Seime, ar ne?
– Nenoriu skambėti kaip Gitanas Nausėda, kuris jau žino, kas bus būsimas premjeras, nors dar nebuvo Seimo rinkimų. Matyt, palikime šiuos komentarus po sekmadienio. Tada, manau, bus galima komentuoti. Ir tą daryti bus galima ne hipotetiškai, bet pagrįstai. Bus aišku ir kiek to pasitikėjimo yra ir koks jis yra.
– Hipotetiniai pasvarstymai nebūtinai pasako tik apie ateitį, jie nemažai pasako apie dabartį. Stabtelkime ties projekcija – kas, jei jums pasisektų sekmadienį laimėti rinkimus. Prezidentas stumtelėjo svarstančią ir aiškaus atsakymo dėl savo politinės ateities neduodančią ponią Viliją Blinkevičiūtę į premjeres. Tarkime, jūs laimite rinkimus. Ar jūs pasakytumėte taip pat, kaip pasakė ponas prezidentas – paragintumėte V. Blinkevičiūtę keliauti į Vyriausybę, jei socialdemokratai laimėtų Seimo rinkimus spalį?
– Procedūra yra gana paprasta. Yra sudaroma koalicija, kuri susitaria dėl to, kas bus kandidatas į premjerus. Ir kai yra tas žmogus, kuris gaus Seime palaikymą. Jeigu taip atsitiktų, kad socialdemokratai su kažkuo formuotų koaliciją ir jie nominuotų premjerą ir tas premjeras būtų Vilija Blinkevičiūtė, tai aš neįsivaizduoju prezidento, kuris galėtų sakyti, kad jis su tuo nesutinka. Net jei ponia Vilija Blinkevičiūtė nedalyvautų Seimo rinkimuose. Aš labai abejoju, ar ji dalyvaus Seimo rinkimuose. Nebent tam, kad sąrašui duotų daugiau balsų.
– Kas duoda peno tokioms abejonėms?
– Man atrodo, kad jei ponia Blinkevičiūtė norėtų būti Lietuvos politikoje, tai ji ir būtų Lietuvos politikoje. Bet matant visą tą viražą, kuris įvyko dėl Gitano Nausėdos parėmimo, ir visą tą miglą – tai aš sakyčiau, kad tie komentuotojai, kurie sako, kad ponia Blinkevičiūtė labai nori būti Europos Parlamente, jų prielaida yra absoliučiai teisinga. Noriu priminti, kad paskutinis darbas, kurį ponia Vilija padarė Lietuvos labui – tai buvo 2008 m. sprendimai dėl pensijų padidinimo, kurie ištuštino „Sodros“ rezervą, po to ponia Vilija išvažiavo į Briuselį ir Strasbūrą ir nuo to laiko ji Lietuvos politikoje dalyvauja tik tiek, kiek atplasnoja ir pakritikuoja visus, kas tuo metu dirba. Ir išplasnoja toliau spręsti europinių klausimų... Jeigu ji būtų norėjusi grįžti į Lietuvos politiką, ji būtų galėjusi kandidatuoti prezidento rinkimuose. Žinau, kad ji savo bendruomenės buvo labai kalbinama. Dabar tas susitarimas, kuris yra kažkaip pasiektas su Gitanu Nausėda, buvo įvertintas kaip palankesnis – nepaisant to, kad Gitano Nausėdos nuostatos yra labai toli bent jau nuo teorinių socialdemokratinių programinių nuostatų.
– Jis panašiai sakė debatų metu jums, kad jūs esate toli nuo konservatorių nuostatų.
– Jei žmogus galvoja, kad toli nuo konservatorių ideologijos yra bet kas, kas palaiko partnerystę bei Stambulo konvenciją – tai yra kvailytė. Tiesą sakant, daugelyje šalių su tuo susiję sprendimai buvo priimti centro dešinės, o ne centro kairės politikų. Bet aš suprantu, kad prezidentas nusprendė būti viskuo. Jis nusprendė būti ir socialdemokratu, ir vieninteliu konservatoriumi. Tas jau savaime skamba gana keistai.
– Kaip suprantu, jūs nepriėmėte prezidento komentaro dėl socialdemokratų lyderės kaip organiško.
– Aš tiesiog manau, kad tai yra būdas rinkėjams duoti pažadą, kurio negali duoti, nes nežinai, kokie bus Seimo rinkimų rezultatai. Galvojant, kad ponios Blinkevičiūtės reitingai nėra prasti ir galbūt daugelis žmonių nesusimąsto, kaip pagal Konstituciją yra sudaromos Vyriausybės, tai tokį pažadą gali duoti. O jei nepavyks jo įgyvendinti – tai tada tiesiog nepavyko.
– O jūs pati, kaip prezidentė, įsivaizduotumėte darbą su centro kairės koalicija, kurios epicentre – premjerė V. Blinkevičiūtė? Ponas prezidentas, regis, turi tokį įsivaizdavimą, nes sako, kad būtų galima daugelį problemų konstruktyviau išspręsti.
– Jei konstruktyvumas yra įsivaizduojamas kaip paralelinės Vyriausybės turėjimas Prezidentūroje, siūlant visokiausius gerus dalykus... Pavyzdžiui, mažinti mokesčius, didinti išmokas... Ir jei tokiu atveju Vyriausybė yra tiek maloni, kad ji su viskuo sutinka, viskam siūlo pritarti, nieko nekvestionuoja... Aš pirmiausiai taip nedaryčiau, nes aš žinau, kaip dirba Vyriausybė, aš žinau, kaip yra formuojami biudžetai, žinau, kur ir kokia yra institucijų atsakomybė. Žinau, kad Vyriausybė veikia pagal savo programą. Labai gerai, kai yra panašus požiūris į dalykus. Manau, kad yra sričių, kur požiūris galėtų būti gana panašus – tais pačiais mokesčių reformos klausimais. Aš nežinau, kodėl socialdemokratai išsigando paremti mokesčių reformos įstatymus. Gal išsigando dėl rinkimų. Tačiau nė kiek neabejoju, jei sprendimai nebus priimti šiame Seime, tai prie tų klausimų bus grįžta kitame. Tikėtina, kad centro kairės partijos prie tų klausimų grįš ir ieškos paramos kažkur kitur. Bet aš savo nuomonės nekeisiu. Kodėl aš turėčiau keisti savo nuomonę dėl to, kad mano pozicija yra kažkur kitur politinio lauko atžvilgiu? Manau, kad yra dalykų, kuriuos reikia spręsti, bet aš žinau, kad stebuklų nebūna. Valstybės gyvenime stebuklų nebūna. Jei mes norime geresnių paslaugų, didesnių išmokų, jei norime daugiau infrastruktūros ir investicijų į regionus – mes vis tiek turėsime atsakyti į klausimą, kas už tai turės susimokėti. Centro kairės politikams atsakymas į šį klausimą turėtų būti akivaizdus. Tik paradoksalu, kad per daugelį metų, kai Lietuvoje vyravo centro kairės vyriausybės, mes tebeturime vieną mažiausių perskirstymų Europos Sąjungoje, nes paradoksalu, bet centro kairės vyriausybės buvo mažų biudžetų vyriausybės. Ir dabar staiga prezidentas nustemba, nors pats daug metų dirbdamas banke kritikavo mokesčių pakeitimus, kuriuos siūlydavo tos pačios centro kairės vyriausybės, staiga įvyksta persivertimas ore. Taigi, jei sutiktų išeiti iš komforto zonos ne tik dabartinė Vyriausybė, kuri pasiūlė dalykus keisti, bet ir tie, kuriems idėjiškai tai yra artima, tie sprendimai galėtų būti priimti.
– Kalbant apie pačią tikimybę, kad centro kairės Vyriausybė ir valdančioji dauguma gims rudenį. Viešojoje erdvėje kone visuotinai sutariama, kad tai vienas realiausių, o gal ir vienintelis įmanomas scenarijus. Jūs matote galimybę, kad gali būti šiek tiek kitaip? Kitaip tariant, ar yra alternatyvų centro kairės Vyriausybei, objektyviai įvertinus dabartinę politinę architektūrą?
– Manau, kad mes nelabai galime atspėti, kaip atrodys Seimo rinkimų rezultatai. Mano supratimu, socialdemokratų ir Tėvynės sąjungos rezultatai gali būti labai panašūs. O toliau yra klausimas, kas dar pateks į Seimą ir kokiomis proporcijomis. Man apskritai centro kairės konceptas kelia problemų. Aš, pavyzdžiui, nemanau, kad valstiečiai žalieji yra centro kairėje. (...) Kairės ten, dovanokite, labai daug nėra.
– Sutikite, ideologinis grynumas yra jau kitos diskusijos klausimas. Jei žiūrėtume pačių politikų konstruojamą aritmetiką, ponas R. Karbauskis kviečiasi kalbėtis socialdemokratus, derinti pozicijas dėl Seimo rinkimų, socialdemokratai taip pat komunikuoja, kad turi vienintelę raudonąją liniją koalicijai – konservatorius. Panašių balsų pasigirsta ir iš kitų, nebūtinai ideologinių grynuolių centro kairėje. Jiems konservatoriai yra tie, su kuriais nelabai... Taigi, mes galime įsivaizduoti tą ratą partijų, kurios burtųsi, jei flagmanas būtų socialdemokratai.
– Taip, bet tvirto tikrumo, kad galima būtų sudaryti 71 balso daugumą, neįtraukiant į tą daugumą, švelniai tariant, labai kontroversiškų politikų... Nežinau, ar pavyks perlipti 5 procentų barjerą, bet to neatmesčiau, žiūrėdama į prezidento rinkimų rezultatus.
– Jūs veikiausiai galvoje turite poną Remigijų Žemaitaitį?
– Aš turiu omenyje Remigijų Žemaitaitį, kuris visiškai neseniai Konstitucinio Teismo buvo pripažintas pažeidusiu priesaiką. Tai turbūt yra šioks toks moralės klausimas. Visokių dalykų atsitinka politikoje. Noriu priminti, kad prieš praėjusius rinkimus pagal apklausas atrodė, kad Tėvynės sąjunga pirmauja, bet visuotinai buvo sutariama, kad nebus įmanoma sudaryti centro dešinės koalicijos, esą nebus tiek mandatų Seime. Bet atsitiko taip, kad ta koalicija buvo suformuota. Taip, ji nėra didelė, taip, ji turi porą balsų virš vaterlinijos. Taip, tas kėlė tam tikrų iššūkių per visą kadenciją. Tada buvo daug debatų po pirmojo turo: ar bus tokia situacija, kad konservatoriams reikės eiti į koaliciją, pavyzdžiui, su Darbo partija. Apie tai buvo kalbama visiškai rimtai. Dabar visi tai pamiršo ir visi visuotinai sutariame, kaip bus 2024 m. Seimo rinkimuose. Kaip bus, su tuo ir reikės gyventi. Koalicija dėliosis pagal tai, koks bus rinkėjų pasirinkimas. Ir tada tose diskusijose bus moralės klausimas. Man, tiesą sakant, sunku suprasti, kodėl kažkas galėtų pasakyti, kad negali dirbti su konservatoriais, bet gali dirbti su priesaiką sulaužiusiu žmogumi. Bet ar aš turėčiau komentuoti kitų žmonių komentarus.
– Prezidento analogiškame interviu paklausiau, ar jis pats matytų raudonųjų linijų. Pakankamai tikėtina, kad į Seimą paklius pono R. Žemaitaičio vadovaujama partija. Tarkime, jūs esate prezidentė ir vienokios ar kitokios konjunktūros koalicija atneša sąrašą ministrų, tarp kurių ir ši partija. Tai būtų jums raudonoji linija ar, visgi, dar anksti atsakyti į tokį klausimą?
– Aš manau, kad klausimas ankstyvas. Ponas Žemaitaitis, mano supratimu, asmeniškai yra raudonoji linija.
– O jo partijos nariai?
– Partija didelė, tai yra būrys žmonių, kurių negalima visų matuoti pagal vieną Žemaitaitį. Bet ponas Žemaitaitis yra išvengęs 10 metų pertraukos tik dėl to, nes nusprendė pasitraukti iš Seimo. Mano supratimu, tai būtų skandalinga situacija, jei žmogus pretenduotų į kažkokią poziciją, kur reikalinga priesaika, o ministrui, kaip žinome, tokia priesaika yra reikalinga.
– Jūs užsiminėte apie tai, kad į būsimą Seimą gali ateiti įvairiausių politinių jėgų. Tarkime, tas pats buvęs konkurentas pirmajame rinkimų ture – ponas E. Vaitkus. Jis išryškino tam tikrą visuomenės dalį, toleruojančią kalbas apie Ukrainą, Rusiją. Jums nekyla minčių, kad naujasis Seimas bus problemiškas tuo atžvilgiu, kad gali kvestionuoti dabartinės politinės trajektorijos pobūdį ir turinį?
– Manau, kad ne. Tokių kvestionuotojų, kurie kalba panašius dalykus kaip ponas Vaitkus, galbūt šiek tiek subtiliau, mes Seime turime ir dabar. Pakanka paklausyti kokio Puidoko ar Gedvilo, ar kitų klasikų, kurie tikrai labai netoli tos retorikos Seime reiškiasi. Tokių politikų naujame Seime, neabejoju, bus. Bet kad tokie politikai sudarytų Seime kokią nors daugumą, aš niekaip neįsivaizduočiau. Netgi dabar, nepaisant pareiškimų, kad socialdemokratai negali dirbti su konservatoriais, visgi, kai yra priimami kažkokie sprendimai, rezoliucijos, visada Seime yra komfortiška šimto plius Seimo narių dauguma, kuri tai remia. Aš tikrai nemanau, kad dėl pono Vaitkaus pasirodymo prezidento rinkimuose kitame Seime tuo klausimu kažkas labai pasikeis.
– Gal ne tiek pono E. Vaitkaus, labiau dėl nuotaikų, kurias E. Vaitkus kaip lakmuso popierėlis išryškino.
– Ponas Vaitkus buvo tiesiog toks pasirinkimas, tokia pasiūla, kurios nebuvo nuo Fronto laikų, nuo tada, kai į postus pretenduodavo Frontas ir ponas Paleckis. Mes dabar galvojame, kad tai kažkas naujo. Bet dar 2016 m. buvo labai rimta kova Naujosios Vilnios vienmandatėje tarp Algirdo Paleckio ir Monikos Navickienės. Tada reikėjo nemažai pastangų įdėti, kad įtikintume Naujosios Vilnios vienmandatę, kad ji nerinktų Algirdo Paleckio į Seimą. Tie žmonės buvo ir jie niekur nedingo. Jie turi kitus įsitikinimus apie tai, kas kaltas dėl karo Ukrainoje, kad NATO kažką išprovokavo, jie gyvena informacinėje terpėje, kurią mes stengiamės riboti, bet jos apriboti 100 proc. yra neįmanoma. (...) Į kokią pasiūlą tai išvirs Seimo rinkimuose, mes dar pamatysime.
– Apibendrinkime būsimos valdančiosios daugumos architektūrą. Kaip vertinate, ar konservatoriai galėtų eiti į koaliciją su socialdemokratais?
– Tiesą sakant, nematau, kodėl to negalėtų būti. Visgi, suprantu kodėl tai yra neoptimalus variantas. Tose valstybėse, kur tokios koalicijos susiformuodavo, jos susiformuodavo dėl išskirtinių aplinkybių, kai kildavo radikalizmo pavojus. Tai turėdavo kainą ir vieniems, ir kitiems. Tada ir vienos, ir kitos pusės rinkėjai lieka šiek tiek nusivylę, nes ir vieni, ir kiti nori idėjinio grynumo. Bet iš savo pusės nematau jokio pagrindo pasakyti, kodėl to negalėtų būti, Man atrodo, kad pamatiniais klausimais, gynybos klausimais, saugumo klausimais, galiausiai ir ekonomikos bei viešojo sektoriaus klausimais mes esame toli nuo to krikdemiškojo varianto. Tad tikrai būtų labai daug erdvės, kur būtų galima susitarti.
– Pereikime prie klausimo, kuris jau čia pat. Jei, visgi, ta juodoji gulbė per kelias dienas neatskris ir teks spręsti Vyriausybės atnaujinimo klausimą jums kaip premjerei. Apie ką, ponia premjere, yra diskusija dėl Vyriausybės atnaujinimo?
– Prasmės atnaujinti Vyriausybę yra tik tada, kai tas atnaujinimas gali duoti kažkokio naujo postūmio ar naujos energijos. Mes esame racionalūs žmonės ir suprantame tai, kada naujas prezidentas įgaus įgaliojimus, tai bus likę 3–4 mėnesiai iki rinkimų. Ir čia jau kažkokio naujo proveržio ar naujos energijos, ar naujų minčių bei idėjų... Jos gali būti net neproduktyvios, nes žmogus, atėjęs su visiškai nauju matymu į procesą, kuris tęsiasi trejus su puse metų, nebūtinai pridės vertės. Mes jau esame toje stadijoje, kai yra svarbu gerai pabaigti tuos darbus, kurie yra pradėti. Didelė dalis jų jau finišuoja.
– Iš to, ką sakote, aš suprantu, kad jūs nematote ministro Arvydo Anušausko analogų, kuriuos reikėtų pakeisti.
– Tokių analogų nematau. Aš girdžiu tai, ką sako ponas Nausėda, kad išeikite į gatvę ir paklauskite šimto žmonių, ir jie pasakys, kad Vyriausybė dirba blogai. Aš manau, kad išėjus į gatvę būtų galima rasti šimtą žmonių, pasakančių visokiausių dalykų. Gal kai kurių dalykų apie tą patį prezidentą Gitaną Nausėdą. Tai nėra rodiklis. Aš tikrai mielai išklausysiu konkrečias pastabas dėl konkrečių ministrų ar Vyriausybės narių, bet ko nereikėtų siekti, tai nereikėtų siekti kurti prieš Seimo rinkimus dirbtinės konfrontacijos tam, kad kažkaip parodytų savo galią. Procedūriškai tai nei nauja koalicija bus formuojama, nei kažkokie kiti dalykai. Spalio pradžioje vyks Seimo rinkimai, po jų bus formuojama nauja Vyriausybė. Ši Vyriausybė baigs savo darbą kaip numatyta Konstitucijoje. Bandyti reikalauti kažkokių pokyčių vien tam, kad galėtum kitiems įrodyti, kad gali reikalauti...
– Prezidentas sako, kad jūs rodote galią atmesdama prezidento indikacijas vienam ar kitam ministrui.
– Ką reiškia prezidento indikacija. Ar tai, kad prezidentas viešai pakritikavo ministrą, yra prezidento indikacija, kad aš turiu ministrą atleisti? Prezidento teisė yra kritikuoti ministrus, kitus pareigūnus, jei jam atrodo reikalinga. Bet ar tai yra indikacija man tuoj pat bėgti ir atleisti ministrą? Tai jei prezidentas turi rimtų pastabų, konkrečių pastabų, tai jis tas pastabas pirmiausiai man turėtų išsakyti, o ne preziumuoti, kad aš, perskaičiusi prezidento pasisakymą viena ar kita proga, turėčiau pasidaryti kažkokią toli siekiančią išvadą ir atbėgti su ministro atsistatydinimo prašymu.
– Bet panašu, kad prezidentas ne tik parodo į vieną ar kitą ministrą kaip nepakankamai gerai dirbantį. Jis užsimena, kad ruošiamasi paklausti Konstitucinio Teismo, jei, kaip suprantu, jūs ar valdantieji užsispirs nieko nekeisti. Čia jau nauja diskusija. Ar matote politinės krizės perspektyvą?
– Aš nematau, nes nemanau, kad kam nors tokia politinė krizė yra naudinga. Aš esu žmogus, kuris, kaip doras konservatorius, nedaro keitimo dėl keitimo. Bet nesu ir žmogus, kuris nieko nekeistų. Tai nėra konservatoriaus požymis. Konservatorius nėra tas žmogus, kuris yra kurčias ir aklas, kai aplinkybės keičiasi. Kai keičiasi aplinkybės, kartais tikrai reikia keisti dalykus, ir aš tuos dalykus esu pati pakeitusi. Bet ko norėtųsi išvengti, tai norėtųsi išvengti nekonkrečių priekaištų. Turi būti konkrečiai kalbama. Tai, kad Gitanas Nausėda nuvažiavęs į Žemės ūkio akademiją pakritikuoja žemės ūkio ministrą... Vėlgi, pirmoji kandidatė į žemės ūkio ministrus, labai kompetentinga kandidatė buvo to paties prezidento išbrokuota. Gal tai buvo klaida? Bet ar dabar ministro pakeitimas keliems mėnesiams situaciją esmingai pakeistų? Su sąlyga, kad niekas čia nežaidžia galios žaidimų, manau, kad visada galima rasti sprendimų.
– Apibendrinant šią istoriją, aš suprantu, kad jūs sakote, jei prezidentas, susitikęs su jumis tête-à-tête nepasakys kažko, ko jūs dar negirdėjote, jūs tiesiog nematote argumentų rotacijai.
– Argumentų kritikai aš matau visada. Vyriausybės jau tokia dalia – ji turi dirbti, o kiti turi privilegiją kritikuoti. Tai kritikai argumentų visada yra. Ar tai yra argumentas keitimui? Tik tada, kada yra situacija, kuri pagerina padėtį. Jeigu Gitanas Nausėda galvotų, kad naujų ministrų paieškos, ypač prisimenant, kaip atrodė ministrų atranka 2020 m., kad tai yra kažkas naudinga valstybei, tuo metu kai reikalinga, kad Vyriausybė būtų iki kada įgaliojimus perims nauja Vyriausybė... Tai gal toks požiūris ir gali būti. Bet aš taip tikrai nemanau. Aš manau, kad tokio tikslo neturi būti, nes tikslas yra maksimaliai gerai pabaigti suplanuotus darbus.
– Pabaigoje grįžkime prie to, nuo ko ir pradėjome. Visgi, apie jūsų ateitį. Sukotės nuo šio klausimo. Ar yra kažkoks rezultatas antrajame rinkimų ture, kuris verstų jus apsvarstyti apskritai likimą politikoje?
– Nėra kažkokio rezultato kaip rezultato. Buvimas politikoje man yra ne apie tai, kad aš noriu būti televizoriuje, laikraštyje, kad mane intervuotų ar aš galėčiau kirpti juostelę. Man buvimas politikoje visada yra prasmės klausimas. Ar aš jaučiuosi, kad gerai darau savo darbą, ar galėčiau kažką daryti geriau kitur? Todėl nėra tokio skaičiaus, dėl kurio taip pradėtum galvoti.
etaplius TV
0
