PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Sveikata2018 m. Rugsėjo 2 d. 19:33

Į mo­kyk­lą ei­na­ma mo­ky­tis

Šiauliai

Klimkin nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


50515

Sėk­min­ga pir­mo­ko adap­ta­ci­ja mo­kyk­lo­je dau­giau­sia pri­klau­so nuo to, kaip vai­kas pa­ruo­šia­mas ir nu­tei­kia­mas šei­mo­je. La­bai svar­bu kal­bė­tis su vai­ku apie tai, kad mo­kyk­lo­je jo lau­kia ne vien džiaugs­mai bei ma­lo­nu­mai. Psi­cho­lo­gė Ri­ta Nor­kie­nė bū­si­mo pir­mo­ko tė­vams pa­ta­ria dau­giau dė­me­sio kreip­ti į vai­ko mo­ty­va­ci­ją, ak­cen­tuo­jant, kad ru­de­nį jis eis į mo­kyk­lą mo­ky­tis.

Sva­jo­nėms neiš­si­pil­džius, ap­nin­ka nu­si­vy­li­mas

Ar ka­da su­si­mąs­tė­te, jog ne­kal­tai iš­tar­ta fra­zė „Bai­gia­si ka­ti­no die­nos“ bū­si­mam pir­mo­kui ga­li pa­da­ry­ti sun­kiai pa­tai­so­mos ža­los, nors taip pa­sa­kė­te, ne­tu­rė­da­mi jo­kių pik­tų kės­lų. Vai­kas pa­ts tai su­vo­kia ir dėl to jau­čia ne­ri­mą. Kur kas nau­din­giau su­sės­ti kar­tu ir per­žiū­rė­ti ato­sto­gų nuo­trau­kas, pa­si­džiau­giant, kad jos iš­ties bu­vo šau­nios.

„Pa­si­rū­pin­ki­te vai­ko pa­ros rit­mu, su­re­gu­liuo­ki­te per va­sa­ros ato­sto­gas pa­ki­tu­sį mie­go re­ži­mą“, – pa­ta­ria psi­cho­lo­gė.

Ne­pa­kan­ka su­pirk­ti rei­kia­mų prie­mo­nių mo­kyk­lai, nors tai taip pat di­de­lis rū­pes­tis. „Moks­lo me­tams rei­kia ruoš­ti ne tik kup­ri­nę, bet ir pa­tį vai­ką“, – sa­ko psi­cho­lo­gė. Rū­pi­nan­tis vai­ko pa­sau­lė­žiū­ra ir sie­kiant, kad vai­kas mo­kyk­lo­je jaus­tų­si ge­rai, ren­kant mo­kyk­lą, rei­kė­tų pa­si­do­mė­ti ten vy­rau­jan­čia bend­ra­vi­mo at­mos­fe­ra, iš­klau­sy­ti at­si­lie­pi­mų. „Bū­tų pui­ku, jei tė­ve­liai prieš moks­lo me­tus kar­tu su vai­ku atei­tų pa­si­kal­bė­ti su bū­si­ma mo­ky­to­ja. Toks po­kal­bis pa­dė­tų ge­riau vie­nam ki­tą pa­žin­ti“, – ska­ti­na ji.

Į pir­mą kla­sę vai­kai ei­na, ti­kė­da­mie­si nau­jų ma­lo­nių at­ra­di­mų bei nuo­ty­kių, ta­čiau dau­gu­ma, su­si­dū­rę su ru­ti­na, grei­tai nu­si­vi­lia ir ima nuo­bo­džiau­ti. Kad taip ne­nu­tik­tų, psi­cho­lo­gė pa­ta­ria ret­kar­čiais pa­žais­ti su sa­vo vai­ku mo­kyk­lą: pa­bū­ti tiek mo­ky­to­ju, tiek mo­ki­niu.

Ru­ti­na slo­pi­na mo­ty­va­ci­ją mo­ky­tis, to­dėl bū­ti­na pa­tiems paį­vai­rin­ti pa­ži­ni­mo pro­ce­są: daž­niau pa­si­vaikš­čio­ti miš­ke, pa­si­do­mint, ko­kie me­džiai ja­me au­ga, bei pa­si­klau­sant paukš­čių bal­sų; ap­lan­ky­ti ar­ti­miau­sias is­to­ri­nes vie­tas ar mu­zie­jus, su­da­rant vai­kui są­ly­gas pa­si­klau­sy­ti įdo­mių is­to­ri­jų, ir pan. Tai ska­ti­na no­rą mo­ky­tis, o spau­di­mas, ba­ri­mas bei prie­var­ta nuo moks­lo tik at­gra­so.

Ne­ži­no­mi, neįp­ras­ti rei­ka­la­vi­mai mo­kyk­lo­je kai ku­riems vai­kams ga­li iš­pro­vo­kuo­ti pa­di­dė­ju­sį ne­ri­mą, ne­pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi. Tuo­met bū­ti­na ap­si­šar­vuo­ti ypa­tin­ga kant­ry­be ir dau­giau lai­ko skir­ti, aiš­ki­nant svar­biau­sius mo­kyk­los rei­ka­la­vi­mus: kaip el­gia­ma­si vie­no­je ar ki­to­je si­tua­ci­jo­je, pa­de­dant vai­kui su­pras­ti, kuo jie nau­din­gi. Daž­niau vai­ką ap­ka­bin­ti, pa­glos­ty­ti, aiš­kiai pa­ro­dy­ti, kad jis yra my­li­mas, ir jį pa­lai­ky­ti.

Svar­bu nuo­lat gal­vo­ti, ką sa­ko­te, – nei­gia­mas po­žiū­ris ne­trun­ka per­si­duo­ti ir vai­kui. Bū­ti­na pa­keis­ti nei­gia­mą po­žiū­rį, ne­re­tai pa­rem­tą sa­vo pa­tir­ti­mi bei pri­si­mi­ni­mais apie mo­kyk­lą, mo­ky­to­jus. Svar­bu ne­kri­ti­kuo­ti pe­da­go­gų, gir­dint vai­kams. Rei­kia siek­ti iš­mo­ky­ti vai­ką pe­rim­ti iš mo­ky­to­jos vi­sas jos ži­nias, paaiš­ki­nant, jog, ne­pai­sant vi­sų su mo­kyk­la su­si­ju­sių pro­ble­mų, moks­las yra la­bai ver­tin­gas.

Psi­cho­lo­gė sa­ko pa­ste­bė­ju­si, jog dar dau­ge­lis tė­vų nu­tei­kia vai­ką, kad mo­kyk­lo­je bus ra­šo­mi pa­žy­miai, pa­brėž­da­mi, kad vai­kas gau­tų tik ge­rus ir la­bai ge­rus pa­žy­mius.

„Ruo­šiant vai­ką mo­kyk­lai, nee­fek­ty­vu per­kel­ti sa­vo mo­kyk­li­nės pa­tir­ties bū­si­mam pir­mo­kui, ga­li­ma tie­siog kal­bant, pa­sa­ko­jant, pa­si­da­ly­ti sa­vo pri­si­mi­ni­mais apie mo­kyk­los gy­ve­ni­mą“, – že­ria pa­ta­ri­mų
R. Nor­kie­nė.

Mo­ty­va­ci­jos ska­ti­ni­mas – kas­die­nės pa­stan­gos

Tik­riau­siai te­ko pa­ste­bė­ti, jog pir­mo­kai į mo­kyk­lą ei­na su di­de­liu no­ru, o me­tams bė­gant, vis sun­kiau at­ras­ti pra­di­nu­ką, ku­ris verž­tų­si į pa­mo­kas.

„Esant to­kiai si­tua­ci­jai, daž­niau­siai nu­mo­ja­ma ran­ka, vi­są kal­tę su­ver­čiant ar­tė­jan­čioms ato­sto­goms, esą vai­kas nu­var­go“, – sa­ko psi­cho­lo­gė, pa­brėž­da­ma, jog vai­ko apa­tiš­ku­mą le­mia dau­ge­lis ap­lin­ky­bių, ku­rių vie­na – ne­tin­ka­mas tė­vų el­ge­sys bei po­žiū­ris, už­ker­tan­tis ke­lią vai­kų žin­gei­du­mui bei mo­ty­va­ci­jai, to­dėl il­gai­niui no­ras siek­ti nau­jų ži­nių silps­ta.

Au­gi­nant ber­niu­ką, ne­rei­kė­tų nu­mo­ti ran­ka į tuos bū­re­lius, ku­riuo­se dau­gu­mą su­da­ro mer­gai­tės. Jū­sų tiks­las – at­ras­ti vai­ko po­mė­gius, ku­rių, be­je, tu­ri kiek­vie­nas vai­kas.

„Ne­ga­li vis­kas vie­no­dai sek­tis ar­ba ne­si­sek­ti“, – sa­ko psi­cho­lo­gė. Jei­gu vai­kams su­da­ro­mos są­ly­gos iš­ty­ri­nė­ti juos do­mi­nan­čią sri­tį, jie tam­pa smal­ses­ni ir ge­riau mo­ko­si. Be­je, tė­vai ne­pa­jė­gūs pri­vers­ti vai­kų iš tik­rų­jų kuo nors do­mė­tis. Jie tik ga­li at­kreip­ti dė­me­sį į in­di­vi­dua­lius ge­bė­ji­mus bei pa­dė­ti juos vi­so­ke­rio­pai ug­dy­ti.

Mo­ky­ma­sis pra­di­nė­se kla­sė­se neį­ma­no­mas tiek be tei­gia­mų, tiek be nei­gia­mų emo­ci­jų. Kal­bant apie tei­gia­mas emo­ci­jas, vai­kui bū­ti­na kar­tais pa­tir­ti per­ga­lės jaus­mą, to­dėl to­se sri­ty­se, ku­rio­mis vai­kas už­si­de­gęs, tė­vai tu­rė­tų re­gu­lia­riai iš­kel­ti jo lai­mė­ji­mus. Užk­lu­pus ne­sėk­mėms, vai­ko ne­ga­li­ma ly­gin­ti su ki­tais vai­kais.

„Ly­gin­ki­te jį tik su juo pa­čiu, koks bu­vo praei­ty­je: ak­cen­tuo­ki­te, ko­kią pa­žan­gą jis pa­da­rė“, – tei­gia
R. Nor­kie­nė.

Sie­kiant, kad vai­kas įgus­tų at­lik­ti na­mų dar­bus, juos pra­var­tu su­sie­ti su po­mė­giu. Pra­di­nė­se kla­sė­se na­mų dar­bai tu­ri pri­lyg­ti sma­giam žai­di­mui su iš­šū­kiu. Nau­din­giau­sia, kai vai­kas įpras pa­mo­kas ruoš­ti tuo pa­čiu me­tu, prieš te­le­vi­zo­riaus žiū­rė­ji­mą ar žai­di­mą kom­piu­te­riu. Pra­var­tu ste­bė­ti vai­ko mo­ky­mo­si pro­ce­są, ne­rei­ka­lau­jant vien aukš­tų re­zul­ta­tų. Svar­biau­sia, kad vai­kas su­pras­tų, jog ži­nios kei­čia jo gy­ve­ni­mą ir jį pa­tį.

„Tė­vai tu­ri ži­no­ti, jog kiek­vie­na­me am­žiu­je – sa­vi prio­ri­te­tai, tad pra­di­nių kla­sių mo­ki­nu­ką ne­nau­din­ga mo­ty­vuo­ti bū­si­mu re­zul­ta­tu: įsto­ji­mu į uni­ver­si­te­tą ar to­li­mo­je atei­ty­je ge­rai ap­mo­ka­mu dar­bu. Tai tin­ka tik vy­res­nių­jų kla­sių mo­ki­niams. Su­do­min­ti tuos, ku­rie ką tik pra­dė­jo lan­ky­ti mo­kyk­lą, ga­li­ma tik pa­čiu mo­ky­mo­si pro­ce­su“, – sa­ko psi­cho­lo­gė.

Mo­ky­ma­sis vai­kui – la­bai rim­ta ir svarbi veik­la, už ku­rios sėk­mę bus at­sa­kin­gas jis pa­ts. Tai jam di­de­lis dar­bas ir įpa­rei­go­ji­mas, to­dėl tė­vai tu­ri nuo­la­tos pa­lai­ky­ti sa­vo vai­ką ir juo pa­si­ti­kė­ti, ret­kar­čiais pa­sa­ky­da­mi, kad jis pa­jėgs ir su­ge­bės. „Ti­kė­ki­te sa­vo vai­ku, my­lė­ki­te jį to­kį, koks yra, o ne to­kį, koks jis jums pa­tik­tų ar no­rė­tu­mė­te, kad bū­tų“, – sa­ko R. Nor­kie­nė.

Kar­tais su­ma­žė­ju­sios mo­ty­va­ci­jos mo­ky­tis prie­žas­tis bū­na per di­de­lis krū­vis. Krū­viai mo­kyk­lo­se iš­ties di­de­li, to­dėl rei­ka­lau­ti iš vai­ko, kad jis tuo pa­čiu me­tu bū­tų ir spor­ti­nin­kas, ir mu­zi­kan­tas, ir dar lan­ky­tų bū­re­lius, ka­žin ar rea­lu bei nau­din­ga.

Kaip mes pa­vargs­ta­me nuo dar­bų, taip ir ma­žie­ji – nuo įtemp­tų moks­lų, to­dėl, anot psi­cho­lo­gės, tė­ve­liams rei­kė­tų ži­no­ti, jog poil­sis yra svar­bus kiek­vie­nam.