Gyvūnų prieglaudą įsteigusi aktorė: šuo nėra visas gyvenimas, bet daro jį visavertį

Klaipėda

S. Šakinytės augintiniai © Asmeninis albumas

Reporteris UgnėŠaltinis: Etaplius.lt

61719

Klaipėdos dramos teatro aktorės Simonos Šakinytės namuose dūksta du šunys – Hugo ir Hesė, o širdyje tebegyvena prieš kelerius metus vėžio palaužtas jos Otelas. Ir tai nėra visi aktorės augintiniai – iš teatro ji skuba ir į pačios įkurtus gyvūnų globos namus „Linksmosios pėdutės“, kur laukia dar būrys blizgančių akių.

„Yra posakis, kad šuo nėra visas mūsų gyvenimas, bet jis daro mūsų gyvenimą visavertį – tai man ir reiškia šuo“, – apie savo gyvenimą, kurio be augintinių jau neįsivaizduoja, sako S. Šakinytė.

Jos namuose šiuo metu gyvenantys Hugo ir Hesė yra mišrūnai. Moteriai niekada nebuvo svarbu veislės: „Daug kas jiems klijuoja veisles, Hesei – belgų aviganio, Hugo – Rytų Europos aviganio, bet man tai yra Hugo ir Hesė. Ir viskas“, – nesureikšmina Simona.

Šunys jos ir sužadėtinio namuose atsirado netikėtai. Atostogaudama užsienyje vis sulaukdavo žinučių su prašymais priglausti vienur ar kitur atsivestus mažus šuniukus. Viena iš gautų nuotraukų moteriai krito į akį, nes priminė jos anksčiau augintą šunį. „Man kažkaip susišvietė, kad mes grįždami važiuojame pro Vilnių, nors važiavome pro Kauną. Aš savo vyro klausiau, ar galėtume užsukti tų šuniukų. Mums beveik 200 km vingis išėjo pas juos“, – prisimena S. Šakinytė. Atvykusi pasiimti šuniuko ji pamatė šokiruojantį vaizdą – šeimininkai du šuniukus laikė būdoje užremtus medžiu, kad jie nenueitų pas motiną.

Nors vykdama S. Šakinytė planavo pasiimti tik patinėlį, tąkart priglaudė juos abu. „Nebuvau pasirengusi šuniui ir maniau, kad paskiepysiu, paženklinsiu ir paleisiu namo, bet išėjo taip, kad jie turėjo siaubingai daug kirminų ir ilgam nusikėlė skiepas, nes kol nenukirminuoja, negali skiepyti. Jiems jau buvo gal kokie 4-5 mėnesiai, kai galėjau juos paskiepyti. Be to, kalytė Hesė po vieno kirminavimo kurso iš viso pradėjo merdėti, stebuklas, kad ji išgyveno“, – prisimena Š. Šakinytė ir priduria, kad, tiek ištvėrusi, augintinių negalėjo paleisti.

Tiesa, nepaisant to, kad namuose jau gyveno Hugo ir Hesė, S. Šakinytė negalėjo pamiršti savo ankstesnio augintinio – Otelo. „Jis – mano sielos šuo, aš su juo nuo mažumės neturėjau nė vieno rūpesčio, tai buvo kažkoks stebuklas, atėjęs į mūsų gyvenimą“, – apie augintinį pasakoja S. Šakinytė. Ji prisimena, kad namuose gyvenant Otelui buvo visiška pilnatvė, todėl sužinojus, kad augintiniui vėžys, aplankė jausmas lyg išgirdus savo diagnozę.

63.jpg

Nors klausantis S. Šakinytės girdėti, kiek meilės jos balse atsiranda kalbai pakrypus apie Otelą, ji sako, kad į širdį jau įsileido ir Hugo su Hesę, kurie taip pat tapo jos mylimais augintiniais. „Hugo ir Hesė mane gyvenime išmokė žiauriai daug – kantrybės, mokėjimo susigyventi, o Otelas nemokė visų tų dalykų, jis mane išmokė ištvert skausmą“, – palygino aktorė.

„Man augintinis yra žiauriai daug. Aš savo šunų vaikais, arba kaip kiti savęs „šunų mama“ nevadinu, gal dėl to, kad nenoriu turėti vaikų. Man šuo tikrai netolygu vaikui ar dar kažkam“, – patikino S. Šakinytė ir pridūrė, kad žodis „šuo“ jai yra vienas gražiausių.

Svarbiausia – noras

S. Šakinytė pasakoja, kad niekada nebuvo ta aktore, kuri gali nuo ryto iki vakaro būti teatre, ji visada turėdavo grįžti pas savo šunį, o vėliau – ir prižiūrėti gyvūnų prieglaudos „Linksmosios pėdutės“ reikalus. „Manau, kai brangini, tai visada suderini, aš negyvenu vien darbu ir nemanau, kad tai būtų labai teisinga“, – sakė S. Šakinytė. Juolab kad dirbdama prieglaudoje ji jaučiasi reikalinga.

Kurį laiką aktorė savanoriavo kitoje gyvūnų prieglaudoje ir niekada negalvojo apie galimybę įsteigti nuosavą, tačiau spaudžiama aplinkybių tam ryžosi. „Tai yra pakankamai sudėtinga, visai kitokia atsakomybė nei ta, kai esi savanoris. Tu neturi laisvadienių, jeigu ir išvažiuoji kažkur, vis tiek galva dirba“, – pasakoja S. Šakinytė.

Prieglaudos įkūrėjai dažnai tenka susidurti su šeimininkais, kurie palieka savo šunis, bet to priežastis jai vis tiek nelengva suprasti. „Gal aš neteisi, bet man atrodo, kad tai – mentaliteto, mokymo klausimas, nes neatsakingą požiūrį į gyvūną turi žmonės, bendraujantys su vyresne karta, kuriai atrodė, kad šuns vieta – prie grandinės, kad gyvūnas truputį primena daiktą“, – svarsto S. Šakinytė. Pasak jos, šeimininkams trukdo ir materializmas, pavyzdžiui, šuo, sudraskęs baldą, tikėtina, bus atiduotas į gyvūnų prieglaudą, nes kai kuriems šeimininkams sofa brangesnė nei augintinis.

Tiesa, daugėja ir tų, kurie gyvūnų prieglaudas vertina, kaip išeitį iš visų bėdų. „Atsirado labai daug prieglaudų ir žmonės, kurie anksčiau turėdavo ieškoti, ką daryti patiems, dabar labai lengva ranka gali ateiti ir atiduoti į prieglaudą“, – sako S. Šakinytė. Jos nuomone, tiek už paliekamus, tiek už pasiimamus augintinius turėtų būti mokamas didesnis mokestis, kad lengva ranka paimtas gyvūnas nebūtų taip pat lengvai ir atiduotas.

14348970-1250132908350986-623096437-n.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt