Gyvenimas irstančiame kūne: didžiausią istorijoje radiacijos dozę gavusio vyro kančia truko 83 dienas

BeFunky-collage(299)
Pasaulis
Hisashi Ouchi. Youtube.com stopkadras
Skaistė Grigutytė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Hisashi Ouchi į žmonijos istoriją pateko kaip didžiausią radiacijos dozę gavęs žmogus. Jaunas japonas padarė nedovanotiną klaidą bei buvo apšvitintas kelis kartus mirtiną normą viršijančia spinduliuote. Ši klaida jam kainavo 83 dienas protu nesuvokiamos agonijos. Per beveik 3 mėnesius Ouchi kūnas tiesiogine to žodžio prasme virto viena didele, kraujuojančia, atvira žaizda. Jo organai nebefunkcionavo, jis negalėjo net užsimerkti, nes akių vokai tiesiog nukrito. Baisiausia tai, kad kone iki pat pabaigos vyras išliko sąmoningas ir ne tik suprato, kas vyksta, bet ir kentė nepakeliamą skausmą, kurio nenumalšindavo net didžiulės dozės vaistų.

Ouchi oficialiai galima vadinti radioaktyviausiu žmogumi pasaulyje. Stebėtina, kad gavęs tokią milžinišką dozę radioaktyvios spinduliuotės jis taip ilgai išgyveno. Žinoma, daugelis, išgirdęs jo istoriją, turbūt pasakytų, jog be reikalo.

Įprasta darbo diena baigėsi tragedija

1999-ųjų rugsėjo 30-osios rytą Tokai miestelyje, Japonijos Ibarakio prefektūroje trys Tokaimuros atominės elektrinės darbuotojai – Hisashi Ouchi, Yutaka Yokokawa ir Masato Shinohara – atvyko į branduolinio kuro gamybos padalinį. Šiame padalinyje buvo ruošiami specialūs radioaktyvūs strypai, naudojami kaip kuras branduolinių jėgainių reaktoriuose.

Procesas vyko paverčiant triuraniumo oktaoksidą į urano dioksidą. Tai buvo pirmas kartas po 3 metų pertraukos, kai Tokaimuros elektrinė ruošė branduolinio kuro partiją. Kadangi pertrauka buvo tokia ilga, elektrinė tuo metu neturėjo apmokytų darbuotojų, galinčių profesionaliai atlikti tokią užduotį, taigi darbas patikėtas tiems, kurie tuo metu tiesiog turėjo laisvesnio laiko.

Iš pirmo žvilgsnio procesas neatrodė toks sudėtingas. Miltelių pavidalo urano pudrą reikėjo supilti į azoto rūgštį. Tuomet šis mišinys buvo perpumpuojamas į specialią talpą, iš kurios galiausiai patekdavo į žemą ir plačią, didelę apvalią vonią primenančią talpą, kur buvo lėtai bei atsargiai mechaniškai išmaišomas. Speciali šiam procesui skirta įranga užtikrindavo, kad maišymas nevyktų per greitai, mat tai galėjo sukelti per aukštos temperatūros susidarymą ir sprogimą.

 

Šiame mišinyje urano pudros koncentracija turėjo neviršyti 5 procentų. Tačiau kadangi mechaninis radioaktyvaus mišinio paruošimas trukdavo pakankamai ilgai, Tokaimuros atominė elektrinė techniniame gamybos proceso apraše buvo įvedusi pakeitimą, leidžiantį darbuotojams maišyti azoto rūgštį su uranu ne specialiame įrenginyje, o paprasčiausiuose nerūdijančio plieno kibiruose rankiniu būdu. Reikia pažymėti, kad tai buvo nelegalu ir prieštaravo Japonijos valstybiniam atominių procesų reguliavimui. Tačiau iki šiol elektrinėje dėl to incidentų nebuvo pasitaikę, mat mišinyje urano koncentracija buvo maža.

Tądien, kai Ouchi su kolegomis pradėjo savo pamainą, elektrinė jau dviem paromis atsiliko nuo grafiko ir vėlavo pristatyti branduolinį kurą. Vadovai spaudė darbuotojus procesą atlikti kaip įmanoma greičiau, todėl šie sumanė maišyti medžiagas kibiruose, o tuomet mišinį pilti tiesiai į specialią proceso pagreitinimo talpą. Kad viskas vyktų greičiau, 3 vyrai naudojo ne 5, o 18 procentų urano pudros mišinyje. Iki šiol niekas nebuvo to daręs. Maždaug 10 valandų 35 minutės ryto, kai talpa buvo pripildyta maždaug 40-čia litrų radioaktyvaus mišinio, staiga patalpoje ėmė kaukti radiacinis aliarmas. Darbuotojai staiga pamatė melsvą blyksnį. Per greitai gaminamas ir per didelės urano koncentracijos mišinys sugeneravo pakankamai karščio ir prasidėjo grandininė atominė reakcija, kurios metu į aplinką pasklido pliūpsnis radiacijos.

Ouchi kliuvo didžiausia dozė, kadangi jis stovėjo visu kūnu prisispaudęs prie talpos, padėdamas aukščiau stovinčiam kolegai Shinoharai pilti mišinį iš kibiro. Mažiausiai radiacijos teko Yokokawai, kuris sėdėjo prie stalo už kelių metrų nuo kolegų.

Tarptautiniu mastu patvirtinta, kad saugi radiacijos dozė, kurią atominės elektrinės darbuotojas gali gauti per metus yra 20 milisivertų. Mirtina dozė yra 5 000 milisivertų. Ouchi gavo 17 000 milisivertų dozę, Shinohara – 10 000, o Yokokawa – 3 000.

Iš karto po incidento Ouchi ir Shinohara pajuto skausmą visame kūne, jiems pasidarė bloga, ėmė trūkti oro. Visi trys apšvitinti kolegos nuskubėjo į persirengimo kambarį, tačiau čia Ouchi ėmė vemti ir prarado sąmonę.

Nesuprato padėties rimtumo

Visi 3 darbuotojai netrukus pristatyti į vietos ligoninę, tačiau greitai perkelti į Tokijo universitetines klinikas, kur buvo modernesnės įrangos ir labiau patyrusių gydytojų.

Kai Ouchi pirmą kartą apžiūrėjo medikai, jie negalėjo patikėti, kad šis vyras ką tik gavo tris kartus mirtiną radiacijos dozę. Viena medicinos sesuo prisimena, kad jis ramiai sėdėjo ant kušetės kaip bet kuris įprastas pacientas. Tiesa, jo oda buvo paraudusi lyg po nudegimo saulėje, o viena ranka patinusi ir ją kiek skaudėjo. Tačiau Ouchi buvo visiškai sąmoningas, šnekus ir draugiškas, net pokštavo su medikais. Viena slaugė sakė net pamaniusi, kad jis galėtų tą pačią dieną keliauti namo.

Tačiau reikalai pozityviai atrodė tik iki tol, kol atkeliavo padarytų tyrimų rezultatai. Žmogaus kūnas sudarytas iš daugybės įvairiausių tipų ląstelių. Žinoma, jos negyvuoja amžinai, tačiau vienoms mirštant, jas tuoj pat pakeičia naujos. Taip mūsų kūnas auga, gyja ir funkcionuoja. Visų tipų ląstelių replikacijos užkoduotos mūsų DNR. Ouchi atveju, milžiniška radiacijos dozė visiškai pakeitė jo chromosomas, jos mutavo. Kitaip tariant, buvo suardytas visas jo DNR ir kūno ląstelės nebegalėjo jokiu būdu atsinaujinti.

Taigi, kol senosios ląstelės funkcionavo jo kūne, vyras atrodė visai sveikas ir žvalus. Tačiau medikai žinojo, kad kai jos ims nykti, naujos nebesigamins. Tai reiškia, kad Ouchi audiniai ir organai ims mirti. Tada prasidės tikrasis jo košmaras.

Nušvitusi viltis

Netrukus paaiškėjo, kad vyro kraujyje yra tik dešimtadalis baltųjų kraujo ląstelių, lyginant su sveiko žmogaus, taigi bet kokia infekcija tapo itin pavojinga jo gyvybei. Todėl nuspręsta perkelti Ouchi į sterilią uždarą palatą ir griežtai riboti jo lankymą.

Medikų komanda suprato situacijos sudėtingumą, tačiau rankų nenuleido ir dėjo visas pastangas, kad išgelbėtų jauno vyro gyvybę. Jie nusprendė išmėginti eksperimentinį gydymo būdą – baltųjų kraujo ląstelių persodinimą. Tiesa, donoras turėjo idealiai atitikti recipientą. Paaiškėjo, kad tokia donorė yra Ouchi sesuo. Sveikos jos ląstelės buvo paimtos ir persodintos broliui. Procedūros rezultatai turėjo paaiškėti po 10 dienų.

Akivaizdu, kad iš pradžių Ouchi nesuprato, kokia rimta jo padėtis. Jis net klausinėjo seselių, ar gavus tokią radiacijos dozę galima susirgti onkologine liga, pavyzdžiui, leukemija. Vyras neįsivaizdavo, kad jam liko daug mažiau laiko, nei jį spėtų pribaigti onkologinė liga.

Per kelias ateinančias dienas ėmė matytis, kad Ouchi odos ląstelės po truputį miršta ir nebeatsinaujina. Vyro oda prarado elastingumą ir ėmė „nertis“. Medicinos personalas ėmė pastebėti, kad klijuojant pleistrus, šie nusiplešia kartu su odos gabalais, todėl nuspręsta jų atsisakyti.

Vyro plaučiuose ėmė kauptis skysčiai, todėl jam darėsi vis sunkiau kvėpuoti. Galiausiai teko jį prijungti prie plaučių ventiliavimo sistemos. Nepaisant blogėjančios būklės, po 10 dienų medikai įvertino kraujo ląstelių persodinimo rezultatus, kurie nudžiugino. Per mikroskopą kraujo mėginyje pastebėti du raudoni taškeliai suteikė vilties. Tai reiškė, kad sesers ląstelės Ouchi kūne buvo gyvos ir sveikos. Per ateinančias kelias dienas baltųjų kraujo ląstelių kiekis jo kraujyje pasiekė normalų lygį ir infekcijų rizika gerokai sumažėjo.

Agonijos pradžia

Po savaitės Ouchi odos būklė vėl ėmė smarkiai blogėti, o vidaus organų endoskopija patvirtino didžiausią gydytojų baimę. Vyro žarnyno gleivinės audiniai buvo pabalę ir negyvybingi – ląstelės mirė.

Žarnyno gleivinė atsakinga už skysčių ir maistinių medžiagų įsisavinimą. Kadangi Ouchi atveju ji nebefunkcionavo, tai reiškė, jog jo organizmas nebegali savarankiškai įsisavinti šių gyvybiškai būtinų medžiagų.

Ieškodama staigaus būklės pablogėjimo priežasčių, medikų komanda dar kartą ištyrė vyro kraują. Rezultatas juos šokiravo. Šį kartą vietoj prieš tai matytų sveikų ląstelių, jie išvydo mutavusias. Pasirodo, Ouchi kūnas gavo tiek radiacijos, kad pažeidė sveikas savo sesers ląsteles, nors seniai neturėjo kontakto su radiacijos šaltiniu.

Netrukus vyrui prasidėjo siaubingi pilvo skausmai. Jis ėmė stipriai viduriuoti. Po trijų savaičių mirusi žarnyno gleivinė ėmė luptis, atsivėrė žaizdos, prasidėjo vidinis kraujavimas. Netrukus Ouchi teko atlikti kraujo perpylimą. Būklei blogėjant kraują perpilti kartais tekdavo ir 10 kartų per dieną. Kadangi kentė neapsakomus skausmus, medikai išbandė įvairus vaistus ir jų kombinacijas, tačiau šie menkai padėdavo, nes greitai pasišalindavo iš organizmo dėl stipraus viduriavimo ir kraujavimo.

Po kiek laiko kone visa Ouchi oda tiesiog nusilupo ir nukrito. Dėl to jis prarasdavo maždaug 10 litrų skysčių kasdien, o juos reikėdavo pakeisti per lašinę lašinamais skysčiais. Norėdami vyrui padėti, gydytojai visą jo kūną it mumiją suvyniojo tvarsčiais, tikėdamiesi, kad tai padės išlaikyti bent odos likučius ir sulaikyti organizme skysčius. Bet tai nepadėjo. Skysčiai ir kraujas nevaldomai tekėjo ir visi tvarsčiai vos po kelių valandų būdavo kiaurai permirkę. Pakeisti tvarsčius medicinos personalui trukdavo kone pusdienį. Medikai matė, kokį skausmą kenčia jaunas vyras, nepaisant milžiniškų dozių narkotinių vaistų.

Ouchi akių vokai nukrito, todėl jis nebegalėjo mirksėti. Jo akys nuolat buvo sausos ir kraujavo. Vyrą gydęs medikas nusprendė pasikalbėti su Ouchi artimasiais. Jis pasakė, kad vyro šansai išgyventi labai menki ir jis kenčia nepakeliamą skausmą. Maža to, jo būklė tik blogės. Tačiau artimieji paprašė daryti viską, kas įmanoma, kad būtų išgelbėta jo gyvybė.

Vienintelis dalykas, kurį medikų komanda dar galėjo išbandyti, tai specialiai laboratorijoje išaugintos odos transplantacija. Gydytojai tikėjosi, kad jei dirbtinė oda prigytų, ji padėtų sulaikyti skysčius vyro kūne. Deja, planas nepavyko, oda neprigijo ir greitai tiesiog nukrito.

 

Sustojusi širdis išlaisvino iš kančių

Praėjo du mėnesiai nuo tada, kai Ouchi buvo paguldytas į ligoninę. Jis praktiškai nebeturėjo kūną dengiančios odos, o jo gyvybę palaikė tik įvairūs aparatai. Nuolatinis kraujo netekimas ir perpylimas ėmė trikdyti vyro širdies veiklą. Per minutę ji plakė 120 kartų. Tokiu ritmu plaka distanciją bėgančių maratonininkų širdys. Galiausiai širdies raumuo nebeatlaikė – Ouchi širdis sustojo, bet jo agonija čia nesibaigė. Medikai, davę Hipokrato priesaiką, privalėjo vyrą gaivinti. Vienintelis atvejis, kai buvo galima to nedaryti – raštiškas vyro artimųjų sutikimas. Kadangi jo nebuvo, medikai ėmėsi daryti širdies masažą. Akimirkai pavyko atkurti širdies ritmą, bet ji vėl sustojo. Gydytojams teko griebtis medikamentų. Po to Ouchi širdis tris kartus ėmė plakti ir vėl sustojo, kol galiausiai grįžo į stabilų, tačiau labai greitą ritmą.

Šie širdies sustojimai sutrikdė smegenų ir inkstų veiklą, Ouchi buvo jau nesąmoningas. Jo imuninė sistema pradėjo atakuoti ir naikinti dar likusias kelias baltąsias kraujo ląsteles. Greitai jų visai nebeliko, tad net menkas peršalimas būtų tapęs mirtinu. Medikai mintyse žinojo, kad šiam vyrui mirtis yra vienintelis išsigelbėjimas iš neapsakomos kančios. Jo kūne nebebuvo nei vieno sveiko organo. Nebuvo jokios, net menkiausios vilties išgyventi.

81-ąją gydymo ligoninėje dieną, Ouchi šeima vėl buvo sukviesta. Gydytojai aiškiai pasakė, kad vyras neišgyvens ir jei jo širdis vėl sustos, nereikėtų bandyti gaivinti. Šį kartą šeima sutiko ir pasirašė tam sutikimą. 83-ią dieną Ouchi žmona ir sūnus paskutinį kartą jį aplankė. Medikai nuėmė tvarsčius nuo jo veido, kad šeima paskutinį kartą pažvelgtų į jį. Tačiau iš žmogiškojo vyro pavidalo buvo mažai likę. Odos ant veido nebebuvo, akių vokai buvo nukritę, atidengdami akių obuolius. Atviros akys buvo sustingusios ir negyvos. Ouchi šiame pasaulyje jau nebebuvo. Tą pačią naktį jo širdis vėl sustojo. 83 paras truko brutali kova už gyvenimą, kurią vyras pralaimėjo. Viena klaida įprastą darbo dieną pavertė 83 paromis agonijos ir skausmingiausia mirtimi, kokią tik galima įsivaizduoti.