Gimtoji Pačeriaukštė sunyko, tačiau Paįstriečiuose ant plyno lauko išpuoselėjo naują gyvybingą sodybą

Panevėžys

Gėlė ir Stasys Mačiūnai prieš ketvirtį amžiaus Paįstriečiuose pasistatė namus. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.

Pasvalio DarbasŠaltinis: Etaplius.lt

85702

Paįstriečiuose, netoli Kalno kaimo, Gėlė ir Stasys Mačiūnai namus pasistatė ir didžiulę sodybą ant plyno lauko išpuoselėjo prieš ketvirtį amžiaus. Čia nebuvo nei kelio, nei elektros linijos, o vandenį sėmė už pusšimčio metrų tekančiame Įstro upelyje.

Šeimininkai prisimena, kad statybas pradėjo jau Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, kai buvo nepriteklių kupini blokados laikai, kai visko trūko ir namus lipdė tarsi kregždės lizdą.

Šiandien sodyba paskendusi žalumoje ir žieduose, sode geltonuoja aviliai ir dūzgia bitutės. Net neįtartum, kad prieš kokius tris dešimtmečius čia driekėsi tik tuščios pievos. Jautiesi patekęs į seną medžiais apaugusią vienkiemio sodybą, ir dar ta šimtametė klėtis kieme.

– Kaip mano gimtojoje Pačeriaukštėje. Ten gyvenom prie Čeriaukštės upelio, o dabar įsikūrėme prie Įstro, – sąsajas atskleidžia Gėlė Prakaitaitė-Mačiūnienė, kilusi iš Saločių krašto, iš pačios palatvės.

Jos gimtoji Pačeriaukštė – jau tarp išnykusių Saločių seniūnijos kaimų. Taip pat pavadinta Pačeriaukštė Biržų rajone – visiškai kitas kaimas.

– Tėtis Jonas Prakaitas dirbo kalviu, ir apskritai buvo nagingas žmogus. Paauglystėje prie kuliamosios beveik iki kelio neteko kojos, tai protezą pats buvo susimeistravęs. Jo mama irgi gyveno Pačeriaukštėje, beje, buvo ištekėjusi tris kartus ir visus tris liko našlė. O mūsų mama – iš Užušilio Biržų rajone. O štai ir jos tėtis Napoleonas Zajarskas, tarnavęs dar caro kariuomenėje, – su Gėle Mačiūniene pavartome ir senus albumus, iš kurių fotografijų dėliojama šeimos istorijos mozaika.

1-31.jpg

Gėlė augo su trim broliais ir dviem seserimis Pačeriaukštėje, vadinamuose Petersonų namuose:

– Namas buvo didelis, raudonų plytų. Dar buvo likusių senovinių gražių baldų. O man, vaikui, labiausiai įstrigo niekur daugiau nematytos vingierkos aukšta pakulne ir su įvairiais išraitymais. Nežinau, kas buvo tie per karo neramumus pasitraukę savininkai Petersonai, tačiau buvau gal kokių penkerių šešerių metų, o aš gimusi 1957-aisiais, taigi prisimenu, kaip labai plačiai atsidaro durys, įeina aukšta graži moteris ir klausia: ar čia dar kas nors liko iš mūsų namų, – Gėlė prisimena, kad po dideliu Petersonų namu buvo erdvus rūsys, kuriame tėvai laikė gyvulius, o duonkepėje krosnyje mama iškepdavo dvylika kepalų duonos ir jos šeimai užtekdavo visą mėnesį.

Ir iki šiol Gėlė Mačiūnienė kepa būtent tokią duoną:

– Rugius perkam iš ūkininkų ir patys malamės. Parduotuvėje rugių miltai per smulkūs. Tešlą minkau rankomis, taigi duonos kepimas užtrunka visą dieną. Tiek laiko kepdavo ir mamytė. Paskui duona turi nokti. Kuo tolyn, tuo ji skanesnė…

1-7.jpg

Gėlė prisimena, kaip tėtis dalgiu išpjaudavo Čeriaukštės paupį, o pats upelis buvo švarus, su giliais duburiais, kur buvo daug žuvies – vėgėlių, lydekų, jas gaudydavo net rankom.

– O dabar mūsų Įstras, prie kurio įsikūrėm, seklesnis, bet su verdenėm, – pastebi Gėlė.

Gyvenime daug kas tarsi kartojasi, vienoje vietoje sodybos sunyksta ar tiesiog sunaikinamos, tada žmonės vėl viską pradeda iš naujo.

1-9.jpg

– Pačeriaukštėje iš Petersonų namų persikraustėme pas bobutę, tėčio mamą. Tėvelis prisodino obelaičių, berželių, liepų, bet vėliau ėjo melioracija ir viską sunaikino. Iš tiesų Pačeriaukštėje nebuvo nei kelių, nei elektros, tad tėvai ryžosi persikelti į Tauprius, – Gėlė Prakaitaitė-Mačiūnienė pasakoja, jog taip ir neliko jos gimtojo kaimo, laikui bėgant net vienišą senąjį topolį žaibas suskaldė.

Mokėsi Gėlė Prakaitaitė Globinų pradinėje mokykloje, o baigė Smilgių aštuonmetę Biržų rajone:

– Iki Smilgių buvo keturi penki kilometrai, o iki Saločių – jau toliau. Labai norėjau mokytis muzikos, bet mieste neturėjau kur gyventi. Tačiau tėtis ir broliai grojo armonika, taigi ir aš išmokau. Tuomet tėvai nupirko akordeoną. Po aštuonmetės baigimo mama nenorėjo manęs išleisti, ji jau neturėjo sveikatos. Aš metus dirbau, susitaupiau pinigų ir Joniškėlio technikume pradėjau mokytis agronomijos. Beje, man patiko ir veterinarija. Visos šios žinios praverčia savo ūkyje. Stebiu gyvuliukus, kaip jie jaučiasi, kaip juda, dar internete pasiskaitau…

Stasys Mačiūnas – iš Šiaulių rajono, iš Daunorų. Baigęs Joniškėlio technikume agronomiją, gavo paskyrimą į Tauprių kolūkį. Čia kultūros namų salėje Stasys ir Gėlė susitiko per šokius.

– Vaikinas – ne prastas, agronomas, ir dar „Jawa“ motociklą turi, – pašmaikštauja Gėlė. – Mano tėtis pataria tuoktis pavasarį, kad iš kolūkio gautume šešiasdešimties arų sklypą ir spėtume ką nors užsiauginti. Taip 1977-ųjų balandį dvidešimtmetė ir ištekėjau. Kubiliūnuose gavom namus, gimė dukra Saida.

Tačiau jaunai Mačiūnų šeimai nepatiko nei Kubiliūnuose, nei Taupriuose. Todėl persikraustė į Kalno kaimą ir dirbo Jurgėnų kolūkyje. Čia susilaukė sūnaus Romualdo.

– Aštuonerius metus dirbau fermoje prie kiaulių, paskui saugos inžiniere, kol ėmė keistis laikai ir pradėjome ūkininkauti savarankiškai, – Gėlė Mačiūnienė prisiminė ir savo namų statybas Paįstriečiuose, kur gimė jaunėlė dukra Rūta. – Jau laukiausi, o aš dar naujojo namo sienas glaisčiau. Daug ką patys darėmės. Kai čia persikėlėm, buvo tik ištinkuota ir sudėtos juodgrindės.

Mačiūnai turi keturis hektarus žemės ir dar nuomojasi ganyklos. O kai mažai žemės, tuomet tik dar daugiau darbo.

– Sūnus Romualdas taip ir atsidusdavo: ir vėl bedžioti šiltnamį, ir vėl eiti į tvartą, – šypteli Gėlė.

Laikė Mačiūnai nemažai gyvulių, sodino daržus ir visus tris vaikus leido į aukštuosius mokslus.

Saida Vilniaus universitete baigė ekonomiką ir su vyru Vilniuje, Gariūnuose, turi visureigių detalių parduotuvę. Augina penktoką Vakarį, mėgstantį konstruoti, muzikuoti, ypač groti būgnais, ir trečiokę Svajūnę, karatė gerbėją.

Mačiūnų sūnus Romualdas Vilniaus universitete pasirinko medicinos studijas, dabar jis Klaipėdos jūrininkų ligoninės kardiologas. Su žmona Agne, taip pat medike radiologe, augina pustrečių metų Agotą ir pirmoką Joną.

– Dabar važiuosiu į Klaipėdą pabūti su anūkais, nes sūnus ir marti išvyksta į konferenciją Romoje. Bet greitai turėsiu grįžti, nes veršiuosis karvė. Dar laikom dvi karves, veršiuką, avyčių, kiaulių, kelias šeimas bičių, – apie ūkį pasakoja Gėlė.

O jaunėlė dukra Rūta – Vilniaus universiteto magistrantė, studijuoja chemiją su farmacija, dirba laboratorijoje.

– Vaikai buvo geri studentai, už mokslą mokėti nereikėjo. Maisto gaudavo iš namų, tik gaminti teko patiems. Sūnus skambindavo pasiklausti, kaip ką pasigaminti. Užtat šiandien viską moka, – darbščiais vaikais pasidžiaugia Mačiūnai.

Jų vaikai įpratę prie ūkio darbų. Anksčiau yra laikę ir penkias karves, ir paršavedžių, ir bekonus augino. Ir lauke, ir šiltnamiuose priaugindavo daug daržovių.

dukra-saita-vyras-stasys-as-romualdas-ruta-988x1024.jpg

– Ankstyvąsias bulves susverdavom terbelėm po du kilogramus ir mūsų vaikai turguje prekiaudavo. Iš Įstro upelio semdavom laistyti daržoves, nes šulinio vanduo per kietas. Vis dar laukiam vandentiekio – išmatavo, ir projektas yra. O kelią patys nusitiesėm, – prisiminė naujakurystę Mačiūnai.

Per ketvirtį amžiaus jau spėjo suaugti ir sodas, ir medžiai aplinkui sodybą.

Ir bitutės visai netikėtai pačios atskrido.

– Vežėm šieną, o ant žaginio spiečius įsitaisė. Toks nemenkas kamuolys per visą naktį iškabojo. Nors tėvai bičių turėjo, bet aš nesu prie jų ėjusi. Pasikviečiau patyrusį bitininką Algį Jankevičių, kuris sugaudė spiečių ir pasakė, jeigu jis tiek laukė, vadinasi, lemta bitutėms mūsų sode apsigyventi. Pradėjau domėtis, skaityti knygas apie bitininkavimą. Vienu metu esu prižiūrėjusi aštuonias šeimas, tačiau visur nebespėdavau. Tad likau prie penkių šeimų bitučių, – Gėlė tik vakar kopinėjo šviežią medų.

Smagu Mačiūnų anūkams ūkį pažinti ne iš knygų, o viską paliesti, paglostyti, paskanauti pas senelius. Miesto vaikams čia tiesiog egzotika.

Vis dėlto Mačiūnai pripažįsta, kad dabar nukonkuravo prekybos centrai ir daugiau žmonėms beveik nieko nebereikia.

Taigi visko užsiaugina, pasigamina pirmiausia savo šeimai:

– Atliekamo pieno parduodam Rokiškio sūrinei, kuri už litrą moka dvylika centų. Pastarosios vasaros sausos, pavasarį net teko šieno pirkti. Pasiliksim rudenį tik sau vieną karvę.

s-kaires-saida-ruta-marti-agne-su-anukyte-agota-zemai-anukai-svajune-vakaris-jonas-su-puoksta.jpg

Stasys Mačiūnas jau pensininkas, tad jam tenka daugiau laiko praleisti prie ūkio. O Gėlė dar dirba Jurgėnų kultūros namuose:

– Nepriklausomybės pradžioje viskas keitėsi, daug kas iširo, tačiau jaunimas norėjo šokių. Taip 1993-iaisiais ir įsitraukiau į kultūros veiklą. Ir sūnus yra buvęs didžėjus. Iš Antano Petrausko nusipirkau armoniką.

Gėlė Mačiūnienė pamažu grįžo prie jaunystės svajonės – prie muzikos. Ėmėsi ne tik groti, vadovauti ansambliui, gaivinti senojo sodžiaus tradicijas, tarkim, Onines, bet ir kurti eiles bei muziką. Tokių eilių susikaupė visas pluoštas…

Beje, ar Gėlė sutiko daugiau bendravardžių?

– Daugiau Gėlių neteko sutikti. Tik žinau, kad mano bobutės sesers dukra irgi buvo Gėlė, – moteris įsitikino, jog jos vardas tikrai išskirtinis.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt