Helena Woods „Lėtesnis gyvenimas“ – ramesnio gyvenimo filosofija norintiems skubėti mažiau

Praūžus koronaviruso pandemijai, daugelio iš mūsų mąstymas pasikeitė. Esminis pokytis, kurį pajutome beveik visi – sustabdyta kasdienybė. Būtent karantino laikotarpiu daugelis buvome priversti sustoti, prilėtinti tempą ir būti dabar, šioje akimirkoje.

Pasauliniu mastu sustingdytas socialinis gyvenimas daugeliui leido pajusti, kad įmanoma gyventi lėčiau. Nebūtina uoliai skubėti ir nuolat vytis laiką, kurio beveik visada stinga nesibaigiančioms užduotims.

Platformoje „YouTube“ vis dažniau galime išgirsti turinio kūrėjų apmąstymų apie ramesnio gyvenimo svarbą ir naudą. Helena Woods – viena tokių asmenybių. 2020-aisiais ji sukūrė kanalą „Simple Joys“. Paprastesnio gyvenimo tematika tapo tokia masinanti ir įtraukianti, kad Helena parašė knygą pavadinimu „Lėtesnis gyvenimas“.

„Per pastaruosius kelerius metus „YouTube“ platformoje kurdama vaizdo įrašus apie lėtesnį gyvenimą ir buvimą čia ir dabar pastebėjau, kiek daug žmonių trokšta gyventi lėtai. Atrodo, dabar labiau nei bet kada anksčiau žmonės ima suvokti, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimo būdas – ramesnis, čia ir dabar, šviesesnis. Gyventi lėtai visai paprasta, tereikia užmegzti ryšį tarp proto, kūno ir širdies. Kai pirmiausia įsiklausote į savo intuiciją, kur kas lengviau tampa priimti tinkamus sprendimus. Mažiau įtampos, mažiau dvejonių“, – sako knygos autorė Helena Woods.

Leidyklos VAGA išleistoje knygoje, skirtoje ramybei ir neskubrumui, skaitytojas visų pirma pajus estetinį pasigėrėjimą, nes knyga iliustruota autorės asmeninio archyvo nuotraukomis, kurios papildo tekstą apie tai, kaip nustoti skubėti ir pagaliau pradėti mėgautis esamu gyvenimo momentu, kai visko pakanka.

Autorė nuo pirmųjų puslapių geba įtraukti į kitokį, ramesnį ir šviesesnį, buvimo kasdienoje pasaulį. Vesdama ramumos link, Helena Woods akcentuoja intuicijos ir įsiklausymo į savo vidų svarbą. Kodėl mes nuolat skubame? Kodėl norime pasauliui įrodyti, kad galime daugiau, geriau, aukščiau, greičiau? Ar tai nėra nuolatinis sukimasis užburtame rate? Kada bus gana? Kada pradėsime iš tiesų mėgautis tuo, ką jau pasiekėme?

„Lėtesnis gyvenimas“ – svarbus ir veiksmingas instrumentas kiekvienam, kuriam visko per daug, kuris jaučia, kad nori pokyčių.

Uždavusi klausimus apie tai, kodėl skubame ir kodėl ieškome kelių gyventi ramiau, Helena Woods duoda patarimų, kaip atskleisti savo prigimtį ir pagaliau suvokti, ko iš tiesų norime: kaip norime atrodyti ir ką iš tikrųjų norime veikti gyvenime. Autorė pateikia įvairių pavyzdžių paprastesniam gyvenimui susikurti: ar tikrai reikia daugiau pirkti, kad jaustume pilnatvę? Ar tikrai negalime gyventi be socialinių medijų, jeigu norime jaustis pripažinti? Ar tikrai turime siekti tokių tikslų, kuriais patenkintume kitų, o ne savo lūkesčius, dirbti tokį darbą, kokio iš mūsų tikisi aplinka?

„Lėtesnis gyvenimas“ kvies atsigręžti į savo intuiciją – šaltinį, kuriame glūdi visi atsakymai į rūpimus klausimus. Mokytis būti čia ir dabar, neprisirišti – tai svarbi „Lėtesnio gyvenimo“ sąlyga, apie kurią kalba knygos autorė.

Knygoje gausu paprastų ir lengvai pritaikomų patarimų apie tai, kaip pradėti priimti save tokius, kokie esame iš esmės, kaip išsiugdyti atsparumą lūkesčių lavinai, kaip priartėti prie gamtos ir pasisemti iš jos teigiamos energijos, kaip paprastuose dalykuose atrasti nieko nekainuojančius kasdienybės malonumus ir priartėti prie darnesnio, harmoningesnio ir džiugesnio gyvenimo nieko nelaukiant ir neatidėliojant rytojui.

„Lėtas gyvenimas – tai daugiau nei tik ramybės paieškos ir mėgavimasis tylos akimirkomis. Didžioji dalis to, kuo iki šiol dalinausi šioje knygoje, – paprasti dalykai, padedantys mėgautis paprastu gyvenimu. Tačiau eikime giliau. Kai gyvename lėtai ir visiškai sąmoningai, didesnė tikimybė, kad gyvensime čia ir dabar. O patirti dabartį – gilią, tyrą ramybės akimirką – galime tik tada, kai išeiname už materialių patogumų ribų“, – sako Helena Woods.

Helena Woods – astrologė, tinklaraštininkė, „YouTube“ vaizdo įrašų kūrėja. Savo kanale ji dokumentuoja savo lėtą ir paprastą gyvenimą Prancūzijoje. Savo veikla ji nori įkvėpti kitus gerbti jų vidinį balsą, mėgautis esama akimirka ir atkreipti dėmesį į paprastus mus supančius džiaugsmus.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką

Priėmimas

Priimti save ir gyvenimą yra vienas geriausių būdų spinduliuoti švelnumą. Daugeliui atrodo, kad priimti save reiškia puoselėti pasyvią gyvenseną, tačiau priėmimas – tai tiesiog buvimas čia ir dabar. Priimti savo gyvenimą nereiškia pasilikti kenksmingoje, pavojingoje arba neteikiančioje jums laimės situacijoje. Priėmimas – tai veikiau pripažinimas dabartinės realybės kaip vienintelės, egzistuojančios šią akimirką susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Jūsų gyvenimas nėra kitoks: vienintelė egzistencija, prieinama jums šią akimirką, yra būti čia ir dabar.

Ginčydamiesi su savo dabartine tikrove, jūs automatiškai pralaimite kovą. Užuot ginčijęsi ar kovoję su gyvenimu, pripažinkite kiekvienos akimirkos vertę, įžvelkite pamoką kiekvienoje situacijoje. Pakreipkite bures ir pakeiskite kursą, bet pirmiausia susitaikykite, kad tai yra dabartinė jūsų tikrovė. Jokios kitos nebėra. Tokias kortas jums padalino gyvenimas. Pirmas žingsnis į priekį yra pripažinimas ir priėmimas. Nepriimdami gyvenimo tokio, koks jis yra, mes negalime susidaryti bendro vaizdo ir kokių gyvenimiškų pamokų galėtume tikėtis.

Budizme vyrauja idėja, kad prisirišimas yra pagrindinė visų kančių priežastis. Mes kenčiame, nes esame pernelyg prisirišę prie šio gyvenimo patirties. Siejame save su mums brangiais materialiais daiktais, santykiais, išsiugdytais talentais ir įgūdžiais. Bet kas nutiktų, jei visa tai ūmai išnyktų? Kas būtų, jei per vieną naktį sutuoktinis nuspręstų jus palikti? Kas būtų, jei jūsų namuose kiltų gaisras arba fiziškai nukentėtumėte per nelaimingą atsitikimą ir – blogiausiu atveju – neturėtumėte neįgalumo draudimo: ar viskas būtų gerai? Ar jūsų laimė nesusijusi su tuo, prie ko esate prisirišę? Ar kenčiate dėl to, ko negalite kontroliuoti?

Taip pat yra su įsitikinimais. Jei tapatinate save ir savo asmenybę su tam tikra įsitikinimų sistema, pasijusite prastai, jei kas nors nesutiks su jūsiškiais įsitikinimais ar juos kvestionuos. Jei kas nors suabejos tuo, ką jūs laikote tiesa, pajusite poreikį gintis, pagrįsti, kodėl jūsų įsitikinimai yra teisingi. Tačiau koks viso to tikslas? Kodėl reikia kovoti, gintis ar teisintis, kai akivaizdu, kad kova tik sukelia tarp žmonių dar didesnę atskirtį?

Jūs kenčiate dėl to, kad neleidžiate sau kažko paleisti. Dažnai tas kažkas įsikimba į jus nagais ir tempia žemyn. Nesvarbu, ar negalite paleisti kritiškų mamos pastabų, ar pirmosios meilės, ar praeities klaidų, – nepamirškite užjausti savęs. Švelnumas ir užuojauta – tai savybės, kurias mes, visuomenė, nepakankamai išsiugdėme. Šiuolaikinis pasaulis apsėstas alinančio darbo, noro visur suspėti ir nepaprastai greito atsigavimo po nesėkmių, tačiau taip pat turime rasti laiko išgyti ir pažvelgti į save. Tokia introspekcija sulėtina tempą ir atkreipia dėmesį į tai, kaip mums iš tikrųjų sekasi.

Turime atleisti savo jautriai širdžiai ir susitaikyti su praeitimi. Tik priimdami tai, kas duota, ir išsigydydami sielos žaizdas, sukuriame sau erdvės plėstis. Viską apmąstyti galite rašydami dienoraštį, įsižemindami gamtoje ar vaikščiodami vienumoje. Galite parašyti laišką žmogui, kurį sunkiai sekasi paleisti, paskui tą laišką sudeginti ir atleisti sau ir jam. Galite paprasčiausiai žiūrėti į mėnulio pilnatį ir leisti savo emocijoms iškilti į paviršių. Leisti sau išsiverkti.

Šiame apmąstymų procese turime nepamiršti atleisti sau. Iš čia kyla ir mano meilė ELT tapšnojimui.

ELT, dar vadinama emocinės laisvės technika, yra paprasta praktika, kai fiziškai liečiami kūno meridianai ir spaudimo taškai, norint atsikratyti emocinių blokų. Tai energinio gydymo technika, panaši į akupresūrą, o nuostabiausia, kad ji nė kiek nekainuoja, yra paprasta ir trunka vos kelias minutes. Iš esmės reikia spausti įvairius kūno taškus ir garsiai išreikšti, kas jus vargina ir ką norėtumėte paleisti. Aš kartais rytais baksnoju tam tikrus taškus, kad nubusčiau smagiai dienai, taip pat norėdama atsipalaiduoti. Garsiai išsakyti savo jausmus, pripažinti savo kančią ir sąmoningai priimti save yra paveikiau, nei tiesiog apie tai galvoti. Paleisti žodžius į visatą ir įsiklausyti į savo vidinį balsą – tai jūsų būdas prisiimti atsakomybę už dabartinę tikrovę. Mėgstu kiekvieną tapšnojimo seansą pabaigti tokiais žodžiais: „Ir nors dabar aš jaučiuosi taip, vis tiek myliu, priimu ir atleidžiu sau.“ Kalbėkite tai, kas priimtina jums, – taip žengsite žingsnį į priekį ir atleisite sau bei kitiems.

Kad pajustume didesnį džiaugsmą ir ramybę, turime rasti būdą priimti savo praeitį. Be praeities šiandien jūsų čia nebūtų. Iššūkiai, augant patirtas skausmas – visa tai yra jūsų tapsmas tuo, kas esate dabar. Jūsų praeitis pavertė jus atspariais, intuityviais, galingais ir įžvalgiais žmonėmis. Būtent per savo klaidas geriau suprantame savo pasaulį. Spręsdami problemas jaučiame didžiausią asmeninį pasitenkinimą. Tai labai paprasta: jeigu jūsų gyvenimas turėtų būti kitoks, tai jis toks ir būtų.

Helena Woods „Lėtesnis gyvenimas“ iš anglų klabos vertė Giedrė Bacevičienė, leidykla VAGA, 2024.