Genialiosios grafikės Elvyros Kairiūkštytės kūryba sugrįžo į Kuršėnus

89e828d2d6e45dbec21bacabb050e347e38008c2
Šiauliai
Rita Žadeikytė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Sausio 10–30 dienomis Kuršėnuose, Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešojoje bibliotekoje, galima išvysti vienos genialiausių ir žinomiausių Lietuvos grafikos meistrų, pripažintos ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje grafikės Elvyros Kairiūkštytės (1950–2006) kūrinių parodą „Sugrįžimas namo“. Elvyros Kairiūkštytės paroda iš Kuršėnų kviečiama į Paryžių. Kuršėnuose pasirašytas apie 200 darbų, spaudinių dovanojimo aktas rajono bibliotekai.

Greta pasaulio dailės genijų

Parodoje Kuršėnuose, dviejose bibliotekos salėse, eksponuojami žymiausi jos kūriniai, kurie šiuo metu yra kviečiami eksponuoti Paryžiuje, Pompidu centre – viename žymiausių pasaulyje modernaus meno muziejų, kuriame yra eksponuojami Pablo Pikaso, Marko Šagalo, Henri Matiso, Fridos Kahlo, Vasilijaus Kandinskio ir kitų pasaulio dailės genijų darbai.

Vienos garsiausių Lietuvos grafikių parodą bei darbų dovanojimą atvyko pristatyti dailininkės kūrybinio palikimo ir autorinių turtinių teisių saugotojais Regina Noreikaite-Norvaišiene ir jos vyru Ignu Norvaiša bei skulptoriai ir ilgamečiai grafikės bičiuliai Ksenija Jaroševaitė ir Vladas Urbanavičius.

Būtent Ksenija Jaroševaitė drauge su Regina Norvaišiene, menotyrininke Ramute Rachlevičiūte sudarė ir 2010 metais išleido solidžią monografiją apie Elvyrą Kairiūkštytę „Deginantis gyvenimo artumas“. Ši knyga yra labai išsami, jautri ir patikima Elvyros Kairiūkštytės gyvenimo ir kūrybos apžvalga.

Apie tai, kad Elvyros Kairiūkštytės darbai drauge su viena garsiausių Lietuvos dailės galerijų yra kviečiami surengti ekspoziciją Pompidu centre, parodos pristatyme informavo jos palikimo paveldėtoja Regina Noreikaitė-Norvaišienė. Ji pasakojo, kad Pompidu muziejus pageidauja ne tik laikinosios Elvyros Kairiūkštytės kūrinių parodos, bet ir kai kurių darbų turėti savo fonduose.

Renginį Kuršėnuose vedė bibliotekos Aptarnavimo skyriaus vedėja Karolina Kulevičienė, muzikinę programą atliko kuršėniškis, Šiaulių S. Sondeckio gimnazijos mokinys Gabrielius Ruzas.
E. Kairiūkštytės kūryba – tai linoraižinių ciklai ir savarankiškos kompozicijos, kuriose pastebima tiek senųjų civilizacijų, tiek modernisto Pablo Pikaso, tiek lietuvių grafiko Viktoro Petravičiaus įtaka. Ir spalvoti, ir nespalvoti grafikės darbai – ekspresyvūs, meistriškai įtaigūs. Po jos mirties dirbtuvėje išliko milžiniški piešiniai, rulonai, monumentalumu prilygstantys freskoms ar vitražams.

Pasak menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės, Elvyra Kairiūkštytė – viena žymiausių XX amžiaus antrosios pusės dailininkių, visada siekusi sukurti autentišką meninę viziją, iš kurios būtų galima atskirti, kad tai būtent jos kūriniai. Jos kūriniai pasižymi ekspresija, savita technika, originalia metafora, būdingas didelio formato piešinys, dažniausiai spalvotas arba tušu ant popieriaus. Gyvenime ir kūryboje ji išsiskyrė originaliomis kompozicijomis, prisotintomis turinio, metaforų ir asmeninių istorijų. Tai gaivališkas talentas, kūrybos amazonė, lietuvių grafikos sunkioji artilerija, drąsioji ir žavioji linoraižinių akrobatė, meno viengungė… Šiais ir panašiais epitetais menininkai, dailėtyrininkai mėgina įvardyti tą genialumo žymę, kuri skiria Elvyros Kairiūkštytės kūrybą iš daugelio kitų.

Nedaug lietuvių grafikų gali pasigirti raižę portretus. Ir dar tokių mastelių… Elvyra nedarė išankstinių piešinių, nekamavo savo modelių pozavimu. Fenomenalius dailininkės gebėjimus rodo ir kolegų liudijimai, kad savo didžiuosius linoraižinius ji kurdavo be parengiamojo piešinio, sukiodama linoleumą ir vis dėlto nenuklysdama nuo savo vizijos.

Komplimentų E. Kairiūkštytės kūrybai nešykšti daugelis žinomų lietuvių menininkų. Pasak Povilo Ričardo Vaitiekūno, lietuvių grafikoje buvo dvi didelės kūrėjos – Marcė Katiliūtė ir Elvyra Kairiūkštytė… Artimas menininkės bičiulis, tapytojas Mindaugas Skudutis sakė: „Vienatvės Elvyros gyvenime buvo daugiau, negu žmogus gali pakelti“. Vėliau dailėtyrininkai ją vadins baltąja Frida Kahlo, kurios kiekviename darbe įsismelkęs gyvenimo geismas ir realybės geluonis.

Gausi E. Kairiūkštytės kūryba  patenka į Lietuvos grafikos aukso fondą. Jos kūrybinį palikimą sudaro estampai, apie 11 000 didžiaformačių piešinių, eskizų ir t. t. Daug jos darbų turi didieji šalies muziejai, o nuo šiol menininkės paveldo dalis yra ir Kuršėnuose, su kuriais ją sieją ypatingas ryšys.

Dalis palikimo –  Kuršėnams, kurie tapo našlaitės Elvyros namais

Sausio 10-ąją, atidarant šią parodą, buvo pasirašytas ir dalies genialiosios grafikės Elvyros Kairiūkštytės darbų, publikacijų dovanojimo aktas Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešajai bibliotekai.

Dovanojimo aktą su dailininkės kūrybinio palikimo ir autorinių turtinių teisių saugotojais Regina Noreikaite-Norvaišiene ir jos vyru Ignu Norvaiša pasirašiusi bibliotekos direktorė Ingrida Klupšaitė pažadėjo, kad dovanoti darbai ir Elvyros Kairiūkštytės vardas bus deramai saugomi ir pristatomi visuomenei. Palikimo saugotoją Reginą Norvaišienę su biblioteka suvedė buvusi bibliotekininkė Vida Ragauskienė, atsitiktinai išsikalbėjusi su Regina apie išskirtinį grafikės palikimą.

Elvyra Kairiūkštytė – dramatiško likimo asmenybė. Nors ofi­cia­lio­se biog­ra­fi­jo­se ra­šo­ma, kad E. Kai­riūkš­ty­tė gi­mė Vil­niu­je, bet ras­ta ji bu­vo 1950 me­tų gruo­džio 13-ąją prie Šir­vin­tų li­go­ni­nės. Pa­mes­ti­nu­kę ati­da­vė į Šir­vin­tų li­go­ni­nę. Vė­liau mer­gai­tė at­si­dū­rė Vil­niu­je, iki sep­ty­ne­rių me­tu­kų au­go Vil­niaus pir­muo­siuo­se vai­kų na­muo­se. So­vie­ti­nė­je san­tvar­ko­je bu­vo įpro­tis vai­kus kil­no­ti iš vie­nų vai­kų na­mų į ki­tus. El­vy­ra per vai­kų pa­skirs­ty­mo punk­tą Kau­ne bu­vo pa­skir­ta gy­ven­ti Kur­šė­nų vai­kų glo­bos na­muo­se.

Pir­mus me­tus, kai ji at­si­dū­rė Kur­šė­nuo­se, jos dar ne­lei­do į mo­kyk­lą, nes mer­gai­tė bu­vo la­bai ma­žo ūgio. Taip ji, vie­ne­riais me­tais vy­res­nė už sa­vo bendrakla­sius, pra­dė­jo lan­ky­ti aš­tuon­me­tę mo­kyk­lą ša­lia Kur­šė­nų vai­kų na­mų, o vė­liau Kur­šė­nų 1-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą (da­bar – Kuršėnų S. Ang­lic­kio progimnazija). Kuo to­liau, tuo sun­kiau jai bu­vo iš­gy­ven­ti ne­ži­no­my­bę – kas jos šei­ma. Ji ban­dė ieš­ko­ti ar­chy­vuo­se, bet nie­ko ne­ra­do. Vė­liau ji bu­vo su­si­kū­ru­si sa­vo mi­tą – kad ji iš gar­sio­sios dai­li­nin­kų, kom­po­zi­to­rių Kai­riūkš­čių gi­mi­nės, tačiau tai, greičiausiai nėra tiesa. Į Kur­šė­nų vai­kų na­mus mer­gai­tė jau at­va­žia­vo su Kai­riūkš­ty­tės pa­var­de, ku­ri, greičiausiai, bu­vo pa­rink­ta at­si­tik­ti­nai, kaip ir vi­siems pa­mes­ti­nu­kams, ku­rių tė­vai ne­ži­no­mi – pa­mes­ti­nu­kams pa­var­dės, var­dai būdavo pa­ren­ka­mi pa­gal ra­di­mo vie­tą, tą­dien bu­vu­sį var­da­die­nį, kar­tais – ra­du­sio kū­di­kį žmo­gaus, me­di­ci­nos se­se­lės ar pir­mo­sios auk­lė­to­jos var­dą ar pa­var­dę.

Ir ji pati, ir vai­kų na­mų dar­buo­to­jai ban­dė ieš­ko­ti, ko­dėl El­vy­ru­tės to­kia pa­var­dė, bet jo­kios in­for­ma­ci­jos ne­pa­vy­kę ap­tik­ti. Ar­chy­vuo­se bu­vo tik ne­la­bai ką sa­kan­tys įra­šai: ras­ta maž­daug mė­ne­sio lai­ko, į ką su­vy­nio­ta. Bet jo­kio raš­te­lio prie kū­di­kio ne­ras­ta.

Taip Kuršėnai tapo jos namai, o kuršėniškiai – klasės draugai, auklėtojai, vaikų namų darbuotojai – jos šeima. Mergaitės gabumus pastebėjo Kuršėnų vaikų namų auklėtojos. „Kai visi eidavo plauti indų, man leisdavo piešti“, – vėliau prisimins dailininkė, sakydama, kad ji pieštuką pradėjo laikyti rankose anksčiau, nei pradėjo vaikščioti. Ilgus metus Kuršėnai jai buvo tarsi gimtinė, kur ji rasdavo meilę, užuojautą ir supratimą, čia draugių buvo laukiama kaip sava, nors po studijų Dailės institute ji vienatvę išgyveno Vilniuje. Atrodo, neturėjo nieko, kas būtų jai praskynęs kelią į žmones: nė vieno žinomo kraujo giminaičio, anaiptol neįspūdingos išvaizdos – mažutė, neprimatanti, mikčiojanti… Ir vis dėlto turėjo viską: pagarbą didžiuliams savo gabumams nuo vaikų namų iki aukštųjų dailės studijų ir parodų salių, pasiaukojamai ją globojusius mokytojus, ištikimų draugų, atstojusių artimiausius gimines.

Būtent todėl jos vienu pačių artimiausių žmonių buvusi jos klasės draugė Regina Norvaišienė ir padovanojo dalį Elvyros Kairiūkštytės palikimo būtent Kuršėnams. Po renginio kilo diskusija, kaip Šiaulių rajonas, Kuršėnai galėtų plačiau skleisti, deramai įamžinti genialiosios grafikės atminimą. Svarstyta, kad jos vardu galėtų būti pavadinta viena iš Kuršėnų gatvių. Kuri – turėtų spręsti kuršėniškiai.

2025 metų rudenį minėsime Elvyros Kairiūkštytės 75-metį. Tuomet galbūt vertėtų surengti išsamią jos kūrybos parodą. Kur? Galbūt Šiaulių dailės galerijoje, kur būtų galimybė eksponuoti ne tik jos klasika tapusius grafikos lakštus, bet didžiulius – 4 metrų ilgio piešinius. Šiai datai reikia ruoštis iš anksto, nes tai turėtų būti nacionalinio lygmens renginys, pabrėžiantis genialiosios Elvyros Kairiūkštytės sąsajas su Šiaulių rajonu, Kuršėnais.