Gelgaudiškio „Šaltinio“ specialiojo ugdymo centro pedagogės: svarbu atrakinti kiekvieno vaiko širdį

Gelgaudiškio „Šaltinio“ specialiojo ugdymo centras įsikūręs sename parke ant Nemuno kranto, net penkiuose buvusio Gelgaudiškio dvaro pastatuose. Sovietmečiu čia veikė vaikų namai, vėliau – pagalbinė mokykla. Dabar Gelgaudiškyje ne tik ugdomi didelių specialiųjų poreikių turintys vaikai, bet ir teikiama pagalba visos šalies sutrikimų turintiems mokiniams, jų tėvams ir pedagogams. 2015-aisiais mokykla dalyvavo „Mokyklų tobulinimo programos plius“ projekte „Specialiųjų mokyklų pertvarka, metodinių centrų steigimas“ ir buvo atrinkta kaip tinkama įstaiga metodinei pagalbai teikti.

Lanko vaikai, kuriems reikia ypač daug pagalbos

Centro direktorė Birutė Navikienė pasakoja, kad atsitiktinių vaikų į mokyklą nepakliūva – tik turintys didelių ir labai didelių specialiųjų poreikių, kuriems reikia ypač daug specialistų pagalbos, kuriems sunku mokytis ar kurie nepritampa bendrojo ugdymo mokyklose. Šiuo metu centre ugdomi 77 vaikai. Pusė jų kasdien atvežami į pamokas ir po užsiėmimų parvežami namo, kita pusė nuo pirmadienio iki penktadienio gyvena centro bendrabutyje, kur su jais dirba kvalifikuoti specialistai ir padėjėjai.

„Kiekvieną rudenį Vaiko gerovės komisijoje iš naujo aptariame, kokios pagalbos kuriam vaikui reikės. Vieni mokiniai užauga, išeina, ateina kiti. Niekada nežinome, su kokiais specialiaisiais poreikiais vaikų sulauksime. Daugiausia specialistų pagalbos skiriame sunkiausių sutrikimų turintiems vaikams“, – dėsto mokyklos vadovė.

Mokiniai čia mokosi pagal individualias, specialistų jiems parengtas programas. Didelių klasių centre nėra, kiekvienoje mokosi penki ar šeši, šiuo metu daugiausia – 8 mokiniai. Pasak Ugdymo skyriaus vedėjos Genės Žilinskienės, visiems centre ugdomiems vaikams reikia ne tik individualios pagalbos, bet ir priežiūros. Nuolatos šalia turi būti pagalbininkas, kad mokiniai jaustųsi ramiai ir saugiai.

Visi centre dirbantys mokytojai yra ir specialieji pedagogai. Beveik visiems mokiniams teikiama logopedo, socialinio pedagogo, psichologo, kineziterapeuto pagalba. Centre yra ir medicinos darbuotojas, kuris kontroliuoja, ar visi vaikai laiku išgeria gydytojų paskirtus vaistus, stebi jų savijautą, elgseną, prireikus suteikia pagalbą.

Švietimo pagalbos ir konsultavimo skyriaus vedėja, psichologė Dalia Kasperavičienė pasakoja, kad didelė dalis centre ugdomų vaikų turi ne vieną sutrikimą – pusei jų nustatyta kompleksinė negalia. „Be intelekto sutrikimo, dažnas turi aktyvumo ir dėmesio sutrikimus, elgesio ir emocijų problemų. Jiems sunku susikaupti ir išlaikyti dėmesį, suvokti ir įsiminti taisykles ar mokomąją medžiagą, įgyti įgūdžių ir juos taikyti praktikoje. Centre taip pat ugdomi vaikai, turintys cerebrinį paralyžių, epilepsiją, regos, klausos, įvairiapusių raidos (autizmo), lėtinių neurologinių sutrikimų. Daliai vaikų sunku vaikščioti, kai kurie – visai nevaikštantys. Daugelis turi kalbos sutrikimų, todėl logopedo pagalba teikiama 95 proc. vaikų“, – vardija specialistė.

Centre yra šeši mokytojo padėjėjo etatai, nors, D. Kasperavičienės teigimu, šių švietimo pagalbos specialistų reikėtų dar daugiau.

Paslaugos ir dėmesys – kiekvienam

Centro specialistai deda didžiules pastangas vaikų elgesiui koreguoti. Jie įsitikinę, kad rezultatų galima pasiekti tik per pozityvius dalykus. „Džiaugiamės kiekviena smulkmena, menkiausiu vaiko pasiekimu. Gerų rezultatų duoda centre taikoma mokinių pozityvaus elgesio skatinimo programa. Panašų pavyzdį pamatėme užsienyje, vėliau adaptavome pas save, pavadinome „Skėčiu“. Vaikai kartu su specialistais vertina savo elgesį, aptaria, kas pavyko ir kas nelabai, kur reikia keistis, padirbėti. Prireikė nemažai laiko, kol susiformavo centro nuostatos ir vertybės. Kasdienė kontrolė vyksta nuolat: per pamokas, popamokinėje veikloje, laisvalaikiu, važiuojant autobusu – visose veiklose“, – dėsto D. Kasperavičienė.

G. Žilinskienė antrina: „Tokiu būdu gerai elgtis tampa gyvenimo norma. Visada sakome savo mokiniams: svarbiausia yra būti geru žmogumi. Kai gerai elgiesi, sumažėja ir kitų problemų, gerėja mokymosi rezultatai. Taip formuojasi vaiko asmenybė, jie jaučia ir supranta, kas yra gerai, kas ne, kas teisinga ir kas neteisinga. Kai pozityvumas ima viršų, tada gyventi geriau visiems.“ D. Kasperavičienė pabrėžia, kad mokykloje vaikus stengiamasi lavinti nuo mažens. Nuo pirmos klasės mokosi valgyti su peiliu, šakute, serviruoti stalą. „Pas mus atvažiavę kitų mokyklų pedagogai stebisi – tokią sunkią negalią turintys vaikai, o nėra sugadintų baldų, durų, apibraižytų sienų, nuniokotų gėlių, ištryptų želdinių?.. Tam kaip komanda dirba ne tik pedagogai, bet ir visa centro bendruomenė, kiekvienas įneša savo indėlį į mokyklos gerovę ir vaikų sėkmę“, – kalba specialistė.

Kadangi vaikai mokosi net penkiuose pastatuose, pedagogams tenka bendrauti ir internetu, ir telefonais. Dalijamasi informacija apie kiekvieną vaiką – kaip jis tądien jautėsi, kaip elgėsi, ką veikė per pamokas, kaip valgė, ar gerai miegojo naktį, ar jam nieko neskauda, ar nepavargęs. Visi specialistai žino, ką ir kada turi daryti, kaip padėti kiekvienam vaikui.

G. Žilinskienė pabrėžia, kad perėjimas iš vieno pastato į kitą mokiniams taip pat yra galimybė pailsėti, „prasivėdinti“, nusiraminti, persijungti į kitą veiklą: „Net supykęs vaikas pasivaikščiojęs grįžta nurimęs. Kiekvieno savijauta mums ypač svarbi. Jei matome, kad mokinys tądien piktas, neramus, pirmiausia stengiamės jam padėti susikaupti, pasiruošti darbui. Kai vaikas patiria stresą – apie kokį ugdymą galime kalbėti? Svarbu atrakinti kiekvieno širdį – tada atsiranda pasitikėjimas, vaikai noriai lanko mokyklą, supranta, kad čia visada galės išspręsti savo problemas. Toks yra pagrindinis mūsų ugdymo tikslas.“

Tapo metodiniu centru

Direktorė pasidžiaugia, kad „Šaltinis“ 2015 m. įgijo metodinio centro statusą. Čia konsultuotis atvažiuoja intelekto, emocijų ir elgesio sutrikimų turintys vaikai iš visos šalies bendrojo ugdymo mokyklų. Konsultacijos jiems teikiamos dieną, savaitę, mėnesį ar net tris. „Stebime vaikus, ieškome darbo metodų, svarstome, kaip koreguoti jų elgesį. Paskui rašome rekomendacijas ir grąžiname atgal į bendrojo ugdymo mokyklas. Tiesa, dalis mūsų konsultuotų vaikų, jų prašymu, taip ir liko pas mus, nebenorėjo grįžti į buvusias mokyklas. Neretai įsitikiname – problemos buvo ne mokinio viduje, bet jo aplinkoje. Kai vaikas gauna atitinkamą dėmesį, pagalbą, supratimą, dalis bėdų tiesiog pradingsta.“

Dar viena centro funkcija – mokymai, konsultavimas ir pedagoginė pagalba mokymo specialistams, kaip dirbti su sunkių sutrikimų turinčiais vaikais. Per penkerius metodinio centro gyvavimo metus jau surengti 86 kvalifikacijos kėlimo renginiai – seminarai mokytojams, juos lankė 2 050 šalies ir 13 užsienio pedagogų. „Atvykę pas mus pedagogai pamato, kaip ugdomi ypač didelių specialiųjų poreikių turintys vaikai, išklauso teorines, bet svarbiausia – praktika paremtas paskaitas. Prieš tapdami centru, patys lankėmės šešiose Europos šalyse, remdamiesi savo ir jų patirtimi, sukūrėme savitą modelį, kuris būtų tinkamiausias mūsų sąlygomis“, – pabrėžia D. Kasperavičienė.

Centro specialistės pastebi, kad bendrojo ugdymo pedagogams, susidūrusiems su didelių specialiųjų poreikių turinčių vaikų ugdymu praktikoje, klausimų kyla labai daug. „Ir mes, nors turime daug patirties, kasmet susiduriame su vis naujais iššūkiais. Nenuostabu: kiekvienas vaikas – unikalus, prie kiekvieno prieiti reikia kitaip. Nėra vieno metodo ar modelio, kaip dirbti su didelių specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, – modelių turi būti tiek, kiek yra vaikų. Kiekvieną rugsėjį atliekame tiriamąjį darbą, svarstome, kaip pritaikyti programas kiekvienam, kaip su vaiku dirbti, kur link jį vesti“, – sako mokyklos direktorė.

Privalumai nusveria

Jos teigimu, centras jau išgyveno integracijos etapą, kai vienu metu į bendrojo ugdymo mokyklas išėjo septyni vaikai: „Po Naujųjų beveik visi grįžo atgal pas mus. Viena mergaitė parėjo pati, vedina broliuku ir sesute. Turėjome skambinti tėvams ir tartis, ką daryti. Tėvai pripažino: akivaizdu, kad centre vaikams geriau…“

G. Žilinskienės teigimu, vaikai Gelgaudiškyje ne tik sulaukia reikalingos pagalbos, bet ir jaučiasi lygūs tarp lygių. Jie dalyvauja specialiųjų mokyklų olimpiadose, važiuoja žaisti krepšinio, futbolo, į kitas varžybas Lietuvoje ir už jos ribų. „Ne vienas gelgaudiškietis pateko į specialiosios olimpiados futbolo, grindų ritulio ir krepšinio rinktines, atstovavo Lietuvai užsienyje. Aktyviai dalyvaujame ir visuomenės gyvenime. Stengiamės visur eiti, parodyti bendruomenei, ką sugebame. Deja, visuomenė mūsų vaikus vis dar ignoruoja, stigmų tebėra labai daug. Buvo metas, kai jautėme, kad tėvai baiminasi leisti vaikus į specialiąją mokyklą, būgštauja – ką pasakys žmonės? Tačiau atvažiavę pas mus ir apsižiūrėję, pamatę, kokios sąlygos čia sudarytos ir kokios paslaugos teikiamos, požiūrį keitė“, – tvirtina specialistė.

D. Kasperavičienė sako, kad dar vienas centro privalumas – tai, kad jis nėra didelis, čia nėra didelėms mokykloms būdingo šurmulio, visi vieni kitus gerai pažįsta, žino kiekvieno bėdas, silpnybes ir problemas: „Dažniausiai pas mus vaikai ateina nedrąsūs, savimi nepasitikintys, nuolat kartoja – „nemoku, nežinau, nemokėsiu“. Tačiau pamažu apsipranta, pamato, kad su specialistų pagalba pavyksta įveikti sunkumus, kad jie gali mokytis, lavėti. Labai svarbu vaikui nekelti nepasiekiamų tikslų – jis neturi jausti, kad kažko negali, nesugeba išmokti ar padaryti. Stengiamės, kad negalių turintys vaikai niekada neatsidurtų tokioje situacijoje, kad jie šypsotųsi, džiaugtųsi ir didžiuotųsi tuo, ką sugeba.“

Įtraukusis ugdymas – ne kiekvienam?

Pasak B. Navikienės, dalis centre besimokančių vaikų tėvų jau dabar nerimauja, kad teks leisti atžalas į bendrojo ugdymo mokyklas: „Daug kalbama apie įtraukųjį ugdymą, apie tai, kad visi vaikai turėtų mokytis kartu. Norai labai geri, tik jie ne visada įgyvendinami. Visų pirma, turėtume žiūrėti, ko reikia vaikui, kas geriau jam, kokią pagalbą ugdymo įstaigose jis gali ir turi gauti. Pastebime, kad visoje šalyje daugėja elgesio, emocijų sutrikimų turinčių vaikų. Ne visų problemos pastebimos laiku, nors pagalbą jiems derėtų suteikti kaip įmanoma anksčiau. Kuo mažesni vaikai ateina pas mus, tuo geresni jų mokymosi rezultatai, tuo lengviau koreguojamos elgesio ar emocinės problemos“, – pabrėžia specialistė.

Direktorė sako, kad švietimo pagalba ypač sunkių intelekto sutrikimų turintiems vaikams centre kūrėsi daug metų. „Bendrojo ugdymo mokyklose tiek pagalbos vaikams suteikti neįmanoma, nes ten nėra galimybių dėmesio skirti kiekvienam vaikui. Kai išsakome abejones dėl visuotinio įtraukiojo ugdymo, išgirstame priekaištų – neva bijome dėl savo ateities, dėl savo kėdžių. Bet juk mūsų specialistai –paklausiausi, visus juos kitos mokyklos tiesiog išgraibstytų. Mūsų baimė – ne dėl darbo vietos, tiesiog jaučiame rūpestį dėl to, kad mūsų vaikams ugdyti nebus sudarytos tinkamos sąlygos“, – tvirtina B. Navikienė.

Jos teigimu, labai svarbu, kad kiekvienam mokiniui – tiek gabiam, tiek tam, kuriam sekasi sunkiau, – būtų sudarytos vienodos sąlygos. Deja, šiuo metu Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose specialistų ir priemonių dar labai trūksta, todėl vaikų ugdymui dažnai skiriama pernelyg mažai dėmesio.

Skaitykite daugiau: https://www.svietimonaujienos.lt/gelgaudiskio-saltinio-specialiojo-ugdymo-centro-pedagoges-svarbu-atrakinti-kiekvieno-vaiko-sirdi/