Guoda Korsakaitė: Laimė – tai nebijoti mylėti

Klaipėda

asmeninio archyvo nuotrauka

Mindaugas JonušasŠaltinis: Etaplius.lt

117383

Pajūrio menininkė Guoda Korsakaitė teatru susidomėjo vaikystėje. Paskutinėse klasėse matyti spektakliai jaunai merginai paliko neišdildomus įspūdžius. Meilė teatro scenai jauną asmenybę vedė išbandymu ir atradimų keliu. Šiandien Guoda Korsakaitė teigia, kad rinktis scenografiją jai padiktavo širdis.

Mergina sako norinti būti atsakinga ne tik už vaizdą, bet ir už dramaturgiją, režisūrą, atlikimą, garsą. Kaip gimsta meilė teatrui, pasirinkimus ir netikėtumus meno kelyje, Guoda Korsakaitė pasakoja mūsų skaitytojams.

Kaip atsirado meilė teatrui?

Meilė teatrui manyje vystėsi palaipsniui, prasidėjusi dar mokykloje. Tuo metu mokiausi menų gimnazijoje ir didelės reikšmės man turėjo dailė, muzika, literatūra, viso to stebėjimas, klausymas, taip pat ir kūryba.

Tačiau kai žiūrėdavau spektaklius, jausmai menui ir keliamai problemai dar daug kartų sustiprėdavo, nes teatras vienu metu ir vienoje vietoje veikia žmogaus emocijas per vaizdą, garsą, tekstą, veiksmą.

Paskutinėse klasėse mačiau du kertinius spektaklius, kurie ir buvo mano apsisprendimo priežastimi tapti dalimi šio galingo meno – teatro. Tai buvo miuziklas „Adata“ Klaipėdos muzikiniame teatre ir spektaklis „Balta drobulė“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Vėliau, studijuodama ir stebėdama spektaklius, tarptautinius festivalius, meilė teatrui vis augo.

Galiu išskirti vėlesniuosius studijų metus Vilniaus dailės akademijoje, kai be galo sudėtingos ir varginančios scenografijos studijos peraugo į visišką meilę, atsidavimą studijoms, teatrui, menui, ir tai lėmė šios specialybės suvokimą. Tikriausiai lūžis įvyko trečiame kurse, kai Nidos meno kolonijoje turėjome praktiką su lėlių teatro režisiere iš Rusijos Anna Ivanova - Brashinskaya.

Tuomet mes, dailininkai, kūrėme ne tik lėles, bet ir etiudus, patys režisavome, vaidinome, tai buvo man naujas prisilietimas prie teatro kūrybos, jo pajutimas. įsikūnijimas į savo sukurtą lėlę nukėlė lyg į kitą dimensiją, vyko kažkokia magija ir sukėlė dar stipresnę meilę teatrui. Vėliau šią lėlių teatro kūrimo praktiką scenografams akademijoje tęsė mano dėstytoja doc. Giedrė Brazytė, tam pusmečiui turiu be galo šiltų prisiminimų.

Ketvirtame kurse kūriau scenografiją P. Glasso operai „Einšteinas paplūdimyje“ pas prof. Virginiją Idzelytę, tiesiog visus metus ta muzika buvo pripildžiusi mano sielą ir mintis, gyvenau ja ir savo idėja. O dabar, savo magistro darbui kuriu ne tik scenografiją, bet ir performansą: tarsi man jau nebeužtenka būti viena teatro dalimi, noriu į jį pasinerti, visą jį išgyventi visa savimi. Šį kartą noriu būti atsakinga ne tik už vaizdą, bet ir už dramaturgiją, režisūrą, atlikimą, garsą. Tai štai tokia mano meilė teatrui.

Kaip teatras pakeitė jūsų gyvenimą?

Teatre gvildenamos temos mane kaskart papildo intelektualiai. Tikriausiai teatro dėka suvokiau, kad šiame pasaulyje nėra viskas tik juoda arba balta. Teatras išmokė kritinio mąstymo: atskirti gerą spektaklį nuo blogo, pastebėti klaidas. Teatras man suteikė suvokimo, kad norint pasiekti rezultato, reikia labai daug dirbti, bet viskas įmanoma.

Teatras suteikė daug laimingų akimirkų, stiprių emocijų, taip man padėjo jautriau suvokti patį gyvenimą. Pagaliau teatras tai yra įrodymas, jog šiuolaikinėje, kapitalistinėje visuomenėje uždirbti daug nėra vienintelis gyvenimo tikslas ar laimės šaltinis.

Koks teatras vyrauja nūdienos Lietuvoje?

Teatras tampa vis įvairesnis Lietuvoje, tirpsta ribos tarp žanrų, atsiranda tarptautinių teatro festivalių. Dabar labai populiaru teatre naudoti video projekcijas, kaip pagrindinį vizualųjį elementą, vienas mano mėgstamiausių tokio pobūdžio spektaklių yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Lokis“.

Tačiau tikrai ne visuose spektakliuose video projekcijos, kaip pagrindinis scenografijos elementas yra reikalingos, ir tokių spektaklių Lietuvoje irgi yra daug. Tikriausiai vyrauja dramos teatro spektakliai, bet džiaugiuosi, kad atsiranda vizualusis teatras, randasi puikių lėlių teatro spektaklių ir ne tik vaikams, kaip „Užburtas kalnas“

Kauno lėlių teatre, ar „Smėlio žmogus“ Vilniuje, teatre „Lėlė“. Tačiau, manau, kad Lietuvoje tikrai trūksta atskiros, išvystytos, stiprios lėlininkų mokyklos.

Savo kūrybiniu suvokimu atsinaujina Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, sužavėjo unikalus lietuvių autorių baletas „Procesas“, o kvietimas čia Robertui Wilsonui rodyti savo operą „Turandot“ buvo didelis žingsnis į priekį. Mano nuomone, viskas yra gerai su Lietuvos teatru konceptualiaja ir išpildymo prasme, spektakliai gilūs, šiuolaiki, profesionalūs.

Turbūt vienintelis dalykas kišantis koją, tai finansai, dėl kurių kūrėjai dažnai privalo sumažinti savo idėjas ir užmojus.

Koks jūsų gyvenimo tikslas?

Būti laimingu žmogumi ir kitiems suteikti laimės. Galbūt savo buvimu, o galbūt per savo kūrybą. Noriu, kad ateityje mano kuriamas menas darytų poveikį ir paliktų žinučių, įkvėptų. Noriu niekada neišsisemti ir neišsekti, o vis domėtis, augti.

Kas gali būti scenografu?

Vis dėlto, manau, kad būti kūrėju yra duotybė, tam tikri kodai atsinešami jau gimus. Tikiu talentu. Aš niekada negalėčiau dirbti darbo, kuris susijęs su įvairiais apskaičiavimais, niekada nesisekė matematika. Žmogus, turintis pašaukimą menui, kuris labai norės ir labai daug dirbs, gali būti scenografu.

Geras scenografas yra koks?

Tas, kuris baigia scenografijos studijas, pirmiausia, žinoma, būna išimčių. Šis darbas reikalauja atitinkamo išsilavinimo. Scenografui praverstų tam tikros sąvybės, tokios kaip nuolatinis žingeidumas. Scenografas turi domėtis įvairiais dalykais, kaip istorija, filosofija, muzika ir kitais, kad mintys būtų gilios ir pagrįstos. Scenografija – tai ne tik pajautimas, bet ir mąstymas, taigi racionalumas tikrai yra pliusas. Kiekviena detalė turi turėti loginį, konceptualų paaiškinimą.

Dekoracijos nelevituos ore, kostiumą turės dėvėti aktorius, o lėlė turės būti valdoma – scenoje yra daug techninių aspektų.

Scenografui svarbu ir komunikabilumas, mokėjimas įrodyti, tačiau su laiku to išmokstama. Geras scenografas tas, kuris nesivaiko madų, neaktualizuoja erdvės, neiliustruoja, rodo ne save mene, o savo išmintį mene.

Tas, kuris scenografiją suvokia kaip metaforą, atmosferą, kai kada stilizaciją, kuria bendrą spektaklio idėją.
Tas kuris suvokia, jog kartais mažiau yra daugiau, scenografija turėtų būti geresnė už tuščią erdvę; man patinka viena indėnų patarlė: „Jeigu kalbi, tavo žodžiai turėtų būti geresni už tylą.“ Aš dažnai, kai girdžiu muziką, matau vaizdą.

Kaip pamilti teatrą?

O kaip pamilti žmogų? Arba yra ryšys, arba ne. Aišku, teatrą galima mylėti kaip mamą, tik šiuo atveju, tikriausiai, reikia augti su teatru, kad jis taptų gyvenimo dalimi. Lietuvoje galima rasti tikrai daug labai gerų spektaklių, todėl, manau, būtų naudinga mokyklose įvesti privalomą teatro lankymą.

Nes teatras, tai ne tik meno pažinimas ir pajautimas, bet jis gvildena daugybę bendražmogiškų ar nūdienos problemų, taigi ugdo asmenybę. Jeigu vaikystėje taip neįvyko, skonį galima išlavinti, bet reikia turėti noro domėtis, skaityti, lankyti teatrą.

Galbūt pradėti nuo tokių spektaklių, kurių tema asmeniškai būtų aktualiausia, arba ten vaidina mėgiami aktoriai, jį statė patikę kūrėjai.

Kino filmas ar spektaklis?

Man, vis dėlto, spektaklis, mėgstu gyvą meną, kurį galima išgyventi čia ir dabar. Mačiau Oskaro Koršunovo „Žuvėdrą“ gal tris kartus, eičiau ir ketvirtą. Ir ne dėl scenografijos. O dėl visumos, esmės. Dėl to, kad žiūrovai buvo tiesiogiai įtraukti į veiksmą. Dėl geriausių Lietuvos aktorių meistriškumo.

Kaip A. Čechovas rašo pjesėje, kad spektaklis vyksta tuščioje scenoje, šviečia mėnuo, matosi ežeras – vadinasi scenografijos ir nereikia. Tai puikus pavyzdys, kaip neišimant ir nepakeičiant beveik nei žodžio iš klasiko teksto, galima spektaklį pastatyti absoliučiai paveikų ir aktualų šiandieniniam žiūrovui. „Kodėl jūs visi juodai apsirengę?“. Turiu Nelės Savičenko rublį.

Jei kas jūsų paklaustų, kas esi, kaip save pristatytumėt?

Žmogus, kuris stengiasi būti laimingu. Dėl to esu magistrantūros studentė, šeštus metus studijuoju scenografiją. Dėl to nebijau rizikuoti kūryboje ir gyvenime. Dėl to stengiuosi aplink save kurti nuostabiausių žmonių būrį. Dėl to visada esu savimi. Dėl to stengiuosi nešvaistyti laiko ir energijos netikriems dalykams.

Jūsų palinkėjimas skaitytojui

Laimė – tai nebijoti mylėti. Laimė – tikėti tuo, ką darai. Laimę galima atrasti ir mažuose dalykuose. Laimė – būti savimi ir gyvenime užsiimti tuo, kuo iš tiesų nori, nepaisant aplinkos. Laimė – pamatyti pasaulį. Kaip Šekspyras sakė: „Prieš mirdamas, gyvenk“.

Norėčiau visiems palinkėti gyventi ir būti laimingiems. Dar galiu palinkėti pažinti gerą teatrą.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt