Garsiojo Šiaulių verslininko planuose – prisiminimų knyga

Šiauliai

A. Rutkausko nuotr.

EtapliusŠaltinis: Etaplius.LT

299782

Įvairių organizacijų ir bankų steigėjas, kultūros mecenatas ir UAB „Skorpionas“ vadovas šiaulietis Leonas Šarūnas Šniras prieš 37-erius metus, 1987-ųjų balandžio 20-ąją, įkūręs pirmąjį kooperatyvą, pirmasis nepriklausomoje Lietuvoje nusipirkęs Šiaulių staklių gamyklą, sako turintis daug ką papasakoti ir apie šalies verslo plėtrą, ir apie politiką, ir šiandienos verslo bei politikos santykį. Garsaus 88-erių verslininko planuose – prisiminimų knygos išleidimas, kurioje jis atskleis visas kortas apie duobėtą verslo kelią, patirtas išdavystes ir apgavystes besiformuojančioje Lietuvos valstybėje.

Nuo garažiuko iki Rusijos rinkos

Dar sovietmečiu, 1985 m., L. Šniras vienoje televizijos laidoje pamatė reportažą iš Italijos, kurioje tūlas ūkininkas savo gyvulininkystės ūkyje naudojo protingus antkaklius karvėms žymėti. Kai antkakliais pasipuošusios karvės eidavo pro vartus, davikliai nuskenuodavo ir pateikdavo šeimininkui visą informaciją, kada karvė vedė palikuonių, kiek litrų pieno duoda, kada sirgo ir kt.

Šiauliečio akys sublizgo, todėl jo pastangomis per pusmetį buvo sukurtas antkaklis karvėms su aliuminiais numeriais. Dirbtuves verslininkas įkūrė brolio garaže Kairiuose ir per gerą pusmetį visos 1,5 milijono Lietuvos kolūkiuose ganytų melžiamų karvių buvo sunumeruotos.

1987 m. į L. Šniro rankas pateko kooperatyvų steigimo įstatai rusų kalba. Verslininkas prie Šiaulių staklių gamyklos įkūrė kooperatyvą Nr. 1 ir pradėjo gaminti rankinio stabdžio trosus VAZ automobiliams. Vėliau pradėjo gaminti stabdžių žarneles (šlangutes), gamyba taip pat vyko Kairiuose, bendradarbiavo su Rusijos gamyklomis, uždirbo milžiniškoje rinkoje ne vieną milijoną rublių.

„Aš visur visiems padėdavau, nes buvau labai daug pinigų uždirbęs. 1990-aisiais turėjau jau apie 100 mln. rublių. Jie buvo vertingesni nei dabartinis euras“, – sako verslininkas, patikslindamas, kad jei vienos žarnelės savikaina buvo 2 rubliai, jis ją parduodavo po 15 rublių. Tai buvo fantastiškas uždarbis.

Kai 1990 m. Lietuvoje pasikeitė įstatymai, kooperatyvas buvo perregistruotas į AB „Skorpionas“. Įmonė veikia iki šiol, o L. Šniras atskleidžia tokio pavadinimo priežastį: „Mano Zodiako ženklas – Skorpionas.“

1985 m., kai Kau­no „Žal­gi­ris“ lai­mė­jo prieš „CSKA“ (Cent­ri­nis ar­mi­jos spor­to klu­bas, – aut. pa­st.), L. Šni­rui ki­lo idė­ja su­kur­ti ba­rel­je­fą, įtvir­ti­nan­tį per­ga­lę. (Leo­no Ša­rū­no Šni­ro as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Skolos ir reketas

L. Šniro verslas plėtėsi, dešimt metų, iki 2008 m. krizės, „Skorpionas“ net vykdė užsakymus „Volvo“ kompanijai, gamino įvairias detales Europos automobilių pramonei. Norėjo statyti gamyklą, bet tuo pačiu metu, paakintas vieno Seimo nario, sutiko sulaukti, kad gi pagaliau bus priimtas Privatizacijos įstatymas ir jis galės įsigyti bet kurią veikiančią gamyklą. Rankomis buvo sukirtęs ir su partneriu – pramonininku iš Vokietijos, garbės konsulu Karlu Rotenbergu, tačiau susidūrė su valdžios ir politikų neišmanymu.

„Išdalija kiekvienam po 5 tūkst. investicinių čekių, bet pagal įstatymą jų supirkti negalima. Aš turiu daug milijonų santaupų, bet negaliu jų panaudoti, privatizuojant gamyklą“, – mena verslininkas.

L. Šniras vyko į Seimą, aiškino G. Vagnoriui ir V. Landsbergiui, ką ir kaip daryti. Supratus klaidą, įstatymų leidėjai priėmė įstatymą, kuris pagaliau leido kurti investicines bendroves, jos jau galėjo supirkti investicinius čekius.

Šiaulietis planavo nusipirkti Šiaulių staklių gamyklą, kuri gamino aukšto tikslumo precizinius tekinimo automatus, skirtus aviacijai, elektronikai, laikrodžių pramonei ir kt. Bet kol verslininkas supirko reikiamą sumą investicinių čekių, atėjo trečiasis privatizavimo etapas, o jo metu gamyklos kaina išaugo iki 67 milijonų. Dar ir Šiaulių mafijos tėvu save vadinęs Vidas Antonovas pradėjo reketuoti...

Lyg to būtų maža, pasirašant pardavimo sutartį, paaiškėjo, kad staklių gamykla yra įsiskolinusi 38 mln. rublių. Ši skola privatizavimo biuletenyje nebuvo nurodyta. Kaip ir nebuvo nurodyta, kad darbuotojams – 500 žmonių – kelis mėnesius buvo nemokėti atlyginimai.

Tokią įmonę reikėjo likviduoti, skelbti jos bankrotą, o ne leisti privatizuoti. L. Šniras liko vienas su milžiniška skola ir be partnerio vokiečio, kuris galų gale atsisakė bendradarbiauti. Nepaisant visko, L. Šniras įvykdė verslo susitarimus, atidavė skolas ir 1994 m. sustabdė gamybą gamykloje.

Bendrovė „Skorpionas“ patyrė milžiniškų finansinių nuostolių, grįžo prie detalių ir kitų įvairių įrengimų gamybos. 1994 m. akcinė bendrovė buvo perregistruota į UAB, ji gamino ir tebegamina metalo detales vietos rinkai.

Dar 1998 m. per Švedijos „PARS“ įmonių grupę bendrovė pradėjo atlikti užsakymus „Volvo“ kompanijai. 2009-aisiais, beieškant savo nišos, pradėta titano metalo gamybos technologijos ir titano pasaulinės rinkos analizė. Tuo metu buvo užmegzti ryšiai su Rusijos ir Ukrainos titano metalo gamintojais ir technologijų kūrėjais.

Bend­ro­vė „Skor­pio­nas“ de­šimt me­tų, iki 2008 me­tų kri­zės, net vyk­dė už­sa­ky­mus „Vol­vo“ kom­pa­ni­jai, ga­mi­no įvai­rias de­ta­les Eu­ro­pos au­to­mo­bi­lių pra­mo­nei. (Leo­no Ša­rū­no Šni­ro as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

„Kur dabar visa tai?“

L. Šniras sako, kad, bendradarbiaujant su Rusijos gamyklomis, draugai pramonininkai jam atskraidino vario, atvežė net 7 vagonus metalo. Jis iki šiol jo dar turi apie 20 tonų.

„Jie man siūlė ir žalvario tūkstančius tonų atvežti, bet aš toks, kad man nepatinka toks verslas, kur tik perkama ir parduodama. Tai spekuliacija, o ne verslas. Nuobodu. Man patinka kurti, gaminti. Žmonės dirba, atlyginimus gauna ir man kažkas lieka“, – šypsosi vyras, apgailestaudamas, kad dabar „Skorpione“ belikę vos 16 darbuotojų. Niekas neberuošia specialistų. O tai žada labai labai daug problemų.

L. Šniras pastebi, kad Lietuva, kuri ekonomikos, pramonės prasme kažkada buvo aukščiausiame lygyje, dėl politikų neišmanymo dabar yra nustekenta.

„Atominė energetika, naftos perdirbimas... Staklių gamyklų buvo net 14, „Nuklone“ penki tūkstančiai dirbo, Televizorių gamykloje tiek pat. Kur dabar visa tai? Bankrutavo. Lietuva ką pasiekė? Mes 10 kartų mažiau elektros dabar suvartojame nei 1990 m. Didžiausia problema – biurokratai. Atleidus jų kokį 70 proc., milžiniškų biudžeto lėšų liktų švietimui, sveikatos apsaugai. Bet biurokratams ne tik veltui atlyginimus mokame, kiekvienas jų susireikšminęs, nori valdžią parodyti, o problemų nemoka spręsti, nedirba. Pašnekėjo ir paliko“, – sako verslininkas, pabrėždamas, kad Vyriausybėje kažkoks perimamumas sprendimų turėjo ir tebeturi būti. Nes kai pasakoma, kad čia anoji Vyriausybė, o ne mes priėmėme verslui žalingus sprendimus, šalis eina į pražūtį.

„Aš tiek milijonų esu praradęs... Turėjau „Stumbro“ skolos vekselį, kuris per teismą buvo panaikintas, kai „Snoro“ bankas perėmė „Stumbro“ valdymą. Kandidatei į prezidentus D. Grybauskaitei net raštą apie tai rašiau, viską papasakojau. Po kurio laiko „Snoro“ bankui paskelbtas bankrotas... Tikrai ketinu parašyti prisiminimų knygą, kad visi tiesą sužinotų. Dabar aš nieko nebebijau“, – sako verslininkas.

Reklama

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt