Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
|
 |
 Pasirinkite savo miestą
|
Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
D. Živelienės nuotr.
Etaplius.ltŠaltinis: VŠĮ Kazlų Rūdos turizmo ir verslo informacijos centro informacija
Projekto idėja kilo nagrinėjant Kazlų Rūdos ir jos vietovių istoriją. Galbūt mažai kas žino, o retas susimąsto, kad visi vietovardžiai su šaknimi rūd-, gel-, raud- gali reikšti balų rūdos išgavimą, perdirbimą ar prekybą. O juk mūsų miesto pavadinimas ir nusako būtent tai – amatą, kuriuo, pasak legendos, sąlyginai neseniai broliai Kazlai užsiėmė čia, Kazlų Rūdoje ir jos apylinkėse. Amatas jau pamirštas, tačiau pagrindinės žaliavos, balų rūdos, apstu. Kilo klausimas, ar kazlųrūdiečiai žino, ką randa po savo kojomis laukuose ar upelių pakrantėse ir ką galima su šiais radiniais nuveikti.
Šiam klausimui atsakyti Kazlų Rūdos turizmo ir informacijos centras į pagalbą pasikvietė MB „Geologo kelionės“. Rugsėjo 22 dieną projekto dalyviai sudalyvavo paskaitoje „Geležis Lietuvoje – ką apie ją žinome ir ko nežinome?“, kurią vedė įmonės vadovas geologijos mokslų daktaras Jonas Šečkus. Jis kartu su hidrogeologe Ramune Šečkuviene pavasarį žvalgė Višakio upelio slėnį, paėmė šlapio limonito (tai geležies oksidų, hidroksidų mineralų mišinys, kuris susidaro kitiems geležies mineralams dūlant, oksiduojantis) mėginius geležies koncentracijos nustatymui bei Višakio upelio vandens mėginius ištirpusios geležies nustatymui. Analizes atliko Vilniaus universiteto, Chemijos ir geomokslų fakulteto doktorantas Andrius Pakalniškis bei UAB „Grota“ laboratorija. Prie mūsų projekto taip pat prisijungė Humanitarinių mokslų daktarė, mokslo darbuotoja, archeologė Andra Simniškytė-Strimaitienė.
Rugsėjo 23 dieną, po to, kai teorinėje dalyje projekto dalyviams buvo atskleista geležies rūdos Kazlų Rūdoje atsiradimo priežastis bei priešistorė, iškeliavome ieškoti balų rūdos Višakio upelio slėnyje. Nuvykus prie upelio geologas Jonas mums parodė vienus iš svarbiausių geologų įrankių – kastuvą ir grąžtą. Šiais įrankiais entuziastingai nusiteikę keliautojai darė gręžinius ir tyrinėjo, čiupinėjo ištrauktą smėlį, ten ieškodami limonito. Paieškos buvo sėkmingos, nors lobiai ir negausūs. Jas tęsti nusprendėme Višakio Rūdoje prie Judrės upelio ir ant jos kranto įsikūrusio Višakio buities muziejuje. Atvykus mus šiltai pasitiko muziejaus įkūrėjas Valdas Arbašauskas. Nieko nelaukę nuskubėjome prie Judrės upelio ir kas pakrantėje kas upėje braidydami ieškojome balų rūdos. Deja, upelyje pavyko rasti tik šlako.
Netrukus prie gražios mūsų entuziastų kompanijos prisijungė ir skulptorius-kalvis Adomas Sviklas. Adomas Varėnos rajone Andriūnų kaime įkūręs peilių dirbtuves „Vyrų kalvė – peilių dirbtuvės“, kuriose su lankytojais kuria įvairius peilius. Kartu su juo geležies rūdos paiešką pratęsėme ir šįkart pavyko aptikti tikrai neblogų radinių. Iki pat antrojo projekto etapo pradžios archeologė Andra ir Adomas intensyviai ruošėsi – atliko bandymus, skaičiavimus bei istorinius tyrinėjimus ir štai pagaliau lapkričio 11 dieną prasidėjo antrasis projekto etapas.
Višakio Rūdoje, svetingo šeimininko Valdo Arbašausko sodyboje, kur anksčiau stovėjo senoji Višakio Rūdos smuklė, buvo sukurta unikali 90 cm. aukščio rudnia (krosnis), sulipdyta laikantis priešistoriniams laikams būdingų rudnelių konstrukcinių principų, o lapkričio 12 dieną čia sugūžėjo ir projekto dalyviai. Pirmasis dalyviams tekęs darbas – rudnios džiovinimas, kuriam prireikė apytiksliai 4 valandų. Rudnia džiovinama deginant malkas joje. Antroji ir ne mažiau svarbi užduotis – medžio anglių smulkinimas. Tikriausiai šis darbas buvo pats smagiausias, nes pats suodiniausias. Mažieji dalyviai greitai patys pavirto į juodus „angliukus“.
Toliau sekė juvelyrinio dirbinio paruošimo etapas – žalvarinių medaliono plokštelių šlifavimas ir poliravimas. Medalionus pasiruošę ir saugiai paslėpę kišenėse, projekto dalyviai pradėjo svarbiausią šios dienos darbą – ruošė geležies rūdą „gaivinti“ rudnioje. Kad tai padaryti pavyktų, reikėjo proporcingai dalimis į rudnelę krauti smulkintas medžio anglis (~700 g) ir geležies rūdą (~1000 g) ir taip sluoksnis po sluoksnio sudėta 7,7 kg anglies ir 11 kg geležies rūdos. Po šiek tiek daugiau negu valandos pasiekus apytiksliai 1200 Co pro rudnios apačioje esančią angą buvo galima matyti besilydančią „lavą“, kurią sudaro šlakas iš rūdos ir kitos besilydančios medžiagos . Dar po valandos krosnies kraštas buvo išlaužtas ir iš jos išimta kritė (geležies luitas su šlako intarpais), garuojanti „kempinė“ buvo atvėsinta, vėliau suskaldyta ir iš jos išrinkta geležis. Šio eksperimento metu pavyko išgauti ~300 g geležies. Šlako gabaluose ji sukibo į mažesnius ir didesnius šratukus, kuriuos kiekvienas dalyvis galėjo išsirinkti ir pritvirtinti prie jau nušlifuoto ir nudailinto medaliono.
Džiugu, kad visos šios veiklos, prasidėjusios dar rugsėjį, kartu subūrė labai įdomius ir talentingus žmones, kurie vedini smalsumo bei entuziazmo atkūrė ilgą geležies rūdos kelią. Nuo pat jo suradimo upės vagoje, slėnyje ar lauko arime iki jos „gaivinimo“ rankomis preciziškai nulipdytoje autentiškoje rudnioje, kuri stovi originalioje vietoje išskirtinio šeimininko sodyboje. Tikėtina, kad projekto dalyviai – Kazlų Rūdos savivaldybės mokiniai – dalyvaudami šiame procese, per savo patirtį ir potyrius, dalindamiesi įspūdžiais, dabar jau kitaip pasakos Kazlų Rūdos istoriją ir atskleis jos unikalumą. Visus jų pagamintus darbelius iki gruodžio 2 dienos galima pamatyti Kazlų Rūdos turizmo ir verslo centre, Atgimimo g. 5, Kazlų Rūda.
D. Živelienės nuotraukos
Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt
