REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2022 m. Spalio 4 d. 10:48

Gintautas Gascevičius – žmogus, paliekantis rėžį kūrybinėje erdvėje

Šiauliai

Kadras iš monospektaklio Faustas. R. Parafinavičiaus nuotr.

Gražina MontvidaitėŠaltinis: Etaplius.LT


247599

Gintautas Gascevičius, šiauliečiams žinomas kaip Ginc, yra žmogus, kurio trumpai pristatyti neįmanoma. Tai įvairiapusiška ir kintanti asmenybė su viena konstanta, regis nulemta visų egzistuojančių jėgų – būgnais. Per kūrybą ir gyvenimo filosofiją čiuopiant pasaulį būgnų lazdelėmis bei vaikštant pramintais takeliais pabandykime pažinti būgnų meistrą Gintautą.

– Jūs – žinomas Šiaulių muzikantas, karjerą pradėjęs grupėje „Bendrabūtis“, vėliau pradėjęs groti su grupe „Bix“ ir toliau tęsiantis kūrybinius muzikinius ieškojimus su bendraminčiais ir vienas. Esate įvardijamas ir kaip kompozitorius, ir kaip performansų kūrėjas, neseniai pradėjote bendradarbiauti su Vilniaus dailės akademijos grafinio dizaino studentais, įvairiais režisieriais. Kaip jūs pats save apibūdintumėte kūrybiniame lauke?

– Pagalvojau, kad būti muziku tarp muzikantų, dailininku tarp dailininkų ar aktoriumi tarp aktorių yra neįdomu. Kur kas įdomiau yra būti, pavyzdžiui, būgnininku tarp dailininkų, arba muzikantu tarp aktorių. Tuomet atsiranda kitoks bendravimas naujame kontekste. Jei save reprezentuoji, pavyzdžiui, būgnininkų erdvėje, tai visi vieni kitus žino: išsilavinimas, erdvės suvokimas tokie patys, nes pats suvokimas ateina per ritmines konstrukcijas. Taip pat yra su pasirodymų organizavimu. Jei organizuoji juos kaip muzikantas, esi įklimpęs į reikalo išmanymą, tuomet ir pateikimas atitinkamas. Kadangi visiems viskas suprantama, kiekvienas gali prisikabinti ir sakyti, kad kažkur kažką ne taip padarei. Aš labiau linkęs išbandyti hibridinius variantus – albumų pristatymus ar renginius darau panašius į parodos atidarymus ar prezentacijas. Per tokį suvokimą gaunu žymiai originalesnį rezultatą. Aš ir pats nelabai suvokiu sistemos, pristatymo konstrukcijos, bet man atrodo, kad tai didžiulis privalumas. Kadangi visa tai darau su nežinojimu, pavyzdžiui, pristatau savo darbą kaip parodą, nors iš tikrųjų tai yra koncertas, tada mano nežinojimas rezonuoja su klausytojų ir šiame nežinojime mes esame vieno kraujo.

– Paprastas ir kartu sudėtingas klausimas – kodėl būgnai? Ar tai jūsų vyresniojo brolio įtaka?

– Taip, didelę įtaką padarė brolis. Kai aš pradėjau savo būgnavimus jis jau buvo kietas būgnininkas, grojo to meto legendinėse grupėse kaip „Nerija“ir Vytauto Kernagio „Dainos teatras“. Pavyzdžiui „Nerija“ atvažiuodavo į Šiaulius ir savaitę kasdien grodavo po du koncertus, kiekviename koncerte žmonių būdavo pilna – tai buvo to meto hiper-fantastiška grupė ir niekas šiandien to negalėtų pakartoti. Taigi, buvo ką pamatyti, ko siekti ir mano manymu, tai buvo vienas didžiausių postūmių mano karjerai.

Vėliau gyvenime tikrai galvojau, kad yra vaistų nuo būgnų ir net kokius tris, keturis kartus bandžiau nuo jų atsitraukti, pakeisti veiklą į visiškai kitokią, bet likimas buvo žymiai stipresnis ir vis susidėliodavo situacijos, kad vėl tekdavo lipti į tą patį. Grojimas būgnais yra neapsakomas dalykas, bet bėgant laikui pradedi galvoti gal jau užteks, gal jau amžius ne tas, tegul vaikai groja. Taip sau prisigalvojau ir nusprendžiau užsiimti verslu, bet vėl susiklostė tokia situacija, kad nebeliko kito pasirinkimo. Visos jėgos: ir fizinės, ir metafizinės daro viską, kad tęsčiau grojimą būgnais.

– Savo kūryboje dažnai projektams pasikviečiate bendraminčių. Kaip atrandate tuos žmones, su kuriais mezgasi bendri kūrybiniai keliai?

– Dažniausiai tai būna žmonės, su kuriais esu bendravęs, anksčiau grojęs. Pasikviečiu žmones, labai gerai žinodamas ką jie daro, ką gali padaryti ir tai, kad ką jie padarys bus labai gerai. Žinau, kad konkrečiame kūrinyje reikia vienokios spalvos ir tam žmogui, kurį pasikviečiu, ta spalva yra organiškai tikra, jam nereikės verstis per galvą, kad mano sumanymas įvyktų. Užtenka, kad tas žmogus ateitų ir savo instrumentu ar balsu padarytų tai, kas jam natūralu. Žinau, tai bus tai, kas reikalinga. Prieš įgyvendinant idėją mes aptariame, sukalibruojame lūkesčius ir pageidautiną specifiką. Tuomet įvyksta tas stebuklas, kuris iš tiesų nėra stebuklas, nes visa situacija jau būna paruošta jam įvykti.

Kadras iš mono spektaklio Faustas

– Kas jūsų gyvenime spragtelėjo, kad nusprendėte pradėti solinius projektus?

– Po paskutinio mano atsitraukimo nuo būgnų, kuris truko gal ketverius ar daugiau metų, pajutau, kad nepraktikuodamas grojimo po truputį degradavau ir pasidariau apgailėtinu savo paties šešėliu. Atrodo, neseniai buvau aukštumoje, bet praradau tai. Jei myli savo amatą, giliniesi į jį, per jį čiupinėji aplinką, prisikapstai prie gylių, pažįsti pasaulį kitais pojūčiais. Jei nustoji tai vystyti tie pojūčiai susitraukia, išnyksta ir pasidarai amebiniu personažu, kuris prisimena, kad kažkada turėjo kitokius pojūčius, galėjo jais daryti įtaką aplinkai ir pasauliui ir viso to nebėra. Man tuo laikotarpiu tekdavo kartas nuo karto groti koncertuose ir pastebėjau, kad po koncerto nebejaučiu tokio pasitenkinimo. Tada turėjau galimybę ateti į studiją, pabandžiau vėl groti ir kažką prisiminti, nes pačiam prieš save jau buvo gėda. Pradėjau praktikuotis ir vėl užkibau ant to KAŽKO. Nežinau kas TAI yra, tik žinau, kad atsirado noras pažinti giliau ir pajutau – vėl kažkas išeina. Jei vieną kartą kelelis praeitas, net jei jis užžėlęs, jis jau pramintas, o kai praeini tą vietą kur praėjusį kartą sustojai, apsidairai ir pamatai, kad dar horizontai didžiuliai ir ten taip įdomu! Mano praeitas takelis padėjo susirinkti reikalingus įrankius, tuos potyrius, kuriais apsikaustęs gali lysti toliau ir giliau pažinti tą pasaulį, kuris be galo įdomus ir nepažįstamas iki dugno, o šioje kelionė esi apdovanojamas netikėtais atradimais vien už tai, kad keliauji.

Kai vėl pradėjau gilintis, atsirado sistemos kaip atrasti kitokius potyrius, kaip toje srityje dar padidinti savo potencialą. Pastebėjau, kad taip pradėjo formuotis įdomios ritminės struktūros, kurios jokioje kitoje muzikinėje situacijoje tuo metu nepanaudojamos. Tokių detalių prisikaupė nemažai. Pabandžiau komponuoti, išėjo visai įdomiai – nuo tos veiklos man pačiam gera ir kitus užkabina. Tada bandžiau toliau kurti, dėlioti ir kažkas netikėtai pavyko. Atsirado vizijos, kaip tai turėtų atrodyti ir su tokiu matymu pabandžiau surengti porą pasirodymų. Nežinojau ką ir kaip darysiu, bet sumaniau, kad tai, pavyzdžiui, turi užtrukti pusvalandį. Tai buvo beatodairiškas bandymas lėkti nežinia kur, nežinia ką surasti ir nežinia ką parsinešti. Laimei tokie bandymai nesibaigė visišku fiasko, nors taip turėjo nutikti, būtų gera bausmė už tokį įžūlumą, tačiau tai tapo gera inspiracija nuo to atsispirti ir žengti dar toliau. Jau vėliau sugalvojau, kad tas muzikines konstrukcijas, o vėliau ir kūrinius, galėčiau pateikti taip, kad tai būtų įdomu ne tik ausiai, bet ir akiai. Iš to išplaukė performanso panaudojimas. Nuo to prasidėjo mano labiau asmeniniai būgnų ieškojimai.

– Jūsų muzikiniai ieškojimai ir atrasti nauji pasauliai labai meniški, avangardiniai. Ar nepastebite, kad kartais klausytojui sunkoka suprasti muziką, kai ji turi šiuolaikišką prieskonį, pateikiama per performansą, aplinkos objektų skambesį?

– Iš vienos pusės, lengviau klausyti jei turi klausymo patirtį ir tokios muzikos suvokimo čiuptuvus. Iš kitos pusės, vizualumas padeda ją atrakinti. Čia labai gelbsti performansai. Kai per save perleidi visa tai, kas užlieja kūrybos, atlikimo metu, tiesiai žmonėms perduodi, tada įvyksta rezonansas iš kūno į kūną, iš širdies į širdį, iš proto į protą ir ateina visai kitoks pačios muzikos suvokimas.

– Kuo jums įdomus kūrybinis kelias, kuriuo einate? Kokias galimybes jis jums atveria ir ar nebaisu, kad galite pasinerti taip giliai, kad bus sunku išnirti atgal į realybę, kasdienybę?

– Ne, nebaisu, nes ir į pačią realybę panirdamas ją kuri. Man tai yra santykis: kurdamas, pažindamas, megzdamas santykį su realybe, kartu ją konstruoji. Manau, kiekvienas turime savo realybę. Santykis su vienu ar kitu daiktu yra vienoks iki pažinimo ir kitoks po santykio su juo ir tai reiškia, kad tuo metu įvyko realybės sukūrimas. Šiuo atveju nėra panirimo ir išnirimo, yra kiekvienam skirtingos realybės kūrimas.

– Ir jūs besąlygiškai pasitikite tuo, kas su jumis vyksta kūrybos metu?

– Kito varianto nėra. Kaip įrodyti, kad tai, kas vyksta nėra sapnas? Gyveni toje realybėje, kurioje gyveni, bet ar tai sapnas, haliucinacija, ar tai visiškas šimtaprocentinis sąmoningumas nustatyti neįmanoma.

– Jei galėtumėte duoti jaunam sau patarimą apie muziką, koks jis būtų?

– Pirma, nebijoti. Antra, nebijoti daryti to, ko nemoki, žengti žingsnį nežinant, nes tai yra didžiulis koziris. Tai milžiniškas pliusas, nes darymas nežinant dažnu atveju ir yra naujo takelio rėžis erdvėje. Trečia, neprisirišti prie to, ką moki daryti. Jei taip nutinka, kad kūrėjas tampa populiarus, pripranta naudoti savo paties sukurta sekmės formule, linkiu kuriam laikui pamiršti tai ir žengti į teritorijas, kurių dar nepažįsti. Galima tai daryti pasivadinus kitu vardu, jei nedrąsu savu. Tokie avangardiniai ieškojimai neišpasakytai praplečia gyvybines teritorijas. Tuomet sugrįžus į populiaresnius projektus kūrėjui už nugaros yra didžiulis kūrybinių ieškojimų ir atradimų bagažas, nepalyginamai didesnis nei tų kūrėjų, kurie žaidžia tik tuos žaidimus, kuriuose jaučiasi saugūs ir už kuriuos gauna įvairaus pobūdžio teigiamus įvertinimus.

– Dėkoju už pokalbį!

Šis pokalbis yra interviu ciklo „Šiauliuose gimusi muzika“, kurio metu kalbinami penkis Šiauliuose gyvenantys ir kuriantys muzikos profesionalai, kurie patys kuria ir atlieka muziką, ar išugdė ne vieną kartą muzikų, garsinančių miesto vardą visoje šalyje ar už jos ribų. Šių pokalbių tikslas – atsukti rampos šviesas į išskirtinius ir be galo talentingus Šiaulių muzikus ir pristatyti juos platesnei auditorijai.

Už paramą rengiant šį pokalbių ciklą dėkoju Šiaulių miesto savivaldybei.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA