Į ministrus siūlomas G. Jakštas prezidento verdikto laukia ramiai: nesijaučiu turįs ką nors prarasti

Lietuva

BNS/Fotobankas nuotr.

Irtautė GutauskaitėŠaltinis: ELTA

271794

Artėjant antrajam susitikimui su prezidentu Gitanu Nausėda, švietimo, mokslo ir sporto viceministras Gintautas Jakštas teigia, kad nebijo būti nepaskirtas ministru, nes nesijaučia turįs ką nors prarasti.

„Jokių baimių neturiu, nesijaučiu turįs ką nors prarasti. Jeigu nepatvirtins, tai tikrai neliūdėsiu“, – interviu su ELTA metu apie būsimą susitikimą su šalies vadovu kalbėjo G. Jakštas.

Pasak G. Jakšto, jis nebijo tapti ir ministru „iš bėdos“, mat, tikina jis, premjerė Ingrida Šimonytė, teikdama jo kandidatūrą į švietimo ministrus, pažadėjo palaikymą darbų tęstinumui.

„Prisidėjau tiek rašant partijos programos švietimo dalį, tiek bendrai Vyriausybės programą, todėl man nėra svetima, kokie darbai yra užfiksuoti. Tikiu tais darbais. Nėra taip, kad atėjau iš šono juos įgyvendinti – buvau komandos dalimi. Todėl tikrai nesijaučiu kažkokiu „iš bėdos“ atėjusiu tęsti darbus“, – pabrėžė viceministras.

Kalbėdamas apie aplinkybes, dėl kurių premjerei teko teikti jo kandidatūrą, G. Jakštas neslėpė, kad jam yra gaila, jog Jurgita Šiugždinienė pasitraukė iš ministro posto.

Anot viceministro, politikė tapo nevykusios savivaldybių tarybų narių išlaidų deklaravimo sistemos auka.

„Aš gerbiu jos sprendimą, bet, aišku, labai liūdna, kad susiklostė tokia situacija , nes ministrė tikrai buvo labai gera. (...) O visa situacija susidarė todėl, kad tai buvo eilę metų nespręsta problema, kuri yra sisteminė, ir tos sistemos auka tapo vienas žmogus. Tai man neatrodo sąžininga“, – teigė G. Jakštas.

– Gerbiamas viceministre, iki šios Vyriausybės pabaigos liko pusantrų metų. Ką jums pažadėjo, o gal pagrasino, kad sutikote tapti kandidatu į ministrus?

– Nieko nei žadėjo, nei grasino. Gal premjerė labiau pažadėjo palaikymą tęsti pradėtus darbus. Vis tiek Vyriausybės programa yra sudaryta remiantis ir koalicijos sutartimi, ir nacionaliniu susitarimu dėl švietimo politikos. Tad darbai, kuriuos reikia padaryti, yra gana aiškūs. Tokių, kurie būtų dar net nestartavę, praktiškai nėra. Visi jie yra kažkokioje stadijoje – kažkas jau arti užbaigimo, kažkas užbaigta ar pradedama. Manau, kad tai ir svarbiausia.

– Kalbant apie darbų tęstinumą. Likus tiek mažai laiko iki kadencijos pabaigos, tik ir kalbama apie tai, kad reikia tęsti darbus, pradėtas reformas. Ar nemanote, kad tapsite ministru „iš bėdos“, kitaip tariant, ministru-statytiniu?

– Ne, visiškai to nebijau. Aišku, darbų tęsimas yra viena, ką mes turime programose ir reformose. Kita yra tai, kad atsiranda įvairių problemų. Pradėdami šią kadenciją neplanavome, kad reikės teikti pagalbą Ukrainai, kad turėsime krūvą mokinių, studentų, kurie atvyko į Lietuvą. Tas pats ir dėl COVID-19, nors žinojome, kad jis plinta, bet tuo metu nebuvo aišku, kaip tai vystysis ir kiek bei kokios pagalbos reikės mokykloms. Darbai atsiranda eigoje.

Prisidėjau tiek rašant partijos programos švietimo dalį, tiek bendrai Vyriausybės programą, todėl man nėra svetima, kokie darbai yra užfiksuoti. Tikiu tais darbais. Nėra taip, kad atėjau iš šono juos įgyvendinti – buvau komandos dalimi. Todėl tikrai nesijaučiu atėjusiu tęsti darbus „iš bėdos“.

– Praskleiskime švietimo politikos užkulisių užuolaidą. Tuose užkulisiuose kalbėta, kad ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė svarstė dvi galimas kandidatūras – jūsų ir kito viceministro, Ramūno Skaudžiaus. Viena švietimo profsąjunga neslėpė, kad tikėjosi, jog kandidatu tapsite ne jūs. Kaip manote, kodėl premjerė prezidentui pateikė būtent jūsų kandidatūrą?

– Nežinau, kokias kandidatūras svarstė premjerė. Kodėl pateikė mano – taip pat nežinau. Reikėtų klausti premjerės. Ramūnas yra atsakingas už bendrąjį ugdymą, tad manau, natūralu, kad svarstė ir jo kandidatūrą – su juo buvo dirbta daugiausia. Ramūnas yra puikus viceministras, labai gerai atlieka savo darbą. Tai yra labai puikus įvertinimas, kad palaiko.

– Kalbant apie jus ir jūsų kolegą R. Skaudžių. R. Skaudžius kuruoja tiek bendrojo ugdymo programų atnaujinimą, tiek tarpinius patikrinimus – apima daugiau darbų ministerijoje. Tuo metu jūs esate atsakingas už aukštąjį mokslą ir kolegijų pertvarką. Ar nebūsite vieno klausimo ministras? Spėsite įsigilinti į visas ministerijos vykdomas reformas?

– Kas vyksta bendrajame ugdyme man nėra svetima. Nuolat tardavomės ir bendradarbiaudavome su ministre Jurgita Šiugždiniene ir Ramūnu. Nėra taip, kad sritys yra atskiros – jos tarpusavyje yra labai stipriai susijusios. Kalbant, pavyzdžiui, apie vertinimą, egzaminus baigus mokyklą, juk sutinkame, matyt, visi, kad pagrindinis dalykas, kam reikalingi egzaminai, – kad paskui būtų galima įstoti į aukštąjį mokslą. Tad tie klausimai yra netgi tarpiniai tarp bendrojo ugdymo ir aukštojo mokslo. Nėra taip, kad aš į juos nesigilinau ir nežinočiau, kas buvo vykdoma.

– Tačiau jei tapsite ministru, ar nebus taip, kad galvosite tik apie aukštąjį mokslą, o visa kita perduosite savo viceministrams?

– Žinoma, kad ne. Kaip tik čia būtų vienas iš argumentų, kodėl tiko mano kandidatūra, kodėl apie mane pagalvojo, nes aukštajame moksle mes jau baiginėjame pagrindinius darbus, todėl laiko dirbti prie kitų klausimų tikrai turėtų pakakti.

– Praėjusi Vyriausybė turėjo profesionalų kabineto vardą. Ir tos pačios Vyriausybės architektai pripažino, kad toks darinys kaip profesionalų Vyriausybė nėra efektyvus, nes, veikiant politikoje, turi turėti politinį užnugarį. Ar tai, kad esate labiau profesionalas nei politikas, nesutrukdys jums vadovauti ministerijai? Juk iš esmės neturite tvirto politinio užnugario.

– Jaučiuosi turintis palaikymą, nes premjerė mane ir pasiūlė. Su premjere aptarėme darbus, kuriuos reikėtų daryti, ir premjerės poziciją dėl įgyvendinamų pokyčių išgirdau. Taip pat bendradarbiavimas su Švietimo ir mokslo komitetu Seime yra labai sklandus – jaučiu tiek komiteto pirmininko, tiek kitų komiteto narių palaikymą.

Praėjusioje Vyriausybėje nesutarimus juk ir matėme daugiausia tarp Seimo komiteto ir ministerijos. Tai tų nesutarimų dabar tikrai nesijaučia. Todėl nemanau, kad dėl to turėtų kilti didesnių bėdų. Daugelis sprendimų, kalbant apie įstatymus, jau yra padaryti. Aišku, visada yra smulkesnių pakeitimų. Turime pripažinti, kad ir savo klaidas tenka taisyti ar kokius nors tobulinimus atlikti.

– Bet jeigu matytumėte, kad problematiška dirbti ministerijoje be politinio užnugario, ar svarstytumėte stoti į Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partiją, kuriai priklauso švietimo ministerijos portfelis?

– Sunku įsivaizduoti tokią situaciją, kurioje buvimas partijoje galėtų padėti, jeigu nebūnant partijoje dirbti problematiška. Manau, būtų naivu tikėtis, kad įstojus į partiją iškilusios problemos išsispręs.

– Tai nereikėtų bėgti į partijos glėbį, jeigu nesiseka kalbėtis su opozicija ar kuo nors kitu?

– Manau, kad nereikėtų bėgti.

– Jums kelią į ministro postą iš esmės nutiesė buvusios ministrės J. Šiugždinienės sprendimas pasitraukti. Ar tuo džiaugiatės, ar visgi esate nepatenkintas, kad J. Šiugždinienė pasirinko tokį kelią – atsistatydinti?

– Nepatenkintas esu bendrai susidariusia situacija. Nemalonu, kad susidarė situacija, dėl kurios ministrė atsistatydino. Sprendimą, kurį priėmė ministrė toje situacijoje, aš gerbiu. Įlįsti į kito batus ir suprasti, kaip jis jautėsi toje situacijoje, galima tik pabandyti, bet niekada to nepadarysime. Aš gerbiu jos sprendimą, bet, aišku, yra labai liūdna, kad tokia situacija susiklostė, nes ministrė tikrai buvo labai gera. Ir manau, kad niekas iš to naudos neturės. Man patiko dirbti Jurgitos komandoje. Gaila, kad taip nutiko.

– Apskritai, kaip vertinate tą vadinamąjį „čekiukų“ skandalą? Kaip reikėjo šioje situacijoje elgtis J. Šiugždinienei?

– Čia galime pradėti galvoti, kai praeina kažkiek laiko, kaip būtų buvę protingiau padaryti. Ir, manau, daugelis turėtų idėjų, kaip reikėjo daryti. Bet tuo metu, kai situacija vystėsi, kuriai niekaip nebuvo pasiruošta ir nebuvo tikėtasi... Manau, kad ministrė priėmė tokį sprendimą, kuris jai tuo metu, tame emociniame ir komunikaciniame fone atrodė tinkamiausias. O aptariama situacija susidarė todėl, kad tai buvo eilę metų nespręsta problema, kuri yra sisteminė, ir tos sistemos auka tapo vienas žmogus. Tai man neatrodo sąžininga.

– Jūs būtumėte toje situacijoje padaręs tą patį – atsistatydinęs?

– Neįsivaizduoju.

– Pereinant prie kitų aukštų galvų. Turėjote progą pakalbėti su prezidentu Gitanu Nausėda. Šalies vadovas, Seime skaitydamas metinį pranešimą, negailėjo kritikos visai švietimo sistemai, vykdomoms švietimo reformoms. Ar sutinkate su G. Nausėdos pastabomis? Pavyzdžiui, ar tikrai trūksta konkrečių veiksmų, kuriant mokytojo profesijos prestižą?

– Čia galėtume turėti didelę diskusiją, kas yra mokytojo profesijos prestižas. Mes, manau, savo galvose turime labai skirtingus supratimus, kas yra prestižas.

Prestižą apibrėžia tai, kam yra skirta ši pareigybė. Mokytojas yra be galo svarbi profesija. Nuo to priklauso mūsų nacionalinis saugumas, mūsų visos šalies ateitis, nes mokytojas išugdo ne vieną kartą. Todėl mokytojo profesijos prestižas, mano nuomone, yra neabejotinas, dėl jo net nėra ko diskutuoti. Tai visada buvo ir bus prestižinė profesija.

Mes matome, kad trūksta mokytojų, mums reikia, kad daugiau žmonių rinktųsi šią profesiją ir kad esami, geri mokytojai nenustotų dirbti mokytojais, todėl šioje vietoje pokyčiai yra daromi. Neįsivaizduoju, ar galima jų daugiau padaryti, atsižvelgiant, pavyzdžiui, į finansavimo mastus. Nes pozicijos patrauklumas priklauso pirmiausia nuo darbo sąlygų. O darbo sąlygų svarbi dedamoji yra atlyginimas. Atlyginimas yra sparčiai keliamas. Aišku, dėl tokio infliacijos efekto, deja, mokytojai nepajuto, kad buvo skirta papildomai lėšų. Bet įsipareigojimas, sudarytas tarp visų parlamentinių partijų, lieka – t. y. pasiekti 130 proc. nuo šalies vidutinio darbo užmokesčio. Bijau pameluoti, bet nemačiau, kad kokia nors kita šalis turėtų tokį procentą. Tad finansiškai mes tą profesiją galime padaryti patrauklia.

Vis tiek žmonės šią profesiją renkasi iš noro būti mokytojais, o tada klausimas, ar tam norui nesutrukdo netinkamos sąlygos. Matėme, kad būdavo vaikų, kurie norėjo būti mokytojais, bet profesijos nesirinko, nes išgyventi neįmanoma. Tai to negali likti. Ir jau matome pagal dabar keliamus atlyginimus – jeigu turi pilną krūvį, tai jau tikrai nėra išgyvenimo klausimas. Ir po kitų didinimų, tikiuosi, nebebus klausimo, ar galiu išgyventi iš mokytojo atlyginimo, ar ne.

Bet kita dalis yra darbo sąlygos. Su jomis yra sudėtingiau daryti pokytį. Pavyzdžiui, mokytojams tenkanti biurokratija. Žinoma, turime suprasti, kad biurokratijos negali nebūti – ji yra civilizacijos dalis. Biurokratijos praktiškai nėra, kai yra autokratija, bet kai yra demokratinė šalis, biurokratija yra privaloma. Klausimas, ar jos nėra perteklinės.

– Tai iš esmės sutinkate su prezidento kritika, kad dar trūksta veiksmų, bet jie po truputį atsiranda?

– Aš manau, kad veiksmų yra. Kritiką mes jaučiame iš dviejų pusių. Viena yra tokia, kad darome per daug, yra atidaryta per daug failų ir ar iš tikrųjų tiek reikia. Ir tada girdime, kad trūksta veiksmų.

Manau, kad yra imtasi labai daug veiksmų. Iš tikrųjų ministrė pasiryžo programai, kuri pradžioje buvo giriama bendruomenės, nes joje paliestos visos problemos. Ir mes visi, kaip komanda, stengiamės viską įgyvendinti. Tad tų pokyčių yra nemažai. Nemanyčiau, kad veiksmų trūksta. Klausimas yra, kada tie veiksmai pradeda duoti rezultatus. Tikrai ne visi veiksmai iš karto duoda rezultatų. Daug kam reikia įsigaliojimo laikotarpio. Pavyzdžiui, studijos ir mokslas aukštosiose mokyklose buvo atsietos sritys. Galime turėti labai stiprų mokslą fizikos srityje, bet neturėti studentų, galime neturėti mokslo vadyboje ir turėti labai daug studentų. Mes tai susiejome – yra pakeisti įstatymai, parengtos tvarkos, kurios įsigalioja nuo 2029 m. tam, kad būtų pasiruošta. Sprendimai dėl privalomų egzaminų stojant į aukštąsias mokyklas – nesvarbu, ar į valstybės finansuojamas ar nefinansuojamas vietas – priimti 2021 m., bet įsigalios tik 2024 m.

Veiksmų tikrai yra pakankamai, tik reikia turėti kantrybės sulaukti jų efekto. Sprendimai priimti, jie yra geri, bet efektui reikia laiko.

– Dar šiek tiek panagrinėkime mokytojo profesijos prestižą. Švietimo darbuotojų profsąjunga prašo nuo rugsėjo didinti pedagogų atlyginimus, tačiau ministerijos pozicija šiuo klausimu aiški – jau didinome, daugiau pinigų neturime. O gal jūs, tapęs ministru, nusileistumėte prašymams?

– Su šia profsąjunga yra pasirašyta sutartis, kuri galioja dar, regis, 2 metus, ir įsipareigojimai pagal sutartį yra įgyvendinami. Atsirado naujų reikalavimų, jiems norisi daugiau. Jeigu turėtume tų pinigų pasidėję kažkur po stalu, tai tikrai juos ištrauktume ir duotume. Manau, kad čia nė vienas ministras, kas jis bebūtų, nesilaikytų nuostatos, kad iš principo nedidinsime, nes tai bus neefektyvu. Visi norėtų tą daryti kiek įmanoma maksimaliai.

Tačiau turime suprasti ir savo ekonominę situaciją. Tie reikalavimai, kurie yra keliami, – jeigu jų kaštai yra 3 mlrd., galime paskaičiuoti, kiek yra mokesčių mokėtojų ir kiek vidutiniškai vienam mokesčių mokėtojui per metus reikėtų skirti papildomų lėšų. Ir tada paklausti – jeigu visuomenė yra pasiryžusi duoti po kelis šimtus papildomų eurų iš savo per mėnesį uždirbtų lėšų tam, kad būtų įgyvendinami šie reikalavimai, tai, matyt, kas mes esame, kad juos sulaikytume. Bet nemanau, kad taip yra.

Matant, kaip auga vidutinis darbo užmokestis, tikrai nėra lengva įgyvendinti šiuo metu numatytus pakeitimus – pasiekti 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Vien pasivyti vidutinio darbo užmokesčio augimą nėra paprasta. Jeigu žiūrėtume į kitas sritis, pavyzdžiui, valstybės tarnybą, kiek valstybės tarnyboje augo darbo užmokestis pastaraisiais metais, tai daugiausia didinami 2–3 proc., kartais ir 2 proc. nesiekia, kai vidutinis atlyginimas augdavo ir daugiau nei 10 proc. Tad mokytojams didinamas atlyginimas viršija vidutinio šalies darbo užmokesčio augimą. Ir ypač tai turėtų jaustis šiemet, kai vidutinis tiek neaugs, kaip praėjusiais metais.

Manau, jei pavyks laikytis susitarimo, tai kitais metais tas augimas turėtų pasijausti dar stipriau. Bet tikrai nesakome, kad nesikalbėsime su profsąjunga. Kalbėsimės, tačiau negalime pažadėti tokio masto atlyginimo kėlimo, nes tai būtų 50 proc. augimas per vienerius metus. Tiek lėšų nėra ir nebus.

– Pereikime prie jūsų kuruojamos pertvarkos – kolegijų tinklo reorganizavimo. Vis dar nuogąstaujama, kad prijungus regionuose esančias kolegijas prie didesnių miesto kolegijų ar universitetų aukštasis mokslas rajonuose išnyks. Planuojama po pertvarkos turėti 7 valstybines kolegijas vietoje 12. Ar sumažinus kolegijų skaičių bus suteikiama galimybė visiems Lietuvos studentams turėti vietą, kurioje galės mokytis?

– Studentai, aišku, turės vietą, nes studentu laikome tą, kuris įstojo į aukštąją mokyklą. Jeigu įstojo, jis turi vietą, kur mokytis. Tai čia net klausimo tokio nėra. Esmė, kad nėra siekio, jog pasiektume kažkokį konkretų kolegijų skaičių. Siekiame turėti tokį tinklą, kuris dengtų Lietuvą, tai yra veiktų ir regionuose, tačiau visos aukštosios mokyklos būtų pakankamai stiprios.

Visur, kur regionuose veikia aukštasis mokslas, jis ir turi išlikti. Jeigu mes nieko nedarysime – neišliks. Matome, kaip bando išgyventi kolegijos. Praktiškai visos regione esančios kolegijos nesilaiko minimalios įstojimo balo kartelės, o to daryti jau greitai nebegalės. Galime modeliuoti, kiek neliks studentų. Tai jeigu pusė įstoja nesilaikant kartelės, po kurio laikotarpio studentų sumažės grubiai perpus.

Turime jau ir dabar neigiamai įvertintą kolegiją. Jeigu tai pasikartos ir ntrą kartą, tai reikš jos užsidarymą. Tą turėjome su Žemaitijos kolegija. Atėjome iki užsidarymo ir tada tikrai tame regione nieko neliko.

Jungdami mes suteikiame regione esančiai kolegijai galimybę gauti resursų iš motininės institucijos, kuri veiktų didžiajame mieste – pavyzdžiui, kaip su Alytaus ir Kauno kolegija galėtų būti. Kauno kolegija, pasitelkdama savo resursus, savo dėstytojus, gali Alytuje kurti programas, kurios tuo laikotarpiu yra reikalingos tam regionui.

Pavyzdžiui, regione įsikurs nauja įmonė, kuriai reikės specialistų. Tada regiono kolegijoje galės atsirasti nauja programa, kurios dalykus dėstys profesionalai iš motininės institucijos. Bet jeigu tai norėtų padaryti kolegija, veikianti savarankiškai ir neturinti dėstytojų toje srityje, reikėtų labai didelių investicijų ir maždaug 10 metų laiko, kad galėtų atsirasti programa, kurioje būtų ruošiami specialistai.

– Kitos aktualijos. Keičiantis Nacionalinės švietimo agentūros juridiniam statusui, paskelbtas konkursas agentūros direktoriaus pareigoms eiti. Jei tapsite ministru, turėsite patvirtinti naują vadovą. Gal jau žinote, kurį kandidatą pasirinktumėte? Gal leistumėte dabartinei direktorei tęsti darbus?

– Jeigu bus mano valia, tai bus pokalbiai su atrinktais kandidatais ir tada bus priimami sprendimai. Kol kas aš nesu susipažinęs su kandidatais.

– Pirmadienį, susitikę su prezidentu, nutarėte, kad reikės apie jūsų kandidatūrą į švietimo ministrus pasikalbėti dar kartą. Per šią savaitę turite pagalvoti, kas galėtų būti jūsų viceministrų komandoje, kas galėtų pakeisti ir jus. Ar spėjote tai apmąstyti?

– Esame kalbėję su dabartiniais savo sričių viceministrais, jie yra tikrai pasiruošę likti. Dėl savo pamainos kalbu su aukštojo mokslo bendruomene, ką jie patys įsivaizduotų, ką matytų. Iš tikrųjų nėra paprasta surasti. Laiko yra likę nedaug, todėl laukti, kol atėjęs viceministras įsigilins į klausimus, nelabai galime. Reikia tokio, kuris būtų pasiruošęs, vienaip ar kitaip stebėjęs vykdomas reformas, kad galėtų greitai į tai „įšokti“.

Žmones iš mokslo bendruomenės yra labai sudėtinga pritraukti, nes tai trumpa kadencija, daugelis yra įsitraukę į mokslo projektus, o tai reikštų vykdomų veiklų atsisakymą dėl pusantrų metų. Suprantame, kad viceministro pozicija nėra pati patraukliausia – politikai, ar tai būtų viceministrai, ar ministrai, didelės meilės nejaučia.

Manau, kad viceministro kėdė nėra tokia patraukli, dėl kurios čia už durų stovėtų eilė. Viena yra sugalvoti, kas geriausiai tiktų, o kita – įkalbinti žmones. Tikrai bus nelengva.

Tikiuosi per šią savaitę bent kažkokį preliminarų sutarimą turėti. Jeigu nuo pat pradžių ir nestartuotų viceministras, turime puikiai veikiantį Mokslo ir studijų departamentą. Kai pats tapau viceministru, ilgą laiką neturėjome departamento vadovo, kuris yra pagrindinė jėga, padedanti viceministrui. Faktiškai teko užimti abi vietas. Dabar turime stiprią departamento vadovę. Jei kažkurį laiką nebūtų viceministro, manau, susitvarkytume. Jei paieškos užsitęs, nemanau, kad kas nors nukentės.

– Tai gal Mokslo ir studijų departamento vadovė galėtų jus pakeisti viceministro kėdėje?

– Manau, kad vis tiek departamento vadovės reikės. Problemos tai niekaip neišspręstų, nes surasti ką nors į departamento vadovus nebus paprasčiau.

– Ar nesijauinate prieš antrąjį susitikimą su šalies vadovu? Nebijote, kad viskas pasikeis, pristačius komandą?

– Per pirmąjį susitikimą jaučiausi gerai. Iš aukštų postų žmonės ne kartą paliudijo, kad mūsų bendradarbiavimas aukštajame moksle su prezidento komanda yra pavyzdinis. Mes bendradarbiaujame ir puikiai sutariame su prezidento komanda, todėl nemanau, kad kils kokių nors kliūčių. Jokių baimių neturiu, nesijaučiu turįs ką nors prarasti. Jeigu nepatvirtins, tai tikrai neliūdėsiu.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt