Į rujojančių elnių „medžioklę“ – su fotoaparatu

Šiauliai

Kris­tu­po Ar­moš­kos as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Oksana LaurutytėŠaltinis: Etaplius.LT

315001

Rugsėjį šalies miškai drebės nuo rujojančių elnių baubimo. Gamtos mylėtojai tokio reginio nepraleidžia – ginkluoti fotoaparatais keliauja į proskynas. Tykoti, kaip elniai nenurimsta visą naktį – garsais ir ypatingu rujos kvapu kviečia priešininkus į kovą bei šaukia pateles tuoktis. 20-metis gamtos fotografas, bitininkas, medžiotojas, žvejys ir gidas Kristupas Armoška, neseniai fotoaparatu „sumedžiojęs“ vilką, rengia naktinius smalsuolių žygius į elnių rujavietes.

„Dabar galime pasikalbėti. Renku bruknes, tai kaip ir laisvas“, – paprašytas duoti interviu, žinute atrašo tikras gamtos vaikas Kristupas. Vytauto Didžiojo universitete ekonomiką šiuo metu studijuojantis jaunuolis miškuose nardo nuo mažų dienų ir džiūgauja, kad lietuviai vis dažniau atranda, koks stebuklas yra gamta.

– Kodėl studijuoji ne miškininkystę, ekologiją, o ekonomiką?

– Aš toks – ir prie biznio. Ekonomika yra tas variantas, kad gyvenime daugiau galiu pasiekti. Fotografavimas miškuose mano hobis, hobiu ir liks. Nuo to niekur neatitolsiu. Baigiau Tytuvėnų (Kelmės r.) gimnaziją, nes nuo namų Šiluvoje ji yra už vos 7 kilometrų. Važinėdavau kasdien iš Raseinių rajono ir mokiausi puikiai.

– Šiemet rugsėjį organizuoji smalsuoliams žygius į elnių rujų vietas Šiluvos ir Tytuvėnų apylinkėse. Kodėl?

– Kožnais metais vis kas nors paprašydavo nusivežti kartu fotografuoti elnių rujos. Žinokite, pastaraisiais metais pasikeitė žmonių požiūris į gamtą. Vis daugiau miškai juos traukia. Pernai, užpernai po kelis žmones nusiveždavau ir klausydavome garsų, o aš išeidavau vienas fotografuoti. Visi patenkinti būdavo reginiu. Šiemet pagalvojau surengti rimčiau, apie renginį paskelbti, kad daugiau žmonių prisijungtų.

20-me­tis gam­tos fo­tog­ra­fas, bi­ti­nin­kas, me­džio­to­jas, žve­jys ir gi­das Kris­tu­pas Ar­moš­ka prdė­jo reng­ti nak­ti­nius žy­gius į el­nių ru­ja­vie­tes. (Kris­tu­po Ar­moš­kos as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

– Ir kas tokio ypatingo tame elnių rujos reginyje?

– Elnių rujos metu sklinda ypatingi garsai. Tuo pačiu metu dar rujoja briedžiai, klykauja gervės – tris viename pagauni. Žmonės, kai pamato tuos mūsų laukinius gyvūnus gamtoje, išsižioję žiūri. Ne kožną dieną pamatysi ir išgirsi. Įsimenama visam gyvenimui.

– Turbūt vaikystėje tavo mylimiausia knyga buvo F. Zalteno „Bembis. Bembio vaikai“?

– Vaikystėje į trasą eidavo Selemono Paltanavičiaus knygos. Visos knygos apie gamtą. Ne grožinė literatūra, o rimtos.

– Bet kažkas tave turėjo atvesti į gamtininko kelią.

– Tėvas. Jis gamtininkas, buvęs miškininkas, medžiotojas. Nuolat visur mane veždavosi. Šiaip ne taip įtraukė. Dabar man ir fotografavimas, ir medžioklė yra graži, vykstu ten pailsėti. Man medžioklėje smagiausia pabendrauti su medžiotojais, pasigaudyti informacijos, kur geriausia vykti fotografuoti.

Nuo mažumės pajutau, kaip man gera miške. Mūsų visa šeima – gamtos žmonės. Tėtis mano biologijos ir geografijos mokytojas, mama – buhalterė. Šešiametė sesė banditauja namuose, o 16-metė sesė padeda mums visiems.

Paauglystėje nusipirkau fotoaparatą, pradėjau fotografuoti, ėmė sektis, patiko rezultatas. Nebūdavo savaitės, kada į mišką neišeičiau, į pievas, laukus. Dabar fotografavimą šiek tiek apleidau, nes turiu rimtų priežasčių.

Kris­tu­pas, ne­se­niai fo­toa­pa­ra­tu „su­me­džio­jęs“ vil­ką: „Grei­tai nuo­trau­kas su­si­re­da­ga­vau, su­kė­liau į so­cia­li­nę me­di­ją. Be­ra­šant ran­kos dar dre­bė­jo...“ (Kris­tu­po Ar­moš­kos as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

– Šiluvos apylinkėse turite bityną?

– O Dieve, mes turime 150 bičių šeimų. Vasaros mano parduotos. Kiekviena savaitę 3–4 kartus turi važinėti, susitvarkyti, padaryti darbus. Aš dar kartais mokau jaunuosius bitininkus, vedu edukacijas, pats dalyvauju jaunųjų bitininkų varžybose.

La­pės, kiš­kiai, el­niai, šer­nai ir ki­ti gy­vū­nai, už­fik­suo­ti jau­no­jo gam­tos fo­tog­ra­fo. (Kris­tu­po Ar­moš­kos as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

– O kokios užduotys ten būna?

– Užduočių būna gal 40 – nuo bičių motinėlės ieškojimo iki medaus sukimo, atpažinimo. Pavyzdžiui, būna pastatyta 40 stiklainių su medumi, o tu turi ragauti ir atpažinti medaus rūšį. Tarptautinėse varžybose būna net akacijų medaus, ko mes Lietuvoje neturime. Turi gudrauti, įjungti protą, skonio receptorius, viską prisiminti. Turi prieš tokias varžybas rimtus namų darbus padaryti.

Pieš ketverius metus pasaulyje 7 vietą užėmiau. Tada varžybos vyko Slovakijoje. Varžybos vyksta daug kur. Šiemet gruodį jaunimas važiuos į Saudo Arabiją. Buvau Slovakijoje, Čekijoje, Slovėnijoje. Vėliau vykau jau kaip grupės vadovas.

– Kas tau tame bičių gyvenime taip įdomu?

– Bitė – ne gyvulys. Jai nereikia, liaudiškai sakant, kakų valyti, nėra jokio purvino darbo. Ir visi bičių produktai absoliučiai sveiki.

Pati bitė labai mielas vabzdys. Į bityną gali vykti tik visiškai nusiraminęs. Jei nuvažiuoji nervuotas, gauni porą cviekų į kaktą ar rankas. Taip priverstinai turi nusiraminti. Bitė viską jaučia. Nuvažiuosi dvokiantis, bitės nepasitiks maloniai.

Man bityne labiausiai patinka medaus sukimas. Dabar sezonas į pabaigą, bites ruošiame žiemai. Kadangi labai karšta, be vakaro į bityną nevažiuoji, o naktį koši korius.

– Panašu, kad gyvenimui tu pats užsidirbi.

– Pinigų studijų metais taip ir neprašiau iš tėvų. Nuo 16 metų buvau nusprendęs nesėdėti tėvams ant pečių. Gėda man iš tėvų pinigų prašyti, kaip kiti tai daro.

(Kris­tu­po Ar­moš­kos as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

– Laisvo laiko, panašu, tikrai turi nedaug?

– Skrolinti telefonu tikrai neturiu kada. Nebent jau labai vėlai vakare. Ir ne vasarą.

(Kris­tu­po Ar­moš­kos as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

– O koks pats nuostabiausias fotokadras, kurį padarei?

– Aišku, kad vilkas. Vilkas yra vilkas. Be konkurencijos. Seniau buvo elnių ruja, daug kadrų su jais buvau padaręs.

Todėl, kad pagauti vilką sugaišau septynerius metus. Ir viską lėmė atsitiktinumas. Dviese buvome su draugu iš Vilniaus, jis fotografuoja paukščius, kasmet su juo tradiciškai mano vietovėse fotografuodavome. Didmiesty žvėrių nepagausi, o mūsų užmirštame kampelyje jų pilna – nuo vilko iki zuikio. Vakare pafotografavome, elnių didžiulė banda buvo išlėkusi. Tada nutarėme porą valandų pasnausti. Bet žinote, kaip būna su tais pasnaudimais – būna sunku keltis, galvojome nebeiti. Šiaip ne taip iškrapščiau jį iš lovos. Pusę penkių nuėjome vidury pelkių prie tokio ežeriuko. Ir ten už kokių 50 metrų – stovi išsvajotasis vilkas.

Su fotoaparatais ir bandėme pagaudyti. Bet kaip mes jautėmės grįžę! Adrenalino buvo pilna. Greitai nuotraukas susiredagavau, sukėliau į socialinę mediją. Berašant rankos dar drebėjo...

O po to prasidėjo skambučiai iš regioninių parkų, pažįstamų medžiotojų, gamtininkų, kur, kas... Buvo tokia euforija. Pirmas mano kadras vilko. Tokia mano svajonė buvo. Su vilku tris kartus buvau gyvenime susidūręs, o nufotografavau pirmą kartą.

Čia pas mus labai dėkingos apylinkės aplink Šiluvą. Kad tik žmonės pradėtų domėtis savąja gamta...

Yra tokių, kurie į gamtą žiūri kaip vartotojai, dabar vien tik grybus iš miškų velka. Bet man širdies dėl to neskauda. O labai smagu būna, kai man atsiunčia nuotrauką anksti ryte ir klausia, kieno čia pėdos, kas čia galėjo kiemą išknisti ir pan. Seniau to nebūdavo, o gal jau pripažinimo susilaukiau kaip gamtos žinovas.

Bet žmonės dabar tikrai labiau domisi gamta. Sako atrandantys vidinę ramybę gamtoje.

(Kris­tu­po Ar­moš­kos as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

– O žmonės ir labiau pažįsta augalus, drugelius, paukščius, medžius?

– Tikrai taip. Su draugais kai išeidavau į gamtą, supažindindavau juos su viskuo – nuo pėdų iki žmogaus veiklos pėdsakų. Šiemet gal jau šeštas draugas išmoko savarankiškai daug ką atpažinti. Ir kai kurie tėvai prašo vaikus pasiimti į mišką, nes jie nebenurimsta, nori pažinti augalus, paukščius, žvėris. O aš iš kvapo atpažinčiau, koks žvėris praėjo.

– Bet tu dar ir gidas?

– Esu ir gidas Lyduvėnų tilto ekskursijoms vesti. Būrį žmonių vedu tiltu kaip asmeninis gidas. Esu veiklus, nemėgstu su telefonu rankoje sėdėti. Dabar jaunimas labai pasikeitęs. Mes 13–14 metų su dviračiais lakstydavome, o dabar – basta. Totali jaunimo krizė. Mane visada traukė bendrauti su vyresniais. Išgirsti jų patirčių, išmokti, sužinoti.

(Kris­tu­po Ar­moš­kos as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

– Ir kiek jau bruknių pririnkai, kol pusvalandį kalbėjomės?

– Kokį litrą jau įvariau (juokiasi). Naktį dar laukia medaus sukimas bityne.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt