Gerbiu visus, kurie ir vasarą nesiskiria su knyga

Kalbant apie dvasinę krizę, norisi paklausti, kada ji prasidėjo. Aišku, XX amžiuje (šiam amžiui daug negandų priskiriama, bet gali būti, kad XXI amžiui bus priskirta dar daugiau), antrojoje jo pusėje. Industrinės visuomenės susiformavimas, sparčiai išaugusi gamyba ir vartojimas, marksistinis ateizmas, F. Nyčė su „mirusiu Dievu“, regis, buvo tik užuominos į tai, kas žmonijos dvasios laukia.

Todėl, rašydamas šias eilutes, nusprendžiau paskambinti draugui ir jo paklausti, ką jis mano apie dvasingumą.

– Klausau, – išgirdau telefone žvalų balsą.

– Žinai, norėjau tavęs paklausti. Ką tu mąstai apie dvasingumą?

Tyla. Netrukus draugas, it koks žydas, klausimu atsakė į mano klausimą:

– Kiek išgėrei?

Šiandien vėl norisi šnektelti apie knygas – dvasinį peną. J. Brodskis sako, jog jei, pradėję skaityti knygą, jos neatidedate į šalį, o ir toliau skaitote, tai pliusas autoriui ir tai, anot poeto, reikš, „kad šis autorius tikrai turi, kuo praturtinti tiesą apie mūsų egzistenciją, tiesą, kad šitas autorius ne plepūnas, kad jo kalba pasižymi savita energija ir grakštumu. Arba tai bylos, kad skaitymas – neužgesinama jūsų aistra. Ir ne pati prasčiausia“.

Kada ir kur skaitomos knygos?

Sako, jog knygoms tinkamiausias metas – ruduo ir žiema. Nesutiksiu. Knygoms pavaldūs visi metų laikai. Ar nepagarbus mūsų žvilgsnis į žmogų, pamačius jį pliaže su trumpikėmis ir knyga rankose? Tiesa, vienas daug skaitantis bičiulis sakė nemėgstąs, kai jį mato skaitantį. O man skaitantis žmogus gražus. Ir bibliotekoje, ir traukinyje, ir parke ant suolelio, ir bet kur... Į mane skaitantį tegul žiūri kas tik nori ir kiek tik nori. Skaitydamas jaučiu malonumą. Tegul mato, kad man malonu. Nors tų, kurie skaitymą vadina pramoga, nėra daug – maždaug 10 procentų visų mokančiųjų skaityti. Prisiekusio skaitytojo niekas niekada negali pažeminti. Tiesa, skaitymas yra morališkai neutralus – pats savaime jis neugdo dorybių. Skaitymo malonumu gali mėgautis ir tironas, ir mizantropas. Skaito, ko gero, ir žmogžudžiai.

Ar knyga – daiktas, ar kažkas daugiau? Manyčiau, jeigu neskaitoma – tai daiktas, o perskaityta pranoksta daikto sąvoką. Sako, yra parduodamos tik knygų nugarėlės. Turi tarsi didžiausią biblioteką. Reikia tik akylai stebėti, kad, lankantis svečiams, kuris nors iš jų nepanorėtų išsitraukti kokios nors „knygos“. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje niekur tokių „knygų“ nemačiau.

Rašytojai skundžiasi, jog jie šiandien sudaro didžiausią bedarbių dalį po visiškų beraščių. Nes šiandienos verslo konjunktūra nepakenčia individualios nuomonės bei individualios pozicijos. Būtent abi šios grupės – raštingiausiųjų ir visiškų beraščių – sudaro ir didžiąją savižudžių dalį. Standartas aiškus: savininkas naikina vaikų ir jaunimo leidyklą, kuri neduoda pelno.

Apie ką pasakoja knygos? O pasakoja jos žmonių gyvenimo istorijas, panašias į vienas po kito vykstančius užtemimus. Tai tarsi Saulės užtemimai. Tik žmonių gyvenime jie dažnesni. Netektis ir nauja atvertis, nuolatinis kartojimas, perrikiavimas... Kiekvienas užtemimas – tai kryžkelė. Užsidegus šviesai, turi kažkur eiti, kažką veikti.

Kiek yra gyvenimo taisyklių?

Kanadiečių rašytojas Jordanas Petersonas sako, jog dvylika, ir jas pateikia knygoje „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“. Šiaip jau saviugdos knygos mane nervina. Kažkas tave moko, kaip reikia gyventi. Nors daugelyje pasaulio šalių, ir pakankamai išsivysčiusių, vos ne kiekvienas turi savo asmeninį psichologą. Priešingai neišsivysčiusiems kraštams. Be to, įsiminė šios knygos atsiradimo istorija.

2012 m. autorius ėmė rašinėti į interneto svetainę „Quora“. Kiekvienas lankytojas gali joje užduoti bet kokį klausimą ir bet kas gali atsakyti. Skaitytojai išskiria atsakymus – kurie patinka ir kurie ne. Naudingi atsakymai kyla į viršų, nenaudingi dingsta. Dėl tokių klausimų ir atsakymų ir gimė ši knyga. Autorius kalba apie pasaulio kitimą, apie svyruojančias ir griūvančias struktūras, dėl ko pasaulis tampa nesaugus. Suformuotos gyvenimo taisyklės, anot autoriaus, turi priversti pasaulį kilti į kalną, o pati kelionė būti prasminga. Vienas įdomiausių knygos klausimų bent man – „Kas pagerėja su amžiumi?“ O iš visų gyvenimo taisyklių – šioji paprastutė: „Prieš kritikuodami pasaulį, susitvarkykite savo namus.“

Airių rašytojos Anne Griffin knyga „Kai viskas pasakyta“ (tiesa, pateikiu čia tik pačias naujausias knygas, pasirodžiusias 2019 m.), sakyčiau, apie vienatvę arba apie ilgą ir garbingą gyvenimą. Išdidus 84 metų vyriškis sėdi prie baro ir pirmą kartą papasakoja savo gyvenimo istoriją. Tvirtai pritariu – visos žmonių prie baro pasakojamos savo gyvenimo istorijos vertos dėmesio. Tai tarsi penki nuotykiai arba penki tostai apie meilę, išdavystę, neapykantą. Labai jaukus knygos viršelis: raminanti žalia laukų spalva, baltas namelis ir link jo keliaujantis vienišas žmogutis.

Apie praradimus ir atradimus

Amerikiečių rašytoja Alyson Richman romane „Prarasta žmona“, pagal kurį baigiamas kurti kino filmas, kalba apie meilę, kurios niekas negali įveikti. Lenka, užaugusi Prahoje garsių menininkų šeimoje tarp gražių daiktų ir mylinčios šeimos, pati pasirenka dailės studijas Prahos dailės akademijoje. Čia susitinka su Jozefu ir jaunuoliai pamilsta vienas kitą. Deja, karas juos išskiria: Jozefas atsiduria už Atlanto, Lenka – Aušvico koncentracijos stovykloje. Lankydamasis Aušvice, vis dėlioju, kokiame pastate, kokioje kameroje galėjo vienas ar kitas žmogus kalėti, nesvarbu, ar tai buvę tikri kaliniai, ar rašytojų išgalvoti veikėjai. Talpinu juos tai šen, tai ten. Štai visai neseniai, ten būdamas, galvojau – o kurgi galėjo kalėti toji Lenka?

Po karo Lenka apsilanko Amerikoje ir čia po šešiasdešimties metų susitinka su Jozefu. Tiesa, nors susitikimas įvyksta, bet istorija bent man liūdnoka ir tiek. Net prisiminiau suvalkietį, kurį seneliuką Amerikoje irgi atpažino jo jaunystės meilė iš Marijampolės. „Kaip tu mane atpažinai?“ – nustebo senučiukas. „Iš švarkelio, iš švarkelio“, – atsakė viešnia.

Bet ką aš čia. Juokauti, kur yra Aušvicas, nevalia. Nors Jozefas man kažko šioje istorijoje nepatinka ir tiek.

Britų rašytoja Hannah Rothschild savo knyga „Meilės neįdomybė“ nukelia mus į meno pasaulį. Aukcione parduodamas rastas vieno žymiausių XVIII a. prancūzų tapytojų Antoine’o Watteau paveikslas „Meilės neištikimybė“. Jo trokšta šeicho žmona, du naujieji rusai, Prancūzijos Vyriausybė, Britanijos karališkieji rūmai, itin turtinga mecenatė, repo žvaigždė ir dar ne vienas turčius. O rado šį paveikslą sendaikčių krautuvėlėje kukli virėja Anė, ieškodama dovanos savo draugui. Šis rokoko šedevras suveda Anę su begale įvairiausių žmonių, merginai atsiveria kitoks pasaulis – keistas, juokingas, su snobais ir įvairiausiais asmenimis, besišliejančiais prie meno.

Hannah Rothschild – menotyrininkė, apdovanota britų imperijos ordinu už nuopelnus menui, Londono nacionalinės ir „Tate Modern“ galerijų globėja.

Štai tokias naujausias knygas norėjau Tau, mielas skaitytojau, rekomenduoti. Manau, jos paįvairins vasarą.