Gintarė Marija Ūsė: „Jeigu gali nešokti – nešok“

Gintarė Marija Ūsė: „Jeigu gali nešokti – nešok“
Šiauliai
G. M. Ūsės asmeninio archyvo nuotr.
Kvadratas. Meno teritorija Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Klaipėdoje gyvenanti 29-erių Gintarė Marija Ūsė nėra plačiai žinomas vardas – to priežastį moteris atskleidžia besijuokdama: „Šią vasarą ištekėjau už kolegos.“ Ščavinskaitės pavardė žinoma daug geriau – 2018 m. ji su partneriu Nielsu Claesu laimėjo Auksinį scenos kryžių. Taip – su vis suskambančiu juoku – šokėja ir choreografė pasakoja apie gautą apdovanojimą, kelią link jo ir tai, ką veiktų, jei nešoktų.

– Ar save jau laikote klaipėdiete?

– Tiesą sakant, juokavau, kad nenurimsiu, kol nepagyvensiu visuose Lietuvos didmiesčiuose. Šiauliuose gimiau, Vilniuje mokiausi, Kaune ir Klaipėdoje dirbau – manau, kad šį ketvertuką jau užbaigiau. Save vadinčiau didmiestiete [juokiasi].

Šiauliai visada liks mano širdy – aš ten gimiau, užaugau. Grįžus užplūsta daug sentimentų. Kolegos juokiasi, kad įvažiavus į Šiaulių rajoną grįžta mano šiaulietiškas akcentas.

– Nuo ko prasidėjo jūsų, kaip šokėjos, kelias?

– Ir darželyje buvo užsiėmimų, ir pradinėse klasėse mokytoja pakvietė į būrelį, tada ir pradėjau. Devintoje–dešimtoje klasėse buvau nuklydusi nuo šokio ir galvojau, kad būsiu interjero dizainerė, tada lankiau dailę. Visgi supratau, kad šokis man atneša daug džiaugsmo, ir nusprendžiau sugrįžti. Vienuoliktoje klasėje jau žinojau, kad ir studijuosiu tai, ir šoksiu teatre.

Mokiausi Vilniaus kolegijoje. Tada išvažiavau į Kauną gyventi ir dirbti šokio teatre „Aura“. Po ketverių metų pajutau, kad reikia pokyčių. Su kolega nusprendėme, kad norime išeiti ir pastatyti savo spektaklį. Klaipėdoje turėjau gyvenamąją vietą – ten anksčiau gyveno mano jau tuomet amžinatilsį senelis. Sakiau kolegai: „Klausyk, turim kur apsigyventi, be to, girdėjau, kad Klaipėdoje Agnija Šeiko daro reikalus.“

Susitikome su ja, papasakojome savo idėją ir mums uždegė žalią šviesą statyti savo spektaklį – už jį vėliau buvome nominuoti ir laimėjome Auksinį scenos kryžių. Tai buvo labai sėkmingas startas, po kurio Agnija Šeiko mums pasiūlė pasilikti.

– Kaip manote, kuo išsiskyrėte iš kitų, nominuotųjų Auksiniam scenos kryžiui?

– Labai sunku atsakyti. Buvome nominuoti tarp subrendusių choreografų. Kuo mes buvome išskirtiniai? Turbūt padėjo šiuolaikinė stilistika. Andželika Cholina turi savo braižą – tai nėra visiškai šiuolaikinis šokis. Martynas Rimeikis dirba su baletu. Gal tiesiog tais metais taip padalino, kad šiuolaikinis laukas gautų [juokiasi]. Komisija neatskleidžia priežasčių – apdovanoja ir tiek. Jaučiamės labai pagerbti.

Ko nesitikėjome kurdami – tai gauti kokį nors apdovanojimą. Kai draugai pradėjo rašyti, kad esame nominuoti, buvo labai didelis šokas. Jauni žmonės net nesvajoja apie tokį apdovanojimą – atrodo, kad iki jo dar tolimą kelią reikia nueiti.

Nesakysiu, kad buvo nemalonu. Buvo labai malonu, džiaugiausi. Bet motyvuoja ne apdovanojimai. Mane motyvuoja gyvenimas [juokiasi]. Būna, kad tarp šokėjų pajuokaujame: jeigu gali nešokti – nešok.

– Esate ir šokėja, ir choreografė?

– Drąsu taip sakyti. Kadangi sukūriau kelis spektaklius, tai teoriškai taip. Bet nevadinčiau savęs didžia choreografe – manau, kad tam dar ateis laikas.

– Kas jus įkvepia? Ar yra kokios nors išskirtinės temos, kurios jus domina?

– Temos priklauso nuo laikotarpio: keičiasi pasaulis, keičiasi ir įkvėpimo šaltiniai. Mane visada domino žmogus kaip esybė, jo psichologija, vidiniai virsmai. Tai toks bendras dalykas, kuris nenustoja manęs nei stebinti, nei įkvėpti.

– Ar sunki šokio kalba? Ar sudėtinga perduoti žiūrovui tai, ką nori pasakyti?

– Kadangi esu šios profesijos atstovė, manau, kad pats dalykas – šokio kalba – nėra sunkus. Viskas priklauso nuo pasirinktų metodų, kaip tai perteiksi, – kartais jie suveikia, kartais ne visai. Šiuolaikinis šokis reikalauja daug eksperimentų, o su jais būna visaip: būna šedevrų, būna ir į lankas.

– Šokote ir spektaklyje vaikams. Kiek publika turi įtakos pačiam pasirodymui?

– Grįžtamasis ryšys yra vos ne didžiausias mūsų, šokėjų, uždarbis. Visada labai smagu ir malonu matyti žmonių reakcijas, atsaką, susidomėjusias akis. Tai palaiko ugnį ir neleidžia jai užgesti.

Vaikų reakcija visada nuoširdesnė. Kaip jie mato, kaip jaučiasi, taip ir reaguoja: jeigu jiems nuobodu, matysi, kad nuobodu. Saugusieji yra išmokyti, kaip būti, elgtis, dažnai netgi bijo savo nuomonę reikšti, nori būti korektiški.

– Ką veikiate laisvalaikiu? Ar jo lieka?

– Papildomai lankau pole dance, nes man labai patinka tas menas ir fizinis pasirengimas. Taip pat mėgstu siūti. Mano tėtis buvo siuvėjas, tas amatas man nėra naujas – užaugau stebėdama, kaip jis dirba, ir daug išmokau žiūrėdama. Tėtis padovanojo siuvimo mašiną, tai prasidėjo... Siuvu viską, ką sugalvoju, nuo kelnių iki paltų. Nesu profesionali siuvėja – mokausi darydama.

– Jei nebūtumėte šokėja – kur savęs ieškotumėte?

– Ko gero, muzikoje. Muzikos mokyklą baigiau grodama kanklėmis. Jos greičiausiai nebuvo mano instrumentas, bet muzika visgi yra labai didelė dalis mano gyvenimo. Man labai patinka dainuoti. Jeigu nešokčiau, ko gero, keliaučiau į tą pusę.

Elena Monkutė