Geroji žinia Smalininkų uostui

Susisiekimo ministerijos siekis atnaujinti vidaus vandenų kelius – džiugi žinia Smalininkų uostui. Į Kultūros vertybių registrą įrašytas nacionalinio reikšmingumo lygmens uosto statinių kompleksas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre - 31027), susidedantis iš uosto bei geležinkelio pylimų, gatvės atkarpos ir vandens matavimo stoties, gyvena ne pačius geriausius laikus.

2002 metais restauruota vandens matavimo stotis bei gatvės atkarpa, tačiau uostas, nors tai gausiai turistų lankoma, patraukli miestiečių poilsio ir renginių vieta, šiuo metu negyvas: užutėkis užpelkėjęs, uždumblėjęs, uosto pylimas apardytas ledonešių, Nemuno vandens lygio svyravimų. Tik vyresnio amžiaus smalininkiečiai beprisimena uoste stovėjusius laivus, čia virusį gyvenimą. Atgaivinus Nemune tiek krovininį, tiek pramoginį laivininkystės verslą, istorinis uostas atgytų – taptų patrauklia ir funkcionalia šiuolaikinės upeivystės infrastruktūros dalimi, pristatančia kultūros paveldą. KPD Tauragės skyriaus paveldosaugininkai teigia, kad Smalininkų uostas, susijęs ne tik su miesto, bet ir šalies istorija, skatintų turizmo plėtrą, populiarintų  ir vystytų vandens pramogas.

Iš uosto istorijos

Dešiniajame Nemuno kranto įsikūrę Smalininkai  (Jurbarko rajono savivaldybė) penkis šimtmečius buvo pasienio miestas, žymėjęs ribą tarp Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Vokiečių Ordino. Ne tik dviejų valstybių paribys, bet ir judrus vandens kelias Nemunu Smalininkams tapo klestėjimo šaltiniu: čia dėl muitinės kontrolės privalėjo sustoti kiekvienas praplaukiantis laivas. Čia kūrėsi paslaugų, susijusių su upeivyste, infrastruktūra: laivų remonto, vėliau laivų statybos įmonės, viešbučiai ir užeigos upeiviams apsistoti ir užkąsti. Nemažą vietą užėmė krovinių perkrovimo darbai, susiję su skirtinga Nemuno grimzle kitoje sienos pusėje. Prūsijos pusėje nuo 1840 metų Nemuno vaga buvo reguliuojama statomomis dambomis, todėl iš Smalininkų laivai su didele grimzle pasiekdavo Karaliaučių, Dancigą, Štetiną.

1811 metų lapkričio mėnuo, kuomet Muitinės kasos kontrolierius Buttrimus pasirašė pirmąjį observacijų taloną, yra Smalininkų vandens matavimo stoties gyvavimo pradžia. Prie Šventosios upelio, įtekančio į Nemuną ties Smalininkais, buvo įrengtos  trys matuoklės, pritvirtintos  viena prie didelio akmens,  gulėjusio upės krante žemiau  žiočių, kitos dvi –  krante ties muitine. 1837 m.etais įrengtas žiemos uostas, kuris, XIX a. antroje pusėje pradėjus kursuoti garlaiviams, jau nebeatitiko pakitusių poreikių. 1886-1888 metais uostas perstatytas, supylus Nemuno dešiniojo kranto vagos dalį skiriantį 400 m ilgio pylimą su dviem molais pietų pusėje. Akmenimis grįsti pylimo šlaitai saugojo uoste sustojusius laivus nuo ledų sangrūdų, smarkesnių vėjų. Čia žiemodavo iki 60 laivų.

Tuo pat metu pertvarkyta ir vandens matavimo stotis: sumūryti akmeniniai 18 pakopų laiptai su keturiais mūriniais sparnais, kurių sienelių viduje pritvirtintos keturios medinės matuoklės ir 4 reperiai – geležinės markės. Kad statinys nenuslinktų žemyn, paskutinioji pakopa, dažnai skendėjusi vandenyje, buvo įtvirtinta vertikaliai į gruntą sukalus ąžuolinius polius. Labai aukštus vandens lygius fiksavo prie muitinės pastato pritvirtintos matuoklės. Profesorius Steponas Kolupaila rašė, kad ši vandens matavimo stotis buvo laikoma viena gražiausių Europoje, o jos stebėjimų rezultatai itin vertinti dėl vykdomų stebėjimų sistemingumo ir patikimumo. Per visą savo gyvavimo laiką ši stotis vandens lygio matavimus buvo nutraukusi tik kartą – Pirmojo pasaulinio karo metu nuo 1914 metų spalio 1-osios iki 1915 metų balandžio 20 dienos dėl karo veiksmų. Smalininkų vandens matavimo stotis – vienintelė senoji stotis, kurios visi stebėjimų duomenys išlikę.  Iki 1830 metų atliktų stebėjimų autentiški duomenys saugomi Berlyno archyvuose, vėlesni – Lietuvoje. 1924-1926 metais vandens matavimo stotis patobulinta: pastačius uoste nedidelį bokštelį, jame įrengtas šulinys, vamzdžiu sujungtas su upe. Vėliau prie šio bokštelio pritvirtinta matuoklė.

1902 metais iki Smalininkų nutiesus siaurojo geležinkelio liniją, supiltas 450 m ilgio pylimas, sujungęs geležinkelio stotį su uostu. Geležinkelio atšaka nuvesta iš abiejų uosto pusių: pylimu ir krantine. Kroviniai iš laivų buvo perkraunami tiesiai į vagonus ir vežami iki Mikytų, kur geležinkelio linija skyrėsi į dvi atšakas – į Pagėgius ir Tilžę. Reikšmingo sausumos taško atsiradimas netoli uosto pavertė šią miesto dalį judriu tranzito punktu. Ne tik vientisa beveik kilometro ilgio uosto bei geležinkelio pylimų sistema, bet ir gatvė, jungianti stotį su uostu, buvo įrengta nepriekaištingai: tašytų akmenų grindinys apkraštuotas nudailintomis akmenų juostomis su latakais šonuose lietaus vandeniui nubėgti. Uosto teritorija išgrįsta akmenimis.  Prof. S. Kolupaila, 1921 metų spalio 5 dieną, atvykęs motorlaiviu iš Kauno pažiūrėti vandens matavimo stoties, rašė: „švarios, grįstos gatvės, raudona vienabokštė evangelikų bažnyčia, sutvarkyta krantinė, pylimu nuo upės atitvertas nedidelis uostas – visa tai rodo, kad čia įdėta daug darbo ir triūso.“  

Iš vandens matavimo stoties statistikos

Pro Smalininkus Nemunas plukdo vandenis, surinktus nuo 71,5 procento šalies teritorijos. Daugiametė vandens lygio svyravimo amplitudė – 765 cm.

Mažiausias debitas užfiksuotas 1920 metų gruodžio 13 dieną – 107 kubiniai metrai per sekundę. Prof. S. Kolupaila nurodo, jog per 132 metus (nuo 1812 iki 1943 metų) didžiausias potvynis Nemune buvo užfiksuotas 1829 metų balandžio 9 dieną – 6822 kubiniai metrai per sekundę. Potvynis tuomet nunešė Seredžiaus bažnyčią, sugriovė dalį miestelio, nusiaubė Jurbarką.

Po didžiojo 1958 metų potvynio, kurio atžyma užbraukta vandens matavimo stoties bokštelio cokolio pačiame viršuje, devintasis vandens matavimo stoties reperis buvo įtaisytas 15,65 m aukštyje ant buvusio technikumo pastato rytinės sienos.

Paskutinis didysis potvynis, panardinęs po vandeniu 1886-1888 metais statytą vandens matavimo stotį, praūžė 2010 metais.