PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2019 m. Gegužės 24 d. 07:30

Gindami paauglį, šeimą stumia bedugnėn

Šiauliai

Neviltis. Tomo išpuoliai nesibaigia iki šiol. Mama nori, kad vaikų teisių gynėjai padėtų sudrausminti sūnų, o ne nuolat kartotų, kad ji dėl visko kalta. „Jam sudaromas vaizdas, kad jam viskas galima. O man atrodo, kad jis turėtų būti ir sugėdintas, ir pajustų savo elgesio pasekmes“, – sako ji. (Andre Hunter nuotr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


85097

Keturių sūnų mama Jolanta plūsta ašaromis. Dėl nevaldomo paauglio, kuris įsiūčio priepuolių metu ima baisiausiais žodžiais keikti ir daužyti viską – mamą, brolius, daiktus, baldus, šuniuką, neviltin puolusi moteris kartą bandė pasitraukti iš gyvenimo. Dabar gyvena gerdama vaistus ir sako, kad iš vaikus ginančios institucijos tegirdi: „Mama, tu pati kalta.“ O kas apgins ją, kitus šeimos vaikus, vyrą, kurie dėl nevaldomo paauglio melagysčių ir smurto jau pabuvojo ir belangėje, ir teisme?

„Pavargau būti stipri“

Į redakciją, paraginta giminaitės, Jolanta ateina nešina maišeliu su knygomis, diplomais. Moteris siekia įrodyti, kad visas jėgas atiduoda tam, kad išmoktų, kaip bendrauti su vaiku, spręsti konfliktus, kurti darnius santykius. Nors turi gausią šeimą, randa laiko mokytis, lanko kursus, kad įgytų paklausią profesiją ir galėtų užsidirbti.

Moteris sako, kad ir prieš dešimtmetį ji norėjo mokytis, įgyti profesiją, bet iš vaikų teisių gynėjų dėl to girdėjo priekaištų. Nes jos du sūnūs vis įsiveldavo į nemalonias situacijas, bėgo iš namų, vagiliavo, keikėsi, nesimokė, tad moteriai liepta daugiau laiko skirti vaikams, o ne darbui.

Vyriausiasis sūnus ūgtelėjęs pasikeitė, nebeleidžia laiko su asfalto vaikais, o penkiolikmetis Tomas bėdų kelia iki šiol. Ir tokių bėdų, kad ir pati Jolanta, ir jos vyras bei mažiausio vaiko tėtis vos nesėdo į kalėjimą. Juos Tomas tyčia apkaltino smurtu, šeima iškentė tyrimus, teismą, bet tiek vienas, tiek kitas buvo išteisinti...

Jolantai tai džiaugsmo nepridėjo – po sukrečiančio sūnaus išpuolio ji bandė nusižudyti. „Pavargau būti stipri“, – ašaromis plūsta ji.

Jolantai dar tik 37-eri, bet gyvenime ji matė daug... Devyniolikos pagimdė vieną sūnų, po dvejų metų kitą, bet su vaikų tėvu neilgai gyveno. Stikliuko mėgėjas ir vaikų išlaikyti nepanoro.

Jolantai ir jos mama nelabai tepadėjo – mėgėja išgerti, o išgėrus – koneveikti dukrą...

Išsiilgusi pagalbos ir vyriško rūpesčio, Jolanta ištekėjo, pagimdė trečią sūnų, bet greit išsiskyrė. Vyras pasirodė besantis dar vienas vaikas jos gyvenime. Moteris sako pati priėmusi sprendimą skirtis. Tuo labiau kad trečiasis sūnus gimė neįgalus – jam nustatyta lengva protinė negalia, mišrus raidos sutrikimas, hiperaktyvumas ir kt.

Galiausiai Jolantai pasisekė – prieš šešerius metus sutiko dabartinį savo vyrą, ketvirtojo sūnaus tėvą, kurį vadina auksinės širdies žmogumi. Jis rūpinasi ja, berniukais, sunkiai dirba, važinėdamas į Angliją.

Tačiau šeimos idilę neviltin stumia 15-mečio Tomo poelgiai ir šantažas.

Sūnus kartoja vaikų teisių gynėjų žodžius?

Kokiu elgesiu Tomas kelia tiek rūpesčių šeimai, mokyklai, aplinkiniams?

Jolanta pasakoja, kad bėdos prasidėjo tada, kai, specialistų patarta, ji abu savo berniukus, tuomet dar pradinukus, ėmė leisti į vieną Šiaulių vaikų dienos centrą. Ten jos sūnūs susipažino su kitais nuotykių mėgėjais ir pradėjo vagiliauti, bėgti iš namų, negrįžti naktimis, kurti įvairius nelegalaus „finansinio prasigyvenimo“ planus.

Moteris ne kartą yra pagalbos kreipusis į policiją – kad padėtų surasti dingusius berniukus. Pagalbos kreipėsi ir į vaikų teisių gynėjus. Tikėjosi, kad ten ras supratimą, sulauks profesionalių patarimų ir jos bei vaikų gyvenimas pasikeis.

„Girdint Tomui, jie ne kartą sakė, kad aš esu kalta, kad ne taip auklėju vaikus. Dabar, jei sūnui neįtinku, iš jo tegirdžiu, ko išmoko, – kad esu pati kalta“, – ašaras braukia Jolanta.

Moters pasakojimu, kai jai gimė trečias sūnus, kuriam nustatyta negalia, situacija šeimoje dar labiau pablogėjo. Berniukas dažnai būdavo agresyvus, greit supykstantis, puldinėdavo brolius.

„Tomas neatlaikė brolio agresijos, pats ėmė smurtauti, elgtis nevaldomai, yra ne kartą patekęs psichiatrų globon. Ir aš dėl neįgalaus sūnaus smurto būdavau nusėta mėlynėmis, apdraskyta. Jis ir kieme elgėsi neprognozuojamai – mėtydavo į vaikus akmenis, grabaliojo mergaites“, – pasakoja moteris.

Jolanta vėl ima verkti ir dar kartą pabrėžia, kad kiek prašė vaikų teisių gynėjų pagalbos, teišgirsdavo, kad yra pati kalta: „Kaip jie nesupranta, ką aš išgyvenu? Žinau, kas yra badas ir šaltis. O jie man sako, kad esu kalta.“

Moteris neslepia – iš nevilties ir diržą, rykštę sūnums buvo paėmusi. Šnekėjo ir gražiuoju, ir piktuoju. Nepadėjo.

„Tomas tik tapo gudrus ir ėmė visaip šeimai kenkti, terorizuoti tikrąja to žodžio prasme. Nepatinka jam kažkas, pavyzdžiui, liepi namų darbus padaryti, pasipila keiksmažodžių lavina. Jis jau ketvirtoje klasėje mane su peiliais, šakutėmis yra puolęs, bandęs sužaloti. Jis mokyklos direktorių taip iškeikė, kad šis sakėsi dar tokių žodžių iš niekur negirdėjęs“, – sako ji.

809499-nuotr-sad-659422.jpg

„Uraganas ir beprotnamis“

Rimčiausia situacija nutiko, kai, Jolantos vyrui išvykus dirbti į užsienį, ji namuose liko su keturiais sūnumis viena. Tomas greičiausiai pavargo, neatlaikė neįgalaus brolio išpuolių, neprognozuojamo elgesio ir pradėjo specialiai provokuoti šeimos narius.

„Jis buvo užsimanęs, kad jį atiduočiau į vaikų namus. Šaukė, daužėsi, rėkė, keikėsi, atsikalbinėjo. Teko skubiai jį guldyti į psichiatrijos ligoninę“, – prisimena moteris.

Šeima pakeitė gyvenamąją vietą – persikėlė iš Šiaulių į Kelmę, manė, kad viskas pasikeis. Jolanta tuomet elektroniniu laišku, kuriame prašė pagalbos, kreipėsi į Editą Žiobienę, Vaiko teisių apsaugos kontrolierę. Tesulaukė atsakymo, kad turi kreiptis į vietinius vaikų teisių gynėjus.

O Tomo elgesys tik blogėjo. „Vaiko teisės kaltina, kad mūsų šeima bloga. Bet ką aš galiu padaryti, kai, pavyzdžiui, išėjusi į parduotuvę ir pranešusi, kad grįšiu už 5 minučių, randu kieme policiją ir greitąją pagalbą. Pasirodo, Tomas kaimynų mergaitę bandė pasmaugti...“ – dalijasi Jolanta.

Be jokios abejonės, berniukai ir namie susimušdavo. Ir taip smarkiai, kad Jolantai jų nei išskirti, nei nuraminti nepavyko.

„Kartą nebežinojau, kaip elgtis: mažasis lovytėje klykia iš baimės, o abu agresyvūs vaikai žiauriai mušasi. Surišau Tomą, iškviečiau greitąją pagalbą“, – apsiašaroja moteris.

Po šio įvykio ji buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Dėl smurto prieš Tomą.

„Įvardijau viską teisme. Nutraukė man baudžiamąją bylą, pripažino, kad mano veiksmai buvo būtini. Suprato, kad turėjau du besimušančius sūnus sustabdyti ir mažylį nuraminti“, – sako ji.

Bet tuo viskas nesibaigė. Prieš dvejus metus po vieno įsiūčio, kai patėvis iš Tomo atėmė peilius, kuriais jis visiems grasino, šaukė ir mušėsi, paauglys melagingai vyrą apkaltino bandžius jį uždusinti pagalve.

„Tai man buvo baisiausia. Vyras dėl tokių kaltinimų galėjo į kalėjimą sėsti. Buvo byla, bet ji buvo nutraukta. Tomas prisipažino melavęs, atsiprašė patėvio. Bet aš palūžau. Visi tik aiškina, kad turiu būti stipri, kad Tomą turime visi suprasti, kad aš esu kalta...“ – sako moteris.

Štai tada ji ir prisigėrė tablečių.

Du sūnūs – kitų globai

Medikai sakė, kad Jolantos vyras turi ruoštis laidotuvėms. O moteris išgyveno.

Ir tada ji priėmė sprendimą – oficialiai atsisakė abiejų sūnų. Ji paprašė, kad neįgalų vaiką apsiimtų globoti jo tikra močiutė. O Tomą ji atidavė į vaikų namus – parašė, kad iš psichiatrijos ligoninės jo neatsiims.

„Po šio įvykio pradėjau save saugoti, branginti savo gyvenimą“, – sako ji.

Sustiprėjusi, atsigavusi po dvejų metų Tomą ji iš vaikų namų atsiėmė. Neįgalų sūnų lanko, mato, kad močiutė jį myli, dėkoja jai už pagalbą ir kol kas vaiko atsiimti nežada. Nes bijo pasikartosiančių namuose „uraganų ir beprotnamio“.

„Tačiau vaikų teisių gynėjai mane verčia atsiimti neįgalų sūnų iš močiutės. Aiškina, kad turiu būti stipri, nors visi žino, ką turėjau iškęsti. Dabar sergu depresija, lankausi pas gydytojus“, – vėl apsiašaroja Jolanta, mananti, kad specialistams tereikia pliusiuko, kad grąžino vaiką į šeimą.

Pasak Jolantos, beveik kiekvieną posėdį ji būna verčiama prisiminti, ką išgyveno, kai neįgalus sūnus gyveno pas ją. Po tų apklausų jos psichinė sveikata labai suprastėja.

„Aš nenoriu išgyvenimų ir skaudžių patirčių prisiminti, kad neišprotėčiau. Saugau save kiek galėdama, blokuoju išgyvenimus. Juk esu reikalinga sveika kitiems savo vaikams“, – kalba moteris.

Kodėl Tomui viskas galima?

Jai skaudžiausia, kad visi tiki Tomo melu, aiškina, kaip visi turi aplink 15-metį vaikščioti ant pirštų galų, jam neprieštarauti, neerzinti, su viskuo susitaikyti. O jis gali daryti bet ką ir šantažuoti šeimą, kad pasiskųs vaikų teisių gynėjams.

„O kas mums padės? Kas mus nuo jo apsaugos? Dėl Tomo melo ir vyriausiasis sūnus buvo į areštinę patekęs. Berniukai žiauriai susimušė, bet iškviesta policija tik vyresnėlį išvežė į areštinę. Tomas buvo neliečiamas. Jam tik 15 metų. O aš kištis negalėjau, nes vėl eisiu į teismą“, – sako moteris, pridurdama, kad jos vyriausiasis sūnus dabar klausia, kodėl Tomui viskas galima. O ji neturi ką atsakyti.

Jolanta sūnui yra kvietusi policiją, kai jis užsibarikadavo kambaryje ir ėmė jį niokoti, išplėšė rozetę, sugadino televizorių.

„Vyko derybos. Policija per durų plyšelį su juo kalbėjosi, įkalbėjo brolio kuprinę su knygomis atiduoti. Ir išvažiavo. Nes jie nieko negali padaryti. Tokie įstatymai“, – prisimena mama.

„Pažeistos vaiko teisės“

Tomo išpuoliai nesibaigia iki šiol. Mama sako, kad kai viena kalbasi su specialistais, jie aiškina viską suprantantys, tačiau prie Tomo kalba, kad visa šeima jį turi suprasti, neerzinti, taikytis su viskuo.

„Atėmėme mobilųjį telefoną, bet specialistai liepė grąžinti. Vyras nupirko jam batus, bet jis batus jam į veidą su tirada keiksmažodžių paleido. Reikalavo duoti pinigų“, – sako ji.

Tomas mamą yra smaugęs, bet, Jolantos teigimu, iš specialistų ji išgirdo, kad pati vaiką provokavo...

Moteris ir socialiniams darbuotojams yra sakiusi, kad nebeturi kantrybės, bet jie tepasiūlo kreiptis į medikus. Specialistai yra siūlę Jolantai kreiptis į psichiatrus ar psichologus pagalbos. Bet ji įsitikino – pas psichologą gali patekti tik po dviejų savaičių, o pas psichiatrą – po mėnesio. Kai ekstra atvejais reikalinga skubi pagalba, toks laukimo terminas – lyg pasityčiojimas.

Kartą, kai šeima grįžo iš kalėdinių atostogų Londone, Tomas nufotografavo tuščią šaldytuvą ir pasiskundė vaikų teisių gynėjams, kad namuose nėra ko valgyti. Nors Jolanta buvo prikepusi kalną vištienos, prigaminusi dubenį salotų.

Mama bandė daryti įrašus, filmuoti sūnaus išpuolius, bet išgirdo, kad elgiasi neteisėtai...

„Mūsų tarnyba negirdi. Įrašė, kad buvo pažeistos vaiko teisės, kad I grėsmės lygis“, – baisisi mama.

Jolantos noras vienas – ji nori, kad vaikų teisių gynėjai jai padėtų sudrausminti sūnų, o ne nuolat kartotų, kad ji dėl visko kalta.

„Jam sudaromas vaizdas, kad jam viskas galima. O man atrodo, kad jis turėtų būti ir sugėdintas, ir pajustų savo elgesio pasekmes. Nes tuoj jis bus suaugęs, vaikų teisių gynėjai jo nebegins. Kas bus tada?“ – klausia ji.

O svarbiausias klausimas – kodėl vaikų teisių gynėjai negina kitų šeimos vaikų, tik meluojantį Tomą? Jis yra neliečiamas, o kiti vaikai kenčia. „Jie palaiko smurtautoją. Sako, kad aš pati jį įsiutinu, provokuoju“, – kalba mama.

Jolanta sako jau labai supykusi, kai specialistai jos paklausė, kuo jai gali padėti.

„Atsakiau, kad jie turi žinoti, kaip man padėti, jie mokslus baigė. O aš pas juos nesilankyčiau, jei žinočiau, ką man daryti“, – sako ji.

Pasak mamos, specialistai dabar siūlo Tomui lankyti vaikų dienos centrą. Bet ji nesutinka – būtent ten, dar būdamas pradinukas, jis ir susidėjo su mažaisiais chuliganais. „Man tik tokią išeitį gali pasiūlyti?“ – klausia mama.

aliyah-jamous-1058056-unsplash.jpg

„Tai asmeninė šeimos informacija“

Silva Šimkevičienė, Šiaulių apskrities VTAS Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus atstovė, į savaitraščio „Etaplius“ pateiktus klausimus atsiuntė specialistų parengtą lakonišką atsakymą. Juo pažymima, kad informacija pateikiama, vadovaujantis LR asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, LR nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymu.

Atsakyme nurodyta, kad „jei vaikas grasina sužaloti save ir kitus, vaiko atstovai pagal įstatymą privalo nedelsiant kreiptis pagalbos į atitinkamas tarnybas (greitoji medicinos pagalba, psichologai, policija ir pan.)“.

Pasiteiravus, kaip tarnyba gina kitų šeimos vaikų teises, atsakymas lakoniškas: „Tarnyba visų vaikų teises gina vienodai, vadovaudamiesi teisės aktų nustatyta tvarka.“

VTAS specialistų teigimu, minėtai šeimai Savivaldybė paskyrė atvejo vadybininką. Šeimoje lankosi socialiniai darbuotojai, teikiantys pagalbą šeimai. Atvejo vadybos posėdžio metu sudarytas pagalbos šeimai planas, kuriame numatyti konkretūs pagalbos tikslai, uždaviniai, veiksmai, priemonės, pagalbos teikėjų ir šeimos įsipareigojimai.

VTAS pasiteiravome, kodėl siekiama, kad neįgalus sūnus būtų grąžintas mamai.

„Prigimtinė ir svarbiausia vaiko teisė – augti biologinėje šeimoje. Šeima sudaro geriausias sąlygas vaikui visapusiškai vystytis“, – taip skamba atsakymas.

Taip pat atsakyme nurodyta, kad tarnybos specialistai padarė viską, kas numatyta LR teisės aktuose, o komentuoti, ar mama kažką padarė ne taip, atsisakyta.

„Tai asmeninė šeimos informacija ir įstatymai neleidžia jos skleisti be šeimos sutikimo“, – rašoma rašte.

untitled-1.jpg

„Pasekmės gali būti tragiškos“

Šiaulių universiteto Edukologijos instituto docentė dr. Renata Geležinienė:

– Aprašytas atvejis dar kartą parodo situacijos, kurioje atsiduria tėvai, vaikas, turintis negalių, elgesio ir emocijų sunkumų ir (ar) sutrikimų, kompleksiškumą. Fragmentiški pasiūlymai, rekomenduojama pagalba šeimai, paaugliui dažnai neduoda jokio rezultato ar jis būna trumpalaikis.

Turima teisinė bazė bei žmogiškieji specialistų resursai (kiekvienoje savivaldybėje Lietuvoje yra Vaiko gerovės komisijos (VGK), įsteigti tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriai, atvejo vadybininkai; Pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai; ugdymo įstaigos Vaiko gerovės komisijos ir specialistai) lyg ir sudaro prielaidas kompleksiškai spręsti susidariusias situacijas. Bet, kaip rodo pateiktas atvejis, tai ne visada vyksta.

Būtinas holistinis požiūris į visą situaciją, akcentuojant kiekvieno šeimos nario poreikius, pasidalijant atsakomybes tarp skirtingų institucijų ir lanksčiai bendradarbiaujant pagalbos teikimo procese, įvertinant pokyčius ir jų veiksmingumą.

Kas tai galėtų inicijuoti? Bet kuri institucija, tiesiogiai susijusi su šeima: ugdymo institucijos VGK, savivaldybės VGK, tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius. Aišku, kad būtina kuo greičiau visapusiškai įvertinti šeimos situaciją, kuo greičiau suteikiant pagalbą bei paramą visiems šeimos nariams, nes fragmentiškai teikiama parama nėra veiksminga, rizika didėja ir pasekmės gali būti tragiškos.