Sielovadininkė Fausta – apie gavėnią

Šiauliai

Nėra lengvo gyvenimo. Yra toks labiau prasmingas ir tikras pagal tai, ar žmogus supranta, kad žemėje jo užsiėmimas kasdien mylėti ir tarnauti, arba mažiau tikras, kai kitus bando priversti jam tarnauti ir jį mylėti. (Freepik nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

167838

Gavė­nia jau me­tai. Ap­ri­bo­jimų, bai­mių, su­sier­zi­ni­mo, vi­dinės ne­vil­ties ir tam­sos vis il­ges­nių fa­zių, skaus­mo, mir­čių me­tai... Ei­nan­čio lai­ko, at­lie­kamų už­duo­čių pa­ryš­kin­tos be­pras­mybės, ku­ri per­mu­ša pra­smės mo­men­tus.

Regis, niekada nesibaigs. Regis, daugiau niekada nebebus taip nerūpestingai smagu, kaip nutikdavo iki tol: didžiosios laikmečio pasaulinės gavėnios.

Metą, kai net į bažnyčią eiti negalima, ką aš galiu pasakyti apie liturginį laiką – gavėnią? O ji atėjo ir jau įpusėjo, reikalaudama iš atgailą vaizduojančių tikinčiųjų: „Persiplėškite širdis, o ne drabužius.“ Kad širdis ir taip suplėšyta, kai matau tiek nevilties, pykčio ir kvailybės.

Galiu pasakyti vienintelį žodį: ištverkim. Ištverkim šią dieną, šią savaitę. Ištverkim dėl savo tėvų ir vaikų, dėl savo sutuoktinių. Dėl Dievo meilės. Ištverkim, pasitikėdami šviesa, pergale, bent jau galutine pergale po daug pralaimėtų mūšių…

Kiekvieną dieną kažkas kažką kaltina, smerkia, dergia laikraštyje, feisbuke, namuose, darbe… Norisi ieškoti kaltų, norisi būti teisiųjų pusėje. Neviltis. Norisi savarankiškai nuspręsti, išsilieti. Bet nepagerėja. Nei išsiliejus, nei nurijus daugiau šviesos neatsiranda.

Netikiu, kad, be tikėjimo kelionės, yra kitas išėjimas iš liūdesio ir nevilties pelkės.

1.jpg

Žmonės netekę darbo, o yra paskolos; vaikų nuo nuotolinio mokymo užraudusios apatiškos akys… jie jau net ir nenori į lauką; ką tik buvę bendraminčiai, regis, iki išprotėjimo įsitraukiantys į kažkokias ideologijas, sąmokslo teorijas; visai išskydęs santykio pajutimas su draugais. Tai girdžiu kasdien. Išbandymų metas.

Šios realios, nereikalingos jokios papildomos veiklos gavėnios išgyvenimas neišvengiamai tampa kelione į tai, kas tikra. Jei tik ištversime. Nes girdžiu apie tuos, paverkiu kartu dėl tų, kurie neištveria – šeimos, darbo, gyvenimo, dienos…

Sustokime. Pažvelkime giliau. O gal yra kažkas bendro, švelnaus ir jaukaus visoje šioje sumaištyje. Gal tiesiog visi norime būti saugūs, priimti? Gal čia tik skausmas. Kaip sužeistas šuniukas kanda savo šeimininkui, taip ir tų suirzusių, kovojančių už ar prieš kažką žeminančiu būdu žmonių sielose galime įžvelgti tas kraujuojančias žaizdas, kurioms reikia Dievo prisilietimo, gailestingumo ir švelnumo.

Anoniminių alkoholikų (ir kitos tos tradicijos) grupės naudoja tokią maldą: Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tam skirtumui suprasti.

Sunkiausia suprasti skirtumą, nes būna taip pikta dėl to, ko negaliu pakeisti: dėl vadovaujančių asmenų sprendimų, klaidų, dėl kitų žmonių elgesio, dėl esamų apribojimų… Galiu pykti, kiek noriu, niekas nepasikeis, tik visus kitus aplinkui dar savo negatyvu apkrėsiu. Tad prašau Dievo pagalbos ir ramybės susitaikyti.

Drąsa keistis yra apie mano dabartį: pasistengti nusiraminti; įjungti meditacinę muziką; susitelkti į užduotį; padaryti pritūpimų / atsispaudimų; paprašyti pagalbos, jei reikia; pažiūrėti į akis namiškiui ir, einant namo, pagalvoti, o ką gero galėsiu pasakyti kiekvienam. Melstis šią maldą, vadinasi, sugrįžti į esamą momentą ir klausti: ką galiu dabar daryti, kad mano būsena ar aplinka pagerėtų, ką galiu nuveikti ir ko ne?

Ištverkim, gerai? Šitą maldą galima melstis arba pagalvoti kiekvieną kartą, kai jau reikia pastangų ištverti. Didelių pastangų. Vertų gavėnios vardo. Jos tikrai ves į prisikėlimą.

Jėzus, kai jau žinojo, kad reikės mirti, ėjo melstis, jo siela buvo mirtinai nuliūdusi. Nenuėjo jis pasigerti, neiškeikė mokinių, kad jie vis dar nieko nesupranta, nenuleido ugnies iš dangaus ant jį ketinančių nužudyti žmonių. Tiesiog buvo toks jo kelias, jis atėjo, kad mus išgelbėtų. Ir mes kiekvienas turim savo kelią. Kelią ne pakankinimui, o kad apsčiai gyvenimo turėtume.

2.jpg

Nėra lengvo gyvenimo. Yra toks labiau prasmingas ir tikras pagal tai, ar žmogus supranta, kad žemėje jo užsiėmimas kasdien mylėti ir tarnauti, arba mažiau tikras, kai kitus bando priversti jam tarnauti ir jį mylėti. Tad ėjo savo keliu, buvo labai sunku ir jis meldėsi. Meldėsi taip stipriai, kad net trūkinėjo kapiliarai ir sunkėsi kartu su prakaitu.

Man niekada neteko taip melstis. Taip kovoti su pagunda. Bet ir daug mažiau, daug trumpiau, vos kelis kartus per dieną stabtelėjus ir prisiminus, ką veikiu žemėje, kur čia man savo veiksmus ir energiją nukreipus, kad būtų meilė ir tarnystė, atsiranda viduje maža ramybės užuomazga, kuri po truputį, po kiekvienos maldos, veiksmo auga ir bręsta, kol pražysta. Tada aplink tokį žmogų sklinda ramybės aromatas. Kiekvienas galime tapti tokiu žmogumi. Bet šiandien, prašau, truputėlį tapkime tokiu žmogumi. Tik pasakykime visus įmanomus ačiū, palydimus dėkingu žvilgsniu, bent keletą gerų žodžių kitiems, kurie padeda auginti ramybę, dovanokim kantrybės širstantiesiems.

Tai tikra gavėnia, tikras susilaikymas, pasninkas ir ramybės išmalda kiekvienam šalia esančiajam. Nes išbandymas gal ir nesibaigs šventų Velykų dieną, bet mes iki tol jau ne vienas būsime pražydinę savo sielos ramybės gėlę. Tesklendžia kiekvieno sieloje ramybės ir meilės šviesa.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt