Grivančių kaime antrą šimtmetį netyla audimo staklės

Mielai susimokėtum, kad galėtum šioje sodyboje pabūti ir jos šeimininkų pasiklausyti. Radome sodybą, kuri galėtų į Seredžiaus kraštą privilioti būrius turistų. Ne tik dėl nepaprastai gražios vietos, bet ir dėl šeimininkų, Aldonos ir Alberto Jaugėlų, kurie turi ne tik ką papasakoti, bet ir parodyti, pamokyti. Ta sodyba stūkso Grivančių kaime ant Dubysos kranto, pačiame rajono pakraštyje. Kitame upės krante – jau Kauno rajonas.

Šeimininkė juokauja, kad upė taip arti, jog gali neišeidamas į lauką per langą žvejoti. Aldona būtinai nusives prie suoliuko, ant kurio abu su Albertu susėdę vasarą su praplaukiančiais baidarininkais susimojuoja, gero kelio palinki – vasarą Dubysa kaip niekada atgyja. Ir viskas šioje sodyboje tikra, „neiščiustyta“, nuoširdu, nesuvaidinta, natūralu. Čia ir didelis obelų sodas, ir Aldonos išpuoselėtas darželis, kuriame žiemą vasarą rūtos žaliuoja. Aldona būtinai jus nusives į brangiausią vietą, į kurią ją traukte traukia. Ji prisės prie didžiulių audimo staklių, paveldėtų iš mamos ir vyro Alberto kiek patobulintų, pastatytų garbingiausioje sodybos vietoje, miegamajame. Jie abu mielai jums pasakos savo gyvenimo ir pažinties istoriją, kuri skambės kaip tikra egzotika, o jų gyvenimo pasiklausę, suprasite, kokie iš tiesų žmonės yra geležiniai. Nepaprastai darbštūs, kantrūs.

Nuo mokslų „nutraukė“

Bet apie viską nuo pradžių. Aldona pasakoja, kad jos kaimynas iki šiol stebisi, kaip ji, būdama tokių metų, be lazdos vaikšto. „Tai aš jos net neimu. Į vieną ranką kibiriukas, į kitą – kibiriukas, ir einu“, – šypsosi moteris, kuri nuo mažens sunkiai dirbo. Šioje sodyboje ant Dubysos kranto ji gyvena 83 metus. Tiek, kiek jai pačiai metų. Čia ir Aldonos mama su tėveliu gyveno, čia jie 10 vaikų susilaukė. Visi kas kur išsisklaidė, tik Aldona savo tėviškėje pasiliko. „Aš buvau durniausia, todėl likau čia“, – paprastai sako Aldona. Kai pradeda pasakoti savo istoriją, paaiškėja, kad jai teko dėl visų kitų brolių ir seserų pasiaukoti ir mamai prie ūkio padėti. Ji mokėjo karvę melžti, ūkio darbus dirbti, bet teko mokslų atsisakyti. Sako, nei jauniausia iš vaikų, nei vyriausia buvo. Per vidurį. „Aš buvau prie namų, paklusna. Mamos klausydavau“, – pasakoja Aldutė. Sako, jog jiedu du su vienu broliu buvo tokie darbštūs ir paklusnūs. Tekdavo jiems ir bulvių visai šeimynai priskusti. Apie tai, kad galėtų eiti į mokyklą negalėjo būti nė kalbos. „Trys karvės, du arkliai, visas ūkis. O visi į mokyklas ėjo. Tai kaip aš eisiu į mokyklą, tuščius namus užrakinsiu, kai namie tiek gyvulių. Tėtė kalėjime, mama kalėjime. Ir nutraukė mane nuo mokslų“, – pasakoja Aldona, kuriai tuo metu buvo 11 metų. Tėvelis sėdėjo kalėjime už nusikaltimą, kurio nepadarė – teko atkentėti už svetimas piktadarybes, kurias padarė tokiu pat vardu ir pavarde Antanas Šimkus, kuris Motiškiuose gyveno.

Pradėjus eiti į penktą klasę, į kalėjimą pasodino ir Aldonos mamą. 10-ies vaikų motiną už grotų patupdė dėl to, kad „miško neišvežė“ – privalomųjų darbų neatliko. Mamą netrukus paleido. Iš Vilniaus pėsčiomis namo parėjo. O tėvelis kalėjo apie 5 metus. Tėvelį iki šiol primena jo paliktas turtas – sieninis laikrodis. Aldonai gaila, kad negalėjo mokyklos baigti, bet supranta, jog kitaip ir būti negalėjo.

Rusų batų tvaikas

Patys Jaugėlos, 83 metų Aldona ir 82 metų Albertas, užgyveno du vaikus ir keturis anūkus. Abu juokiasi, kad Albertas pas Aldoną nuo kalno atsirito. Jis gyveno netoliese, apie 10 kilometrų nuo Seredžiaus. Žvėrupy, miškuose, kaip sako. Iš čia išsikėlė į Motiškius, kur ūkelį nusipirko. Teko kraustytis, nes pokario metais miške nesaugu pasidarė. Iš pradžių jis traktorininku dirbu, paskui melioratoriumi. Po visą Jurbarko bei Kauno rajonus važinėjo, melioracijos griovius su vyrais kasė, juos prižiūrėjo.

Užsiminus apie pokarį, Aldona pasidalija savo prisiminimais. Pasirodo, jai tie sunkūs laikai primena rusų kareiviškų batų skleidžiamą dvoką. Partizanai į Jaugėlų sodybą neateidavo, nes per arti Seredžiaus buvo. Užtat užsukdavo rusų garnizonai, išvaryti partizanų ieškoti. Aldona prisimena, kaip mamai rusų kareiviai liepdavo lempą užgesinti ir ugnį užkurti, kad šilta būtų. „Jie nusiauna tuos batus. Ant grindų sukrenta ir guli. O mums, vaikams, rytą reikia į mokyklą eiti. O mokykla buvo už Pieštvės, kur Seredžiaus kultūros namai dabar stovi. Šitiek galvą plėšia nuo tų jų batų smarvės. To prakaito, vakso. Jau kai eini namo, geriau pasidaro. Galva išsivėdina“, – pasakoja Aldona. Atsimena ir partizanus, kuriuos nužudytus atveždavo į Seredžiaus miestelį ir suguldydavo. Mama vaikus prigrasindavo nežiūrėti, per kojas peržengti. „Kaip tu nežiūrėsi. Į mokyklą mums pro ten reikėjo eiti. Užsimerkęs neisi. O jau taip baisu. Kruvini visi“, – pasakoja moteris.

Karvutės atsisakė tik pernai

Abu sutuoktiniai nežino, iš kur toks kaimo pavadinimas – Grivančiai. Sako, kad toks jau nuo caro laikų buvo. Pasakoja, jog šiame kaime daug Šimkų gyveno: Bernardas, Adomas, Stasys, Antanas. Ir pusbroliai buvo, ir ne giminės, bet visi Šimkai. Mena, kad jos jaunystės metais visos sodybos pilnos buvo. O dabar visame kaime kone vieni du pasilikę. Aldona vardija: viena sodyba nugriuvusi, ana tuščia, kita kalne tuščia būna, kaimynai išmirę. „Tai vienu du čia gyvename“, – sako ji. Priduria, kad dabar ne kaime, o gatvėje gyvena. Grivančių gatvėje.

Sako, su kaimynais gerai sutardavo. Kol anie gyvi buvo ir jau karvės laikyti nevaliojo, Aldona kaimynams kasdien šilto pieno nešdavo. Ji pati savo karvutės tik praėjusiais metais atsisakė. „Liga privarė ir turėjau parduoti“, – pasakoja moteris ir atkuria vaizdžiai tą laiką, kas jai atsitiko, kad turėjo priimti tokį skaudų sprendimą. „Gaila buvo tos karvutės. Tėvas nematė, o aš jos verkdavau ir verkdavau. Tokia gera buvo“, – susigraudina Aldona. „Matydavau. Ale tai ką. Nei aš jos išlaikau“, – įsiterpia Albertas, kuriam jau sunkiau vaikščioti – abu klubai operuoti.

Aldona pasakoja, kad tąsyk buvo pavasaris, prieš Velykas. Ji ruošėsi balinti sodą. Užsimaišė dažų ir nešėsi kibirą. Dilgtelėjo šoną. „Jau saulė per kelią eina. Sakau, dar reikia karvikę pagirdyti. Ale jaučiu, kad negerai. Bet ir karvę pasigirdau, ir dar makaronų išsiverdu. Kai tų makaronų užvalgiau – kaip ugnis. Rodos, man žarnas ištrauks. O jau bloga. „Dar per naktį šiaip ne taip iškenčiau, o rytą sakau, tėte, aš jau karvės nepamilšiu. Skambink kaimynui, kad karvę pamelžtų o mudu į ambulatoriją važiuojame“, – pasakojo Aldona. Greitai atvažiavo dukra ir mamą į Kauno klinikas išvežė – ten tuoj pat ant operacinio stalo paguldė. Paaiškėjo, kad žarnos nuo sunkumų kilnojimo susipynė, užsimetė. Taip užsiveržė, kad nei oras, nei maistas nepraėjo. Ji prisimena gydytojo žodžius, kad tokiame amžiuje nieko negalima sunkiai kilnoti. Aldonai tokie darbai juokai atrodė. Prisimena ir seselių žodžius, kad tokios ramios ligonės neturėjo – kaip užkloja, taip randa, niekuo nesiskundžia. Aldona šypsosi, kad ligoninėje tąkart gulėjo antrą kartą. Iki tol tik vaikus ligoninėje gimdė.

Ir dabar be darbo negali. Augina paršiuką, laiko vištų. Albertas sako, jog ragina ir to paršiuko atsisakyti, bet žmona neklauso.

Aldoną prie audimo staklių traukte traukia. Sako, kad tos staklės ir sapnuose jos nepaleidžia, sapnuose audžia. Gal dėl to, kad dabar sunku austi – ranką skauda. Austi iš mamos išmoko, kaip ir vyras Albertas, kurio mama taip pat audė ir kuris taip pat austi moka.

„Čia mano auksas“, – paprastai sako Aldona, apsikabindama savo vyrą Albertą, kai jiedu susėda bendrai nuotraukai. Kartu sutuoktiniai jau daugiau nei 50 metų. Sako, kad vienas kitam nenusibodo. Ant sienos – išsaugotas Aldonos tėvelio turtas – sieninis laikrodis. Čia pat stovi didžiulės senovinės staklės, kuriomis dar Aldonos mama ausdavo.

Pažinties istorija

Abu apie Velykas susipažino, o jau rudenį vestuves kėlė. Albertas, prisimindamas pažinties istoriją, nusišypso. 31-us metus tuo metu ėjo, senas bernas buvo. Sako paprastai, kad jam per tuos melioravimo darbus nebuvo kada į mergas dairytis. Reikėjo ne tik sau užsidirbti, bet ir savo tris brolius mamai padėti išlaikyti, ūkio darbus nudirbti. Ir pati Aldona pritaria, jog jis buvo vyriausias, reikėjo padėti jaunesnius brolius auginti. „Visą laiką dirbo. Laisvės nebuvo“, – sako ji. Taip atsitiko, kad per Velykas pas Albertą atėjo kaimynas Baltauskas „čerkos“ išgerti. „Jis mane puikiai pažinojo. Mudu sykiu šokti eidavome į Butkaus Padubysio dvarą“, – vyrą pertraukia Aldona. Tuo metu tame dvare veikė kultūros namai – salė didžiulė. „Taip „šnapsą“ geriant ir margučius valgant, kaimynas sako, kad reikia Albertui ženytis, nes yra merga“, – tą pažinties istoriją pratęsia Aldona. Albertas prasitaria, jog tąkart su tuo kaimynu susilažino. Jei Albertas nevažiuos pas tą paną, turėsiantis jam 10 degtinės butelių nupirkti. Albertas pasakoja, kaip po Velykų rytą pažadino kaimynė – brikas paruoštas, reikia važiuoti. Pas tą paną. „Atsikėliau, apsirengiau ir važiuojam. Per Seredžių, atrodo, važiavom“, – pasakoja Albertas. „Per Seredžių, per Seredžių. Malkas kapojau ir mačiau, kaip nuo Daugirdynės brikas atvažiuoja“, – papildo žmona. Kaimynas pas šeimininkę, Aldonos mamą, patraukė, o Albertas liko laukti. Aldona, malkų pasiskaldžiusi, krosnį tuo metu kūrė, kad naktį būtų šilta, nes matė, jog karvė veršiuosis. Ji pasakoja, pradžioje abi su mama nesuprato, ko tie vyrai pas jas atvažiavo.

Suprato, kai tas kaimynas, piršlys, ėmė Albertą girti. Bet abiem svečiams dar teko su piršlybomis palaukti, nes abi moterys į tvartą turėjo lėkti. Kaip tik tuo metu karvė pradėjo veršiuotis. Tą veršiuką paauginę savo vestuvėms rudenį ir papjovė. Aldona prisimena, kaip kitą kartą Albertas motociklu savo mamą atsivežė jos parodyti ir kaip jos anytai įspūdį padarė raudonuojantys pomidorai, gražus Aldonos darželis, jos pačios gražia tvorele įrėmintas.

Laiškanešė audėja

Albertas nedaugžodžiauja. Aldona patiko. „Pamačiau, jog dirba, darbininkė“, – sako jis. „Svarbu, duona bus uždirbta“, – papildo juokais Aldona. „Ale ir dirbau“, – sako ji. Moteris 22 metus kolūkyje laiškaneše dirbo. Per dieną iki 40 kilometrų pėsčiomis suvaikščiodavo. „Ką čia kaime dviračiu važiuosi. Kalnas, pakalnės, upeliai. Eini ėžikėmis, – pasakoja ji, prisimindama, kaip per užpustytus griovius persikeldavo. – „Tarbą“ į glėbį ir persiriti. Atsistoji ir eini. Jei įkrisi į sniegą, neišlipsi“. O paskui 19 metų, pasak jos, Kauno meno gaminiuose dirbo audėja. Sako, gerai tais laikais uždirbdavo. Užsakymų turėjo tiek, kad per mėnesį iki 700 rublių uždirbdavo. Austi iš mamos išmoko dar maža būdama.

Aldona ir siūti moka. Sako, buvo laikas, kai visus kaimo vaikus apsiūdavo. Ir megzti moka – nusipirkusi mezgamąją mašiną turi. Ir nerti moka, ir verpti. Verpimo ratelis ant aukšto senokai dulka, nes jau seniai nei avių laiko, nei linų augina.

„Taip mane ir traukia prie tų staklių“, – sako Aldona, nusivesdama į miegamąjį parodyti senovinių mamos staklių. Aldonai apmaudu, kad sunku austi, nes ranką skauda, mat prieš keletą metų susilaužė. Skausmą kentėjo, bet į gydytojus nesikreipė. „Ką jie daugiau gali padaryti?“, – klausia ji. Vyras lentelę parišo, kad tinkamai kaulai sugytų ir viskas.

Vyras audėjas

„Jau kiek tos staklės yra priaudusios. Dieve, dieve. Ir lovatieses, ir servetėles, skarytes, šalikus. Koks užsakymas, tą ir audi. Mano vaikai, sugrįžę iš mokyklos, padėdavo. Abu vaikai moka austi“, – pasakoja Aldona, kuri iki šiol atsimena vieną užsakymą – Rusijos olimpiadai reikėjo daug servetėlių priruošti.

Sako, dabar nežino, kiek jos per dieną nuaustas užtiesalas kainuotų. Tarybiniais laikais vienas užtiesalas 24 rublius kainavo. Tiek visko priausta, ant aukšto sukelta. Ir dovanoja audinius visiems įvairiomis progomis. „Jei neatiduosi, tai supus. Reikia atiduoti. Tegul kiti vėdina“, – paprastai sako Aldona.

„Jis irgi meistras ant visko“, – Albertą giria žmona. Pasirodo, ir Albertas austi moka – iš savo mamos išmoko. Ir megzti moka, yra megztinių nusimezgęs. Vyras pats stakles moka sumeistrauti – senovines žmonos stakles patobulino, o kitos jo sumeistrautos staklės yra Seredžiaus daugiafunkcio centro mokyklos muziejaus eksponatas. „Va, verpti nemoku“, – šypsosi Albertas, kai Aldona apie savo tėvelio augintus linus užsimena.

Aldonos auksas

Abu vienas kitam nenusibodo. „Čia mano auksas“, – paprastai sako Aldona, apsikabindama vyrą, kai kartu bendrai nuotraukai susėdo pozuoti. Kodėl auksas? „Tai daugiau neturiu su kuo pasišnekėti. Mudu du tik esame“, – sako Aldona. Ateina iš lauko, pasišneka. Pasitaria, ką virs vakarienės. Jie neišrankūs. Viską mėgsta. Tą dieną, kai lankėmės, pietų virė raugintus kopūstus su mėsa. Atsineša iš rūsio savo raugintų obuolių, kopūstų. Susėda valgyti. Aldona šypsosi, jog daugiau tėvukas suvalgo „Aš nespėju. Man per šalta. Kol pašyla, nebelieka“, – juokiasi Aldona.

Albertas virtuvę užleido žmonai. „Tai juk jam nėra kada. Jis apie tuos savo gelžgalius nuolat sukasi, remontuoja“, – sako Aldona, turėdama omeny padargus, kuriais nusagstytas didelis jų kiemas. Plūgai, kultivatorius. „Tai tas nulūžo, tas sugedo. Pats virina, pasidaro, darbas nesibaigia“, – sako ji.

Aldona prasitaria, jog vyrui vairuoti labai patinka. Ir sapnuose jis vairuoja. „Netrivoja“, kaip jis nori vairuoti“, – šypsosi ji. Ir iki šiol vairuoja – ne tik sapne. Sėda už vairo ir su žmonele iki Seredžiaus nuvažiuoja, į parduotuvę. Ji pati sapnuose ir audžia, ir siuva, mezga.

Albertui įdomu sporto varžybas per TV žiūrėti. Ypač krepšinį. Labiau už „Žalgirį“ serga. „O man neįdomu sportas. Man įdomiau ką nors knaibyti ar megzti, siūti“, – sako ji.

Iškeldino tik potvynis

Iš savo namų Jaugėlos tik kartą turėjo išsikelti. Dviem savaitėms. Tiek teko pas kaimynus gyventi. Dubysa taip buvo patvinusi. Tai nutiko 1951 metais. Aldona prisimena, jog tąkart brolį išleido į kariuomenę. Iš vakaro išleistuves padarė, o rytą per duris neišeina, nes apsemta. Karvė su veršiuku mažiuku buvo. Į šlajas gyvulius suvarė, išvežė. Kiaulė viena prigėrė. Nežino net, kiek vištų prigėrė. Kaimynai davė kambariuką, sugulė visi ant grindų. Sako, buvo smagu, kai tiek daug žmonių.

„Čia tai smagu. Gyvenk ir norėk. Šįmet tris kartus ledai išplaukė“, – pasakoja Aldona. Abu niekur išsikelti iš savo namų nenori. „Oi ne. Man čia smagu. Čia kvepia. Pavasarį ir sodai, ir gėlės žydi, ir daržiukai“, – sako Aldona. Jau ir špokų matė skraidančių. Nesijaučia vieni. Būna, ir lapė per sodą eina, ir šernų mato. Smagu darželį prižiūrėti, kuriame žiemą vasarą rūtos žaliuoja. „Tai kokia merga be rūtų būčiau“, – juokiasi Aldona. Dideliame sode auga daug obelų, kriaušių, slyvų, tik apmaudu, jog kažkodėl vyšnios išnyko. Kai reikia agurkus raugti, vyšnių lapų pritrūksta.

Telefonu pasišneka su savo broliais ir seserimis. Per šventes visi į tėviškę suvažiuoja. Iš dešimties liko gyvi penki. Viena Aldonos sesuo Pieštvėnuose gyvena, kita Kaune, brolis Padubysyje, o kitas Seredžiuje. Dažnai atvažiuoja ir Kaune gyvenantys vaikai. „Šalia jie. Tankiai parvažiuoja, bet vis tiek ne namie“, – sako abu, apmaudaudami, jog gyventi čia niekas nenori. „Atvažiuoja vasarą. Maudytis smagu su kompanija. Bet gyventi nenori. Ar jie eis į į tą juodą žemę? Va, mums tai reikėjo dirbti“, – paprastai sako Albertas. Sunkiai dirbo, bet toks gyvenimas buvo jų dalia – abu nuo mažens prie žemės pripratę.