Į Silvijos gyvenimą vėl grįžo pasaka

Povilaitytė pasakų Merlin Monroe
Šiauliai
A. Rutkausko nuotr.
Oksana Laurutytė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Trys priežastys, kodėl vaikai turi klausytis pasakų. „Meilė žmogui, užuojauta, gerumas“, – šypsosi aktorė Silvija Povilaitytė, Šiaulių televizijos (ŠTV) eteryje pasirodžiusi laidoje vaikams „Seku tau pasaką“. Nauja laida ŠTV kanalu rodoma šeštadienio rytais 9 val. 30 min.

„Žiūriu, mano mokytoja verkia“

Ar prisimenate žodžius, kuriais baigiasi visos pasakos? Jie ilgai ir laimingai gyveno. Tėvai, kurie linki vaikams tokios ateities, būtinai turi šeštadienio rytais įsijungti Šiaulių televiziją. Tam, kad mažieji būtų visam savaitgaliui apdovanoti gera nuotaika ir viltimi, kad viskas geriems žmonėms visada baigiasi gerai. O jei gyvenime tądien netyčia viskas ir nėra labai gerai, vadinasi, tai – dar ne pabaiga.

Po knygų ir pasakų pasaulį Silvija sklando kone visą savo gyvenimą. Sako, kad pirmąsias pasakas jai sekė močiutė, tačiau vėliau ji pati labai daug jų skaitė.

„Esu labai laiminga, kad pasaka vėl grįžo į mano gyvenimą. Ji visą gyvenimą, gal nuo antros klasės, mane lydėjo“, – dalijasi moteris, prisimindama, kaip, regis, aštuonerių sirgo kažkokia baisia liga ir ją Joniškyje paguldė į kažkokią tamsią ligoninę.

„Naktį skaičiau Salomėjos Nėries „Eglę žalčių karalienę“. Kaip verkiau, kaip verkiau skaitydama: „Virski drebule tu! Visais lapais drebėk! Paukštis joks nenutūps prie tavęs, nečiulbės.“ Aš iki šiol tą namą prisimenu, kuriame gulėjau ir tą pasaką skaičiau“, – juokiasi aktorė.

O paskui, besimokant septintoje klasėje, Silvija, skaitovų konkursui besiruošdama, pravirkdė savo šviesios atminties mokytoją Eleną Vaitiekaitienę. „Žiūriu į ją, skaitau, kaip erškėtrožė miršta, nesulaukusi savo ryto vėjo. O tas vėjas ateina ir sako: „Erškėtrože, tik tu viena mane tikrai mylėjai. Jeigu atleistum...“ Bet erškėtrožė jau nebegalėjo atleisti. Žiūriu, mano mokytoja verkia, ašaros pliaupia“, – prisimena aktorė.

Besimokant jau aktorystės paslapčių, Silvija vienam atsiskaitymo darbui skaitė Oskaro Vaildo „Laimingąjį princą“. Siužetas buvo graudinantis: kregždutė nešiojo aukso lapelius nelaimingiems žmonėms, nulupdama juos nuo princo statulos, kol statula liko plika. Nebegraži statula nugriaunama, o šalia randamas negyvas paukštelis. Valdininkas liepia išleisti potvarkį, kad „čia ne vieta paukščiams stipti“...

„Aš dabar juokiuosi, bet menininkams visada yra kažkokių skausmų ir jie turi būtinai tą perduoti. Juos kažkas turi jaudinti gyvenime... Beskaitydama biškeliuką vieną ašarėlę nuleidau taip jau... Mano režisūros ir aktorinio meistriškumo dėstytojas Zenonas Buožis ir sako, girdint visiems susirinkusiems: „Aš manau, kad jums daugiau nereikia pristatinėti medžiagos.“ Įsivaizduojate?“ – jautrų įvertinimą mena moteris.

Pamokų vaisiai

Ne tik Silvijos skaitomos pasakos, bet ir pati aktorė keri savo asmenybe. Net ir su teatru nesusipažinę šiauliečiai gerai žino, kad iš šios moters bet kada gali tikėtis nepamirštamo juoko protrūkio, nežabojamo jausmų proveržio. Kur bebūtų, Silvija visada atkreipia dėmesį savo jausminga kalba, elegantiška apranga, damos manieromis. Nes moteris tiki – aktorius ir turi būti kitoks, išskirtinis, traukiantis aplinkinių žvilgsnius.

Su įvairių mokyklų moksleiviais daug metų dirbdama dramos būreliuose, moteris patyrė įsimintinų gyvenimo akimirkų. „Su vaikais stačiau nuostabią Onos Survilaitės pasaką apie lakštingalą. Karalienė Musmirė norėjo pavergti lakštingalą, kad ji negiedotų naktį, o giedotų tada, kada karalienė nori, ir tik apie jos grožį. Būtinai šią pasaką vaikams paseksiu laidoje „Seku tau pasaką“, – žada aktorė.

Dirbdama su vaikais Šiaulių universitete, ji panoro studijuoti doktorantūroje, gintis disertaciją tema „Pasaka, kaip vaiko kūrybinių galių žadintoja“. Lietuviškų pasakų dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių jai nagrinėti neteko, tačiau 2000 m. aktorė išleido knygelę „Pakalbėkim apie pasaką“.

Joje pedagogė pasakoja, kaip galima su vaikais žaisti pasaką net per matematikos ar gramatikos pamokas. Aktorės leidinėlis skirtas ir tiems, kurie nori nukeliauti į karalienės Fantazijos ir Pasakos viešpatystę. „Kai vaikas vaidins laužomą medelį, niekada jo nelaužys. Kai vaikas suvaidins „Mažąjį princą“, daugiau supras apie gyvenimą“, – sako pašnekovė.

Silvija mena, kaip kartą moksleiviams skaitė ištrauką iš „Mažojo princo“, apie ką lapė kalbasi su princu. Pasiėmė geltoną šalį, per visą sceną jį ištiesė – vienoje pusėje princas, kitoje – lapė...

„Pribėga prie manęs vaikai, džiaugiasi, kad buvo labai gražu, bet... Prašo nestatyti šio kūrinio... O prabėgus keleriems metams, atsiverčiu „Etaplius“ laikraštį, kur viena mano mokinė (straipsnis apie Aistę Žalevičienę „Aistės namuose „Mažasis princas“ kalba 47 kalbomis“, – aut. past.) dalijasi prisiminimais apie šią istoriją. Ji, pasirodo, užaugusi surinko net 47 kalbomis išleistas knygeles. Ir ji prisiminė, kaip visi vaikai gavo roles, vyko pirmos scenos repeticija, bet po kelių bandymų aš pasakiau, kad ne vaikams suprasti šį kūrinį, ir pakeičiau jį kitu“, – mena pašnekovė.

Pasak Silvijos, net nepastatytas kūrinys davė vaisių, nes viena mergaitė susimąstė, kuo tokia ypatinga šioji knyga, kodėl negalima lengvai jos suprasti, ir net ėmė knygas kolekcionuoti.

„Aš gavau aparpalį. Išsikirpau net tą straipsnį, kaip mergaitę palietė mūsų darbas būrelyje“, – džiaugiasi aktorė.

Meškiukas, kuris neknarkė

Netikėti susitikimai su buvusiais teatro būrelių lankytojais, kurie jau brandūs žmonės, Silvijai dabar kartais išspaudžia tai graudulio, tai juoko ašarų. „Vienas toks vaikinukas vaidino budelį. O aš iš jo padariau poetą. Jį veja savo tiesioginio darbo atlikti, o budelis sako neisiąs, nes kuria eiles... Praėjo 30 metų ir sutinku tą budelį. Jis klausia, ar prisimenu, ką jis spektaklyje vaidino“, – kvatojasi moteris.

O kartą statė spektaklį su vaikais, kuriame vienas berniukas vaidino meškiuką ir turėjo knarkti. Generalinėje repeticijoje jis nebuvo, tad per apžiūrą Silvija jo paprašė ateiti, tik nekalbėti...

„O jis per apžiūrą neužknarkė. Kai paklausiau, atsakė, kad juk sakiau nekalbėti“, – juoko ašaras braukia aktorė, prisimindama, kad gal po 20 metų ji įsėda į prabangią mašiną, o vairuotojas ir sako: „Labas vakaras, aš esu tas meškiukas, kuris neknarkė.“

„Šitiek metų praėjo, o jis prisiminė“, – švelniai sako aktorė.

S. Povilaitytė ne kartą yra režisavusi abiturientų šimtadienių spektaklius, džiaugiasi, kokių nuostabių dalykų su vaikais sukurdavo. „Visada, kai statydavau kažkokią literatūrinę medžiagą, improvizuodavau ir stengdavausi, kad būtų šiek tiek humoro. Nes moralė, jei ją tiesiai šviesiai pateiksi, neveikia. Reikia įvilkti ją į kitą rūbą – išminties, šypsenos, grožio, meilės, atjautos, užuojautos rūbą“, – kalba moteris.

O dabar kūrybiškoji Silvija svajoja išleisti savo akrostichų knygelę. Prieš kelerius metus aktorė kolegoms ir draugams pradėjo dovanoti unikalias dovanas – pačios sukurtus eilėraščius-akrostichus. Akrostichas – tai eiliuotas tekstas, kurio eilučių pirmosios raidės, skaitant nuo viršaus į apačią, sudaro žodį arba posakį, vardą, pavardę.

„Žmonėms patinka matyti ir girdėti savo vardą. Jų akys nušvinta ir siela sušyla“, – džiaugiasi Silvija, knygelei leisti šiuo metu ieškanti finansavimo.