Į gimtinę - po 8 metų emigracijos: “Taip, aš esu Lietuvos Patriotas”

Aštuoniolikmetis Arnas Giraitis dar būdamas dešimties metų su tėvais išvyko iš gimtosios Marijampolės į Vokietiją. Vos sulaukęs 18 metų, po aštuonerių emigracijos metų vaikinas pats vienas, be šeimos grįžo į gimtąją Marijampolę. Kodėl? Todėl, kad nusiteikęs vardan Marijampolės miesto ir Lietuvos daug nuveikti. Apie meilę Lietuvai, nuveiktus darbus ir siekius kalbame su Arnu.

- Kas paskatino Jūsų šeimą išvykti iš Lietuvos? Kokiomis aplinkybėmis tai įvyko?

Mūsų šeimą išvykti iš Lietuvos paskatino kaip ir visų kitų emigrantų priežastys. Tai dėl mažų atlyginimų ir dėl darbo vietų. Lietuvoje pragyventi išties buvo sunku, tad paprasčiausiai taip įvyko, kad tėvai išvažiavo ieškoti laimės Vokietijoje, tikėdami geriau pragyventi ir daugiau uždirbti.

Man su broliu teko be kitų pasirinkimų važiuoti kartu, kadangi buvome nepilnamečiai. Teko svetimoje šalyje mokytis ir prisitaikyti prie kitos kultūros ir žmonių bei išmokti vokiečių kalbą. Juk atvažiavęs ten mokėjau vienintelę lietuvių kalbą.

- Ar gyvenant ir mokantis svečioje šalyje buvo savos šalies ilgesys? Norėjosi į ją grįžti? Ar susitaikėte su kitos šalies kultūra? Kokios Jūsų šeimos dienos buvo Vokietijoje? Ką ten veikdavote?

Iš tiesų pradžioje man Lietuvos ilgesio nebuvo, nes buvau dar per mažas ir ten greitai susiradau daug draugų. Galbūt dėl to ir negalvojau dar apie Lietuvą, nes kito pasirinkimo nebuvo.

Vos po kelių mėnesių aš išmokau vokiečių kalbą. Mokyklose buvau paruošęs daug referatų apie Lietuvą. Atsimenu, mano ilgiausias užtruko daugiau, negu 2 valandas. Vaikams ir mokytojams buvo labai įdomu. Vienoje mokykloje kandidatavau y klasės prezidentus ir visai netikėtai mane klasiokai išrinko. Buvo labai džiugus momentas.

Savo miestelyje buvau ir aktyviu savanoriu gaisrinėje. Ten suaugę gaisrininkai mokė vaikus kaip elgtis kilus gaisrui ir kur prašytis pagalbos. Vaikams buvo labai smagu pavažinėti gaisrinės automobiliu su švyturėliais ir sirenomis. Nuo 16 metų, praėjus gaisrininko mokslus, buvo galima vykti į tikrus iškvietimus. Aš nei negalvodamas praėjau tuos kursus, nes šis darbas man labai patiko.

Išlaikiau egzaminus ir gavau uniformą. Važiavau į daugiau nei 80 nelaimių su kolegomis. Mačiau didelių gaisrų, sužeistų žmonių, avarijų ir taip toliau. Ir visai nepaisant iššūkių, mes visa tai darėme savanoriškai.

Po klasės prezidento pareigų aš sumaniau eiti į Krikščionių socialinę sąjungą (CSU). Tai buvo Vokietijos politinė partija, kuri kandidatuoja tik Bavarijos žemėje. Ten buvau labai aktyvus. Tai pamatęs mūsų miestelio meras man pasiūlė sukurti jaunų žmonių grupę ar forumą. Visa tai buvo su mero ir miesto pagalba įgyvendinta. Aš visam tam vadovavau. Miesto laikraščiai daug kartų rašė apie mane.

Vėliau ir partijoje buvau išrinktas į tarybą. Galėjau dalyvauti politinėse diskusijose. Sutikau daug įžymių politikų. Teko sutikti ir Bavarijos prezidentą Markus Soeder.

Po mokyklos kiekvieną dieną vykdavau į įvairiausius susitikimus su spauda ir televizija. Su miesto meru aš labai gerai sutardavau, mes dirbome kartu. Taip aš stengiausi garsinti Lietuvos vardą Vokietijoje.

- Kas paragino grįžti į Marijampolę? Ko ketinate imtis grįžęs į savo miestą?

Suėjus 17 metų, aš vis labiau pradėjau savęs klausti, kodėl aš gyvenu čia. Kodėl aš viso to negaliu daryti ir Lietuvoje. Vis labiau pasiilgdavau Lietuvos žemės, žmonių, dainų ir gamtos.

Pradėjau domėtis Lietuva ir tik suėjus 18 metų, pabaigus mokslus, aš nutariau grįžti atgal į savo miestą Marijampolę ir gimtuosius namus - Lietuvą. Tai įvyko labai paprastai. Mane Tėvynė patraukė atgal ir aš, susikrovęs daiktus tiesiog grįžau.

- Ar likusi šeimos dalis liko užsienyje? Ar palaikė Jūsų norą grįžti? Noriai išleido aštuoniolikmetį vieną važiuoti atgal?

Tėvai su broliu manęs išleisti nenorėjo. Mano noro grįžti iš tiesų niekas nepalaikė, tik vienas draugas ir vienintelė labai gera draugė, kuri gyvena Marijampolėje, pati yra labai aktyvi.

Visam tam labai daug nieko ir nereikia, tik meilės Lietuvai. Aš ją turėjau. Grįžęs įsidarbinau labai geroje Marijampolės transporto įmonėje. Mes vykdome tarptautinį krovinių pervežimą. Įmonės direktorius Remigijus pasitikėjo mano gabumais ir dėl to aš galiu dirbti transporto vadybininku.

Marijampolės ir Lietuvos labui aš nusiteikęs daug dirbti. Turiu daug planų, bet nenoriu jų visų viešai pasakyti. Kai bus rezultatai - tikrai visi tai sužinos.

Esu pasiruošęs dirbti ir būti aktyvus vienoje Marijampolės partijoje. Savo miestui turiu labai daug idejų ir sieksiu, kad jos būtų įgyvendintos. Manau, kad Marijampolė turi labai šaunią merę ir vicemerą.

- Ką Jums apskritai reiškia gimtinė, Lietuva, savas miestas?

Mane jau beveik visi vadina Lietuvos Patriotu. Taip, aš esu Lietuvos Patriotas. Lietuvoje eina gyventi ir dirbti, tik reikia noro. Lietuva vis labiau keičiasi, auga nauja jaunimo karta.

Kad visi iš Lietuvos emigruos, tai niekas nepasikeis, problemos nedings. Tiesiog išnyks Lietuva, o to visai niekas nenori. Reikia visiems lietuviams susijungti ir kurti naują bei saugią Tėvynę.

Problemų yra visose šalyse. Emigravimas nepadės. Lietuva yra šauni šalis, lietuviai - labai darbštūs ir kūrybingi. Tai mato visas pasaulis. Lietuvą reikia toliau garsinti ir mylėti. Tai mūsų visų užduotis. Aš esu tam pasiruošęs. Kviečiu ir jaunimą!