Generalinė prokuratūra turės iš naujo vertinti, ar pripažinti savo darbuotoją pranešėju

photo_4502886
Lietuva
Prokuroras Mindaugas Šimonis. ELTA / Josvydas Elinskas
Ingrida Steniulienė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  ELTA

Teismas įpareigojo Generalinę prokuratūrą iš naujo spręsti dėl pranešėjo statuso suteikimo savo darbuotojui – Lietuvos vyriausiasis administracinis (LVAT) teismas nurodė prokuratūrai priimti naują sprendimą dėl prokuroro Šarūno Šimonio pranešimuose pateiktos informacijos.

LVAT nusprendė, jog sprendimas nesuteikti pranešėjo statuso yra nemotyvuotas bei nepagrįstas, todėl jis naikinamas, o Generalinė prokuratūra įpareigota priimti naują sprendimą pagal Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas.

Šis LVAT sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

„Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2024 m. kovo 27 d. priėmė sprendimą tenkinti 2022 metais mano duotus skundus. Atkreipiau darbdavio, o taip pat skundus nagrinėjusių teismų dėmesį, kad LR Elektroninių ryšių įstatymo (red. nuo 2021-12-01) tam tikros nuostatos dėl šio įstatymo 1 priede išvardytų duomenų teikimo kompetentingoms institucijoms galimai prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2021 m. kovo 2 d. Didžiosios kolegijos paskelbtam prejudiciniam sprendimui byloje H. K. vs Prokuratuur (Nr. C-746/18).

Reaguodamas į pranešimus mano darbdavys 2022 m. sausio 13 d. kreipėsi į LR Teisingumo ministeriją, prašydamas įvertinti teisinio reguliavimo aplinkybes ir informuoti apie priimtus sprendimus dėl Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės normų kolizijos, t. p. nacionalinių įgyvendinimo priemonių taikymo įgyvendinant ESTT sprendimus. Darbdavys įpareigotas priimti naują sprendimą dėl 2021 m. gruodį bei 2022 m. sausį mano pranešimuose pateiktos informacijos pagal LR Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas“, – atsakyme Eltai teigė Š. Šimonis.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje dirbantis Š. Šimonis pateikė Generalinei prokuratūrai pranešimus apie savo tiesioginio vadovo sprendimą panaikinti nutarimą sustabdyti ikiteisminį tyrimą ir šį tyrimą perduoti kitam prokurorui.

Pareiškėjas teigė, kad aukštesnysis prokuroras nepagrįstai siekia paveikti pavaldžius prokurorus kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl duomenų (mobilaus ryšio išklotinių) gavimo. Pareiškėjo vertinimu, tokia situacija prieštarauja ESTT 2021 m. kovo 2 d. sprendime suformuluotiems išaiškinimams.

Ginčijamu sprendimu buvo pripažinta, jog pagrindinis pažeidimas, apie kurį pranešė pareiškėjas, yra aukštesniojo prokuroro galimai neteisėtas sprendimas, tačiau pareiškėjo pateikta informacija neatitinka viešojo intereso kriterijaus ir pareiškėjo nurodytas pažeidimas negali būti siejamas su pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis.

Kaip pranešė LVAT, prokuroras Š. Šimonis nesutiko su išvada, kad jo pateikta informacija neatitinka viešojo intereso ir kad jo nurodytas pažeidimas nėra susijęs su pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis.

Pareiškėjo vertinimu, Lietuvoje netinkamai taikomos 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių), 15 straipsnio 1 dalies, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, nuostatos.

Remdamasis Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatomis, pareiškėjas kartu prašė įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl pranešėjo statuso, nes jis informaciją apie pažeidimus pateikė siekdamas apsaugoti viešąjį interesą.

LVAT nusprendė, kad pareiškėjo atsakovui pranešimuose nurodytos aplinkybės ir jų sąsajos su viešuoju interesu užtikrinti įtariamųjų asmenų teises ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo tinkamai ir išsamiai vertintos, kaip, iš esmės, ir argumentavo pareiškėjas.

„Pareiškėjas pranešimuose dėstė argumentus, susijusius su galbūt pažeistu viešuoju interesu, t. y. jog ikiteisminių tyrimų organizavimo strategija gali nepagrįstai riboti įtariamųjų asmenų konstitucines teises (duomenų bei privatumo apsaugą), tačiau Generalinė prokuratūra tinkamai ir išsamiai neįvertino pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių bei jų sąsajos su viešuoju interesu užtikrinti įtariamųjų asmenų teises ikiteisminio tyrimo metu. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“, – paskelbė teismas.

ESTT 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendime A. G. prieš Lietuvos Generalinę prokuratūrą, pažymėjo, kad, kiek tai susiję su nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už jas tikslu, pagal proporcingumo principą tik kova su sunkiais nusikaltimais ir didelės grėsmės visuomenės saugumui prevencija gali pateisinti didelius Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių suvaržymus, kaip antai susijusius su srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimu.

Įvertinęs Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir ESTT jurisprudenciją, LVAT padarė išvadą, jog argumentai dėl pagrindo suteikti pranešėjo statusą turi būti paremti aktualių įstatymų nuostatų ir faktinių aplinkybių analize, o atitinkamos išvados negali būti formalios, neišsamios ir paremtos prielaidomis bei bendro pobūdžio teiginiais.

LVAT vertinimu, ginčytas Generalinės prokuratūros sprendimas šių reikalavimų neatitiko.

Pirmosios instancijos teismas 2022 metais Š. Šimonio skundą buvo atmetęs kaip nepagrįstą. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai, įvertinę ginčo santykių teisinį reguliavimą, t. y. Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas bei faktines bylos aplinkybes, tąkart konstatavo, jog pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai nepripažintas pranešėju. 

Lietuvoje galiojantis Pranešėjų apsaugos įstatymas įtvirtina asmenų, pateikusių informaciją apie pažeidimą įstaigoje, su kuria juos sieja ar siejo tarnybos ar darbo santykiai arba sutartiniai santykiai, apsaugos mechanizmą.

Įstatymas taip pat nustato apie pažeidimus įstaigose pranešusių asmenų teises ir pareigas, jų teisinės apsaugos pagrindus ir formas, taip pat šių asmenų apsaugos, skatinimo ir pagalbos jiems priemones, siekiant sudaryti tinkamas galimybes pranešti apie teisės pažeidimus, keliančius grėsmę viešajam interesui arba jį pažeidžiančius, užtikrinti tokių pažeidimų prevenciją ir atskleidimą.

Pranešėjas yra asmuo, kuris pateikia informaciją apie pažeidimą įstaigoje, su kuria jį sieja ar siejo tarnybos ar darbo santykiai arba sutartiniai santykiai (konsultavimo, rangos, stažuotės, praktikos, savanorystės ir pan.), ir kurį kompetentinga institucija pripažįsta pranešėju.

Pažeidimu laikoma įstaigoje galbūt rengiama, daroma ar padaryta nusikalstama veika, administracinis nusižengimas, tarnybinis nusižengimas ar darbo pareigų pažeidimas, taip pat šiurkštus privalomų profesinės etikos normų pažeidimas ar kitas grėsmę viešajam interesui keliantis arba jį pažeidžiantis teisės pažeidimas, apie kuriuos pranešėjas sužino iš savo turimų ar turėtų tarnybos, darbo santykių arba sutartinių santykių su šia įstaiga.

Pagal įstatymą informacija apie pažeidimus teikiama dėl pavojaus visuomenės saugumui ar sveikatai, asmens gyvybei ar sveikatai; pavojaus aplinkai; kliudymo arba neteisėto poveikio teisėsaugos institucijų atliekamiems tyrimams ar teismams vykdant teisingumą; neteisėtos veiklos finansavimo; neteisėto ar neskaidraus viešųjų lėšų ar turto naudojimo;  neteisėtu būdu įgyto turto; padaryto pažeidimo padarinių slėpimo, trukdymo nustatyti padarinių mastą; kitų pažeidimų.

Pažymėtina, kad informacija apie pažeidimus teikiama siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Informacijos pateikimas siekiant apginti išskirtinai asmeninius interesus nelaikomas pranešimu.