Gyvenimo pilnatvė Kleboniškyje

Kaunas

Kai į Kleboniškį atvažiuoja anūkės, ūkininkams Rimui ir Mildai Tamošiūnams džiaugsmo tarsi padvigubėja. R. Suslavičienės nuotr.

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt

141176

Tradicinio konkurso „Metų ūkis“ komisija (Lietuvos ūkininkų sąjungos Kaišiadorių skyriaus vadovas Saulius Stirna, rajono savivaldybės Žemės ūkio ir aplinkosaugos skyriaus vedėjas Linas Lazauskas, Žemės ūkio konsultavimo tarnybos rajono biuro vadovė Jolanta Armonavičienė, Žemės ūkio rūmų atstovas Marijonas Mitkus bei rajono ūkininkas, savivaldybės tarybos Ekonomikos, kaimo plėtros ir aplinkosaugos komiteto pirmininkas Eugenijus Cikanavičius) aplankė Kruonio seniūnijos Kleboniškio kaime ūkininkaujančius Rimą ir Mildą Tamošiūnus.

Foto galerija:

Vizitinė kortelė su „lyriniais intarpais“

19 kilometrų nuo Kaišiadorių nutolusiame Kleboniškio kaime Rimas ir Milda Tamošiūnai ūkininkauja jau dvidešimt devyneri metai – nuo 1991-ųjų. Mišrus – augalininkystės ir gyvulininkystės – šeimos ūkis užima 100 hektarų.

26 iš jų – nuosava žemė, dar 74 ha Tamošiūnai nuomojasi. Laukuose varpas jau svarina kviečiai, kvietrugiai, o vasaros ganyklose ganosi mėsai auginami buliukai bei piendavės karvės, kuriems šiemet lietuviška vasara nepagailėjo galimybių iki soties sukaupti pašaro. Kaip pastebėjo ūkio šeimininkas, žolės buvo ir tebėra tiek, kad, ko gero, ir ateinantiems metams šis tas atliks.

Atsakinėdamas į komisijos narių klausimus apie ūkį, Rimas Tamošiūnas įterpia ir tokios, sakykim, ne visai oficialios informacijos apie tai, kaip plėtėsi karvių banda. O buvo taip – pradžiai turėjo 5 melžiamas.

„Žmona vis ragino pirkti melžimo aparatą. Nusipirkome. Pasidarė lengviau. Bet tada ji susirūpino, kad turint aparatą, jo neapsimoka naudoti tik penkioms karvėms. Teko įsigyti daugiau...“, - su humoru savo ūkio ūkio plėtrą plačiau nušviečia R. Tamošiūnas, pusiau rimtai pridurdamas, jog ūkininkavimas smarkiai trukdo jo „verslui“. Koks tas verslas ir kiek jis brangus rūpestingai puoselėjamo ūkio šeimininkui paaiškėjo įžengus į nemažas nepakartojamu medžio kvapu pakvipusias dirbtuves...

Iš tėvo – sūnui

Kleboniškis – Rimo Tamošiūno gimtinė, kurioje jo tėvas – Simonas Tamošiūnas – buvo žinomas kaip nagingas stalius. Savojo bei aplinkinių kaimų gyventojams S. Tamošiūnas gamino įvairiausius medienos reikmenis, jo rankoms paklusdavo ir patys sudėtingiausi dalykai. Tad nenuostabu, kad staliauti Rimas Tamošiūnas įgudo nuo mažens.

Iš pradžių tėvas jam patikėdavo obliuoti lentas, vėliau žingsnis po žingsnio atsirado įgūdžiai ir rimtesniems gaminiams. Matyt, stipraus potraukio prie medžio būta, kad jis neišnyko ir išvykus iš namų, gyvenant kitokiais įspūdžiais ir siekiais pripildytą gyvenimą. Nuo to laiko, kai grįžo į gimtinę, Rimas Tamošiūnas, kur buvęs, kur nebuvęs, vis randa laiko atverti savo dirbtuvių duris.

Čia jo laukia ne tik medžio apdirbimo staklės, bet ir per ilgus metus sukomplektuoti bei tvarkingai lentynose surūšiuoti visi reikalingi įrankiai, kaitri krosnis medienai džiovinti, pradėti ir jau prie pabaigos artėjantys darbai, ruošiniai. Nuo ūkinių rūpesčių laisvu laiku nagingas vyriškis meistrauja tvirtus ir dailius baldus, gamina laiptus, kurių vienais viešnagės metu pasidžiaugė ir Eugenijus Cikanavičius – geru žodžiu meistrą mini Vilūnų saviveiklininkai tais laiptais į sceną kopdami...

Su meile sumeistrautų dalykų pilna Tamošiūnų sodyba, kurioje visa, kas iš medžio lauke ir viduje– auksarankio šeimininko darbas. Gera pailsėti prisėdus prie plataus stalo namo terasoje, o stalas virtuvėje net atsidusti iš nuostabos bei pasigėrėjimo priverčia – taip gražiai per vidurį akmenėlių raštas įkomponuotas, tarsi matytum srauniai tekantį upelį... Toks meistriškumas ir grožio pajautimas ne kiekvienam duotas, o štai R. Tamošiūnui Dievulis jo atseikėjo su kaupu.

Kad žmonai primintų pajūrį

Mildos Tamošiūnienės vaikystė prabėgo toli nuo Kleboniškio. Kad mylimąją, užaugusią Nidoje, atsiviliotų į savo gimtinę, Rimas sodyboje iškasė du tvenkinius ir išpylė du „Kamaz“-us smėlio – kad būtų jūra ir marios, kad po kojomis, tarsi ten, pajūry, sklaidytųsi smėlis... Dabar, kaip sako Milda Tamošūnienė, gyvenimas Kleboniškyje, į kurį su vyru atsikraustė Kaune palikę dviejų kambarių butą, ūkininkavimas, jau įaugę į kraują.

Nors gyvenusi Nidoje, kur mama laikė kelias karves, tačiau melžti tėvų namuose neišmokusi, ūkininkė šiandien šauniai sukasi sūkuryje kasdienių darbų, kurie jos rankose tirpste tirpsta. Primelžia ir parduoda pienelį, prižiūri dedekles vištas, su traktoriuku vikriai apšienauja didžiulį kiemą, rūpinasi daržu ir įspūdingais gėlynais. Kaip sakė, labiausiai prie širdies senovinės, tradicinės gėlės, todėl aplinkui daug jurginų, gvazdikėlių. Gražiai veši ir Mildos mamos taip mėgtos rožės... Gyvenime vadovaujuosi išmintimi „Pats būk geras, ir kiti tau bus geri“, - sako jaunatviškai švytinčių akių moteris, iškeitusi Nidą į Kleboniškį ir čia atradusi savąją laimę.

Kas ugnyje nesudega

Gražaus bei jaukaus Tamošiūnų mūrinuko istorija gal būtų pasisukusi ir kiek kitaip, jei ne didžiulis gaisras, kurio metu sudegė iki tol buvę šeimos namai. –Tuomet padėjo žmonės iš visos Lietuvos.

Štai ir Eugenijus Cikanavičius padėjo, - tekusį nelengvą išmėginimą ir šiandien prisimena Milda Tamošiūnienė. Anų laikų išgąstis ir apėmusi neviltis užsimiršo, o štai dėkingumas geriems žmonėms – liko Žarstydami savo buvusios sodybos pelenus Tamošiūnai iš jų rinko medalius – kambaryje buvo sukabinta didžiulė kolekcija. Ugnis prarijo medalių kaspinus, tačiau patys medaliai išliko, dalį brangių apdovanojimų pavyko surasti.

Medaliai – brangi abiejų Tamošiūnų gyvenimo relikvija, primenanti tą jaunystės laiką, kai sėkmės lydimų akademinio irklavimo meistrų Rimo Tamošiūno ir Mildos Mamontovos vardus sporto mėgėjai dažnai kartodavo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tarptautinės klasės sporto meistras Rimas Tamošiūnas yra 10 kartų tapęs Lietuvos čempionu, 5 kartus buvo įtrauktas į tuometinės sovietų sąjungos olimpinę rinktinę, jo sportinis kelias nusagstytas daugybe pergalių mūsų šalyje ir svetur.

Akademinio irklavimo sporto meistrė Milda Mamontova Tamošiūnienė taip pat nestokoja garbingų apdovanojimų, yra pelniusi ir tuometinės sovietų sąjungos čempionės titulą. Akademiniam irklavimui ačiū ir už tai, kad būtent jis padėjo abiems jauniems žmonėms sutikti vienas kitą. Savo sportinę karjerą Rimas Tamošiūnas baigė apie 1983- uosius, Milda – maždaug metais anksčiau, nes jau laukėsi judviejų dukrelės. Prasidėjo naujo gyvenimo etapas, atvedęs į Kleboniškį, kur vakarais kvepia šviežiu, ką tik pamelžtu pienu ir lyg pašėlę smuikuoja žiogai.

O tą, nelengvą, bet pergalių pilną metą, šiandien mena ūkinio pastato pastogėje visu gražumu išsitiesusi pritvirtinta grakšti Rimo Tamošiūno baidarė, tiek kartų jaunam irkluotojui pelniusi sėkmę. Dabar pergalės kitokios, bet kas užginčytų, kad nemažiau reikšmingos? ...Artėjant ar tolstant nuo Kleboniškio ūkininkų Rimo ir Mildos Tamošiūnų sodybos tarp žemės ir dangaus matosi gandralizdis su kasmet atskrendančiais gandrais. Kai nuvirto senasis medis su gandrų lizdu, ir Rimas Tamošiūnas naują gandralizdį iškėlė ant kito, toliau laukuose augančio medžio, gandrai neilgai trukus grįžo į senąją vietą ir įsikūrė ant stulpo. Gal ne be reikalo?

Dviem anūkėmis besidžiaugiantys Tamošiūnai (sako, jog bent viena jų turėtų tapti ūkininke) kartu su dukters šeima dabar nekantriai laukia trečios atžalos, kuri jau pakeliui į pasaulį.

R. Suslavičienės ir šeimos albumo nuotr.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt