Gyvenimas be kasdienybės

Šiauliai

Dominik Vanyi nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

86070

Sako, tokio nebūna. Tad gal pirmiausia reiktų išsiaiškinti, kas yra kasdienybė. Bet apibrėžimą, kas ji yra, rasti sunku. Nebent lyginimą su spalva, kuri, aišku, pilka, ar su būsena, kuri lietuviui – liūdesys. Tiesa, užtikau bent tokį – „besikartojantys veiksmai“. Diena keičia dieną ir kiekviena ji primena kino filmą „Švilpiko diena“, kur ta pati diena vis kartojasi iš naujo. Kai herojus tai suvokia, jį apninka hedonizmo pojūtis ir jis net bando nusižudyti. Bando ne kartą ir vis nesėkmingai. Ir ačiū Dievui. Nepavykus ima persvarstyti savo gyvenimą.

Pasisvečiavęs draugas iš Vakarų pasaulio tarstelėjo: „Man gražus tas jūsų liūdnumas.“ Yra toks posakis „praskaidrinti kasdienybę“. Tušti žodžiai. Tik paguoda. Vieną dieną bandai viena, kitą dieną – kita, bet vis tas pats. Atrodo, nerandama pasirinkimo. Ar ryte gerti arbatą, ar kavą, ar su sumuštiniais, ar su sausainiais.

Nuo kokio žinių tinklalapio pradėti domėtis pasauliu, kai visi jie vienodi? Galima su guma šokinėti nuo tilto ar televizijos bokšto, galima fotografuoti maisto lėkštę ir kelti tai į feisbuką kaip kažką ypatingo, galima siųsti nuotraukas iš kelionių – aš Paryžiuje, Romoje, Niujorke... O, mano galva, reikia paprasčiausio dalyko – kasdienybę paversti nuotykiu.

Paskutinis pavasario mėnuo, arba Knygos, vaduojančios iš kasdienybės

Jis baigiasi. Pradundėjo rinkimai, praeityje jau ir „Eurovizija“ su pro šalį dainuojančia Madona. Todėl ilgiesi Salvadoro Sobralio „Amar Pelos Dois“ ir puikaus teksto: „Jei vieną dieną kas paklaustų apie mane, pasakyk, jog gyvenau, kad tave mylėčiau.“ Ir paskutiniai jo dainos žodžiai: „Mano širdis gali mylėti už du.“

Esu įsitikinęs, o kažkas iš didžiųjų tai yra patvirtinęs, kad didžiausią įtaką gyvenime daro knygos ir žmonės. Bičiulis sako, jog knygos neišvaduoja iš kasdienybės ir klydau, praėjusiame tekste rašydamas, kad žmonės skaito vasarą. „Ar matei pliaže skaitantį žmogų? Tai tavo jaunystės nostalgija“, – teigia jis. Nesutiksiu.

Lietuviai visada gerbė knygą. Priimta, kad į žmogų su ja žvelgiame pagarbiai, skaitančiajam stengiamės netrukdyti. Knygyne, nusipirkus knygą, pardavėja dažnai paklausia: „Gal reikia maišelio?“ Atsakau, jog ne, nes, mano galva, kam jau kam, bet knygai maišelis netinka. Na, nebent tai firminis kurios nors leidyklos ar knygyno maišelis, o šiaip jau knygą geriausia neštis rankose.

Praėjusiame tekste užsiminiau, kad net paplūdimyje pajauti pagarbą žmogui, besinešančiam knygą. Ką apie nuogą žmogų, tai yra tik su trumpikėmis, pasakysi? O net tokio su vien trumpikėmis žmogaus rankose laikoma knyga viską apie jį pasako. Tiesa, būtent tas su trumpikėmis ir knyga rankose eina į pliaže stovinčią pavėsinę išgerti taurės vyno. O tas, kuris be knygos, ten neina, o gulėdamas ant smėlio saulėje, geria alų ir valgo čebureką arba pasuka link pakrūmės, kur išsitraukia slėptą butelaitį ir geria „iš kakliuko“.

Šiandien senjorai puikiai pamena tuos laikus, kai negalėdavo užmigti be knygos rankose, kai ją skaitydavo autobuse ar net prie pietų stalo – šakute smeigdavo cepeliną, o akys būdavo nukreiptos į šalia lėkštės atverstą knygą, žurnalą ar išlankstytą laikraštį. Gydytojai mėgo aiškinti, jog tokie skaitymai kenkia akims, o aš tiems skaitytojams jausdavau pagarbą. Kai, tarkime, autobuse išvysdavai skaitantį draugą ir pasisveikindavai, jis krūptelėdavo, pakeldavo akis nuo teksto, pažvelgdavo į tave truputėlį sutrikęs, tarsi jam reikėtų šiek tiek laiko suvokti, kas vyksta.

Tikriausiai mano mąstymas klostytųsi kitaip ir mano užsiėmimai bei apskritai gyvenimas būtų kitoks, jeigu jaunystėje būčiau perskaitęs kai kurias knygas, nuo kurių šiandien lūžta knygynų lentynos. Be to, buvo etapinės knygos. Žiūrėk, tau iškiliausias F. Dostojevskis, vėliau – H. Ibsenas, kitu laiku – E. Remarkas, V. Folkneris, dar kitu – A. Kamiu ar F. Kafka, jaunystės brandoje juk negalėjai apsieiti be Dž. Selindžerio ir Dž. Keruako...

Prousto pamokos

Skaityti Proustą nėra lengva. Kaip ir Hesę ar Džoisą (pirmojo ypač „Stiklo karoliukų žaidimus“, o antrojo, be abejo, „Ulisą“). Britų rašytojas Alainas Bottonas knygoje „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ imasi žmonijos prusinimo Proustu. Autorius viską sudėjo į devynias knygos dalis, kurių kiekvieną pradeda žodeliu „Kaip…“ (pvz., „Kaip mylėti gyvenimą dabar“, „Kaip rasti laiko sau“, „Kaip rodyti jausmus“, „Kaip praregėti“ ir t. t.). Proustas moko, kaip būti geru draugu ar kaip atrasti gyvenimo grožį mažose kasdienybės detalėse. Tūlas visgi pasakys: „Proustas nepakeitė mano gyvenimo.“ Tokiam atsakysiu: „Tu meluoji.“

A. Bottonas prisimena Prousto esė, kurioje niūriam, gyvenimo prislėgtam ir džiaugsmo nerandančiam jaunuoliui bandoma sugrąžinti šypseną. Vaikinas apžvelgia kuklų savo ir tėvų būstą, kuriame iki gyvo kaulo įgrisę baldai, daiktai. Vaizdo nykumas neatitinka jauno žmogaus polinkio į gražius prabangius daiktus, kuriems įsigyti neturi pinigų. Jaunuolis pavydi turčiams, kurie gali deramai išpuošti namus, kur visi daiktai yra meno kūriniai – pradedant anglies žnyplėmis židinyje ir baigiant durų rankenomis.

Proustas pasiūlo jaunuoliui aplankyti meno galerijas. Bet neragina eiti žiūrėti Rafaelio ar Veronezės paveikslų, o žvilgterėti į Jeano Batisto Chardino darbus. Pasirinkimas gali atrodyti keistas, mat Chardinas nevaizdavo nei kalnų, jūrų, uostų, laivų, nei princų, nei rūmų, nei puošnių angelų. Jis tapė dubenis su vaisiais, ąsočius, vyno taures ar tiesiog virtuvės reikmenis, duonos kepalus, mėsos gabalus. Ir jo žmonės neturėjo nieko herojiško – vienas skaito knygą, kitas stato kortų namelį, štai moteris, iš turgaus ką tik parnešusi kelis duonos kepaliukus, ar motina, rodanti dukrai klaidas siuvinyje. Bet kaip dailiai jis nutapęs, pavyzdžiui, indelius šokoladui.

Todėl Proustas įsitikinęs, o Bottonas tai pastebi, kad susitikimas su Chardinu gali lemtingai pakeisti liūdnojo jaunuolio nuostatas: „Iš nuostabos apstulbusio regint šį daiktų prašmatnumą, ligi šiol matytą kaip banalybę, šias žavias gyvenimo scenas, iki tol laikytas be galo varganomis, šiuos įkvepiančius gamtos vaizdus, iki tol įsivaizduotus tokius nykius, paklausčiau jo: „Ar esi laimingas?“ Proustas įsitikinęs, kad, pamačius Chardino drobes, džiaugsmo jaunuoliui teiks ir vargani jo tėvų namai: „Žingsniuodamas po virtuvę sakysite: kaip žavu, kaip prašmatnu ir gražu – tarsi Chardino paveiksluose.“

Tolimos ir artimos kelionės

„Lonely Planet“ paskelbė 10 vietų pasaulyje, kurias reikia aplankyti šiemet. Tai: Aukštieji Tatrai, Madridas, Islandija, Bosnija ir Hercogovina, Baris, Škotija, Lionas, Lichtenšteinas, Vevė, Kroatija. Žemai lenkiuosi tiems, kurie išsiruoš į kurią nors iš čia paminėtų vietovių. Bet mane žavi ir ne tokios tolimos kelionės. Turiu tradiciją, prasidedant vasarai, apsilankyti Palenkėje. Man šis kraštas labai gražus. Suprantu tuos, kurie lanko Anykščius, Biržus, Nemuno miestelius nuo Kauno iki Jurbarko ir kitas vietoves, bet visiems siūlyčiau ir Palenkę.

Augustavas su savo kanalais, Vygrių vienuolynas su bažnyčios rūsiuose pasislėpusia XVII a. freska „Giltinė kviečia šokti vienuolį“, Balstogė su moderniu operos ir baleto teatru (kuris, tiesa, atlieka ir filharmonijos funkcijas), bet ypač miela žingsniuoti Seinų miestelio pagrindine gatve, kuri gražiu išsišakojimu atsiremia į Švč. Mergelės Marijos bažnyčią-baziliką, už kurios – dominikonų vienuolynas, vėliau atiduotas kunigų seminarijai, kurioje mokėsi V. Mykolaitis-Putinas bei daug lietuvių rašytojų, knygnešių, kunigų, politikų, visuomenininkų. Gal mažai kas ir žino, kad čia studijavo ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, kuris vėliau apsisprendė, jog kunigystei stokoja pašaukimo. Vienuoliai dominikonai seminaristams užleido savo patalpas, nes daryti gerus darbus ir būti paslaugiems dominikonus įpareigoja jų vardas: dominus – Viešpaties, canus – šunys.

Didžiausia veikla Seinuose išsiskyrė vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas, prabilęs į tikinčiuosius lietuviškai. Seinų vyskupu jis paskirtas 1897 metais. Eidamas 67-uosius metus, 1902 m. jis čia ir mirė. Palaidotas Seinų Mergelės Marijos bažnyčios-bazilikos koplyčioje, o šalia bažnyčios skulptorius Gediminas Jokubonis sukūrė puikų jo paminklą. Postamente iškaltas vyskupo A. Baranausko herbas su pasaga ir kryžiumi. Kažkas taikliai pastebėjo, kad paminkle vyskupas stovi pasisukęs į bažnyčios ir vienuolyno pusę, bet kartu ir stebintis visą miestą. Aišku, tai drauge ir aikštės architekto Vytauto Čekanausko nuopelnas.

Baigdamas pasakysiu, jog ypač sunkiausia, kai net savaitgaliai tampa liūdna kasdienybe. Kaip istorijoje apie nuskendusį laivą ir išsigelbėjusius žmones valtyse ar ant plaustų. Vienas toks atrastas net po mėnesio. „Kaip jums pavyko išgyventi? – stebisi gelbėtojai, keldami jį į malūnsparnį. – Ir liūdna jums buvo?“ – „Taip, liūdna, – sako išgelbėtasis, – ypač savaitgaliais.“

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt