Geras emocijas šiaulietė gaudo žaisdama petankę

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

8765

Šiauliuose gyvenančios Eugenijos Karbočienės senjore pavadinti neapsiverčia liežuvis: priešais mane sėdi jaunatviška ir graži gyvenimu besidžiaugianti moteris. Jos paslaptis – ne stebuklingi kremai, slapukiškai atliktos operacijos, o grynas oras, aktyvi fizinė veikla ir mėgstami užsiėmimai. Vienas jų – lietuviams kol kas ne itin pažįstama sporto šaka – petankė.

„Jeigu kviečia, reikia važiuoti“

„Bijojau išeiti į pensiją, atrodė, kaipgi aš gyvensiu be savo darbo, be savo studentų? O dabar, kai viskas susidėliojo į vietas, kartais pagalvoju, kad galbūt reikėjo išeiti anksčiau“, – juokiasi docentė E. Karbočienė, per keturiasdešimt metų dirbusi Šiaulių universitete, Kūno kultūros ir sporto edukologijos katedroje.

Dėl kardinaliai pasikeitusio tvarkaraščio atsirado daugiau laiko tapybai – E. Karbočienės namų sienas puošia jos autoriniai paveikslai. Kaip ir kur brūkštelėti teptuku, šiaulietę mokė žinomas dailininkas Voldemaras Barakauskas. Jis E. Karbočienę supažindino ir su petankės sporto šaka.

„Prieš maždaug ketverius metus Naisių žirgyne vyko tarptautinės petankės varžybos, dalyvavo lietuviai, latviai ir estai. Voldemaras žaisti kvietė ir mane su vyru. Nusprendėme, kad jeigu kviečia, reikia važiuoti. Juk mes tokio amžiaus, kad paskui jau niekas nebekvies“, – vėl skambiai nusijuokia E. Karbočienė.

Į varžybas ji su vyru nuvyko it pirmokai: nežinojo nei kaip laikyti petankės rutulius, nei kaip juos mesti. Nepaisant to, varžybose nugalėjo vieną komandą. Vėliau įvykiai rutuliojosi savaime: E. Karbočienė pradėjo lankyti petankės treniruotes, dalyvauti varžybose, o šių metų balandį jau žaidė pasaulio čempionate Belgijoje.

Nostalgija Senos pakrantėms

Į Belgiją pagal vietinių ir respublikinių petankės varžybų reitingo rezultatus buvo deleguoti keturi lietuviai – tarp jų atsidūrė ir E. Karbočienės pavardė. „Važiavome du vyrai ir dvi moterys, nes tai buvo naujo formato čempionatas – turėjome žaisti vyrų dvejetą, moterų dvejetą, mišrų dvejetą ir vienetą tarp vyrų ir moterų“, – sako ji.

Medalių lietuviai neparsivežė, tačiau žinia, kad E. Karbočienė, žaisdama moterų vienete, užėmė 27 vietą iš 45, tapo tikra sensacija, juk pasaulio čempionatuose mūsiškiai neretai atsiduria paskutiniame dešimtuke.

„Petankė – palyginti sena sporto šaka, pirmasis pasaulio čempionatas buvo surengtas 1910 m. Tačiau Lietuvoje petankė gyvuoja tik 15 m. Nėra tradicijos, masiškumo, vadinasi, nėra ir meistriškumo – jis iš niekur neatsiranda“, – sako šiaulietė ir su nostalgija prisimena Paryžių bei pasiplaukiojimą Senos upe, kurios pakrantėse ir jauni, ir seni žaidė petankę.

i.jpg

Stebint neįdomu, žaidžiant neįmanoma atsitraukti

Šiauliuose, prie Talkšos ežero, galima ne tik išvysti petankininkus, bet ir išbandyti šią sporto šaką. „Trečiadienio vakarais mokome šiauliečius žaisti petankę. Norime, kad kuo daugiau žmonių ja susidomėtų, kad būtų kuo įvairesnis žaidėjų kontingentas, nes šiuo metu petankė yra populiaresnė tarp vyresnių“, – sako E. Karbočienė.

Pasak jos, jaunimą greičiausiai domina tos sporto šakos, kuriose iš karto matyti aiškus rezultatas. O iš šono stebint metalinius rutulius mėtantį žmogų, šie jo veiksmai gali pasirodyti nesuprantami ir visiškai neįdomūs. „Kai pats pradedi valdyti rutulį ir pajunti, kiek daug nuo tavęs priklauso, užsikabini. Juk tam, kad rutulys pasiektų savo tikslą, reikia psichologinės brandos, raumenų tonuso suvokimo, gebėjimo nustatyti atstumą ir įvertinti kiekvieną grunto kalnelį, kuris gali pakreipti rutulio trajektoriją“, – aiškina E. Karbočienė.

Internetas – didis mokytojas

Mažai šia sporto šaka domisi ne tik jaunimas, bet ir valdžia. Finansavimo Šiaulių petankės entuziastai beveik negauna, todėl į čempionatus ir varžybas keliauja už savo pinigus, o žiemą treniruojasi vieno iš sportininkų dėka – jis savo privačiose valdose yra įrengęs specialias patalpas.

Įgūdžius petankininkai taip pat tobulina pačių iniciatyva, jokios mokyklos ši sporto šaka kol kas neturi. „Važiuojame į seminarus, labai daug patirties gauname išvykę į tarptautines varžybas, o ir internetas yra didelis mokytojas“, – šypteli E. Karbočienė bei priduria, kad be sporto apskritai negali gyventi.

Studijavusi meninę gimnastiką, ji svajojo tapti šios srities trenere. Svajonė išsipildė Panevėžyje, tačiau neilgam: kai E. Karbočienės vyras buvo pakviestas dirbti akademinio irklavimo treneriu Šiauliuose, paskui jį išvyko ir žmona.

Šiauliuose E. Karbočienė įsidarbino Šiaulių universitete, nes, kaip pati sako, dviem treneriams po vienu stogu būtų per sunku: „Trenerio darbas labai atsakingas, įtemptas, o kažkam reikia prižiūrėti namus, rūpintis šeima.“

ii.jpg

Fizinis aktyvumas – vaistas nuo visų ligų

Sprendimo dirbti ŠU moteris nesigaili. Anksčiau universitete E. Karbočienė vesdavo meninės gimnastikos užsiėmimus įvairių specialybių studentėms, o aukštųjų mokyklų sportakiadose jos auklėtinės pelnydavo solidžias vietas.

„Meninė gimnastika buvo pasirenkamasis dalykas. Kūno kultūra, kaip dalykas, buvo privalomas pirmame ir antrame kursuose. Studentams buvo vedamos lengvosios atletikos, tinklinio, krepšinio, gimnastikos, slidinėjimo pratybos. Dabar to nebėra nė viename universitete, ir man labai apmaudu. Jaunas žmogus anksčiau būdavo motyvuojamas sportuoti, o dabar – saviugda arba saviveikla: jeigu motyvuotas – sportuoja, jeigu ne – sėdi sulinkęs prie kompiuterio ar vaikštinėja miesto gatvėmis“, – sako doc. E. Karbočienė.

ŠU atsiradus kūno kultūros specialybei, ji pradėjo vesti privalomus aerobikos užsiėmimus. „Labai mėgau aerobiką. Tai buvo ištvermės, geros muzikos ir gerų emocijų šaltinis“, – prisimena E. Karbočienė.

Dabar geras emocijas šiaulietė gaudo žaisdama petankę, vaikščiodama su šiaurietiško ėjimo lazdomis ir kvėpuodama grynu oru. „Neintensyvų fizinį aktyvumą gryname ore rekomenduoju visiems. Aišku, tam reikia valios ir pastangų. Juk kodėl žmonės nesportuoja? Sako, kad neturi laiko, bet aš manau, kad iš tikrųjų neturi noro. Gaila, nes fizinis aktyvumas yra geriausias vaistas nuo visų ligų ir depresijų. Ir nebūtinai sporto klube. Kaip akademikas N. Amosovas sakydavo, mano sporto klubas atsidaro tada, kai aš užsiaunu sportbačius ir pradedu bėgti“, – šypsosi E. Karbočienė.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt