Gimtajame Menkupių kaime – širdies dalelė

Nerimą dėl nykstančių kaimų išsklaido Menkupių kaimo (Kalvarijos sav.) žmonių susitikimai, kurie jau tampa tradicija.

Prie naujo kaimo ženklo

Iš čia išeita į gyvenimą. Vienus toliau, kitus arčiau likimas nubloškė, bet tikriausiai kiekvienas į gimtąsias vietas kaskart nors mintimis sugrįžo. O praėjusį šeštadienį pačiam tikriausiam susitikimui nesutrukdė net įkyrus lietus.

Po šv. Mišių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje apie 70 žmonių susirinko prie naujo kaimo ženklo, žyminčio Menkupių kaimą. Šalia jo – ir dvasinis simbolis – gražus medinis koplytstulpis kaimui ir jo žmonėms atminti. Visos kaime buvusios ir lig šiol išlikusios sodybos, jose šimtmetį ir dar seniau gyvenusių, taip pat tebegyvenančių žmonių pavardės pažymėtos Menkupių kaimo ir kaimučio žemėlapyje, pritvirtintame ant akmens. Kaime gyvenę 36 šeimos, kaimutyje, taip tarmiškai vietiniai vadina už šilelio gyvenančius, dar 8. Įrašytos čia ir senose sodybose įsikūrusių naujakurių pavardės.

Ženklo ir koplytstulpio autorius ir susitikimų iniciatorius – Algimantas Žiurinskas, kurio tėviškė čia pat, ant kalniuko.

Renkamasi ne tik švęsti

Nebūtų nei kaimo simbolio, nei gražių susitikimų, jeigu ne A. Žiurinsko noras surinkti jaunystės draugus, buvusius kaimynus, prisiminti anksčiau gyvenusius ir aplankyti tebegyvenančius. Po pavykusio pirmo susitikimo 2000-aisiais susieita dar porą kartų.

Sunkiausia, pasak Algimanto, surinkti visus pirmą kartą, o paskui jau vieni per kitus susižino. Juo labiau kad ne tik tuščiai pakalbėti rinktasi. Prieš dvejus metus imtasi iniciatyvos sutvarkyti Menkupių kapinaites.

Prie kapinių radęs pastatytus konteinerius su nuoroda čia pilti šiukšles, A. Žiurinskas sako negalėjęs su tuo susitaikyti. Iš čia amžinojo poilsio atgulusių artimųjų surinktų pinigų jis su talkininkais pastatė gražią tvorą su vartais. Pasirūpino, kad likusią tvoros dalį tinklu aptvertų Kalvarijos savivaldybė. Susirinkę kaimo vyrai praretino šakas, kurios stelbė kapus, bet nenukirto nė vieno medžio. Jaukių kapinaičių viduryje kraštietis Vytautas Anelauskas pastatė medinį kryžių. Prie jo šeštadienį, aplankę artimųjų kapus, susitikimo dalyviai uždegė žvakeles, pasimeldė, pagiedojo.

Poros toli ieškoti nereikėjo

„Susitikime čia, Menkupiuose“ – kvietė plakatas prie Genovaitės Košubienės namų. Tad į išpuoselėtą, gražiausia kaime pripažintą sodybą visi ir sugužėjo. Ir ne tik Menkupių kaimo žmonės. Atrodė, kad tą šeštadienį šio kaimo dalimi norėjo būti visi: ir giminystės ryšiais susietos šeimos iš Tarprubežių, Pakruopiškių, kitų gretimų kaimų, ir į draugišką kaimynystę taikantys naujakuriai Levickai bei Kazakevičiai, ir Kalvarijos savivaldybės meras Vincas Plikaitis su seniūne Irena Abraitiene, ir šių eilučių autorė...

Susirinkusius pasveikinti užsukę svečiai iš gilios praeities Uršė ir Jenkelis (Rasa Januškienė ir Kęstutis Krasnickas) priminė Menkupių istoriją, kai 1721-aisiais kaimas priskirtas Kalvarijos parapijai. Gyveno čia tada 10 šeimų, turėjo 22 ha žemės.

Kad kaimas draugiškai sugyveno visą laiką, išduoda besikartojančios susitikimo dalyvių pavardės. Žmonos ar vyro šio kaimo jaunimui toli ieškoti nereikėjo. Čepeliauskai, Mincevičiai, Košubai, Arbačiauskai, Skamaročiai, Žiurinskai. Kaip juokdamasi pasakojo Janina Labašauskaitė-Čepeliauskienė, Menkupiuose gyvenanti nuo gimimo, tereikėjo iš vieno kiemo į kitą pereiti. Nors dabar, pasak jos, kaime jaunimo nėra, daugiausia – vieniši seneliai, bet tvirtas tarpusavio ryšys ir noras susitikti su kaimynais, giminėmis neleidžia kaimui išnykti.

Planuose – nauji susitikimai

Sudainavus „Ilgiausių metų“ sau ir vieni kitiems, Kalvarijos sav. mero V. Plikaičio ir seniūnės I. Abraitienės padėkos raštai, gražiausi sveikinimai ir dovanos už gražius darbus, didžiausią indėlį į Menkupių kaimo išsaugojimą buvo skirti Algimantui Žiurinskui ir jam daugiausia talkinusiems Linai ir Skirmantui Čepeliauskams, taip pat Nerijui Matlauskui, Genovaitei Košubienei.

„Turint tiek pagalbininkų – niekas nesunku. Svarbiausia, kad mes susirenkame“, – susitikimu džiaugėsi A. Žiurinskas ir dovanomis apdalijo tuos, kurie padeda ir darbus dirbti, ir šventes suorganizuoti.

Nukloję atsineštinėmis vaišėmis šieno ritinių stalus, klausydami kaimo žento Ciprijaus Adomavičiaus ir Sigito Virbicko atliekamų melodijų kaimynai, giminės, draugai dalijosi prisiminimais, dainavo jaunystės dainas, sukosi šokio sūkuryje ir aptarė naujus susitikimus.