Gamtos fotografė Miglė Tarasevičiūtė: „Fotografuodama gamtą išsiugdžiau kantrybę“

Kaunas

Rudoji lapė. Žvelgia įtariu žvilgsniu į ant kelio esantį keistą ir spragsintį objektą.

Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt

92203

Iš Prienų rajono kilusi Miglė Tarasevičiūtė didžiąją savo laisvo laiko dalį praleidžia gamtoje: čia ji ne tik atsipalaiduoja, pabėga nuo kasdienių rūpesčių, bet ir užsiima mėgstamiausia veikla – fotografuoja. Su Migle kalbamės apie gamtos fotografijos užkulisius.

uzkandziaujantis-stirnos-patinelis.jpg

rudosios-lapes-pasivaiksciojimas-rudeni.jpg

– Ar seniai fotografuojate? Ar fotografija Jums yra pomėgis, ar profesija?
– Dirbu miškininkystės srityje, o fotografija yra mano hobis. Pažintis su fotografija prasidėjo maždaug prieš 10 metų. Pirmi mano bandymai buvo su šeimos sisteminiu fotoaparatu. Vėliau tėveliai padovanojo veidrodinį fotoaparatą. Tada dar labiau „pasinėriau“ į fotografiją.
– Ar gamtos fotografija yra pagrindinis Jūsų žanras?
– Taip. Jeigu tiksliau, tai – gyvūnų fotografija, nors mielai fotografuoju ir lietuviškus peizažus, makro pasaulį, naktinį dangų.

– Kiek laiko užtruko perprasti, kaip prieiti prie paukščių, žvėrių? Ar turite savo specialius būdus?
– Iki šiol mokausi sėlinimo meno, ugdausi kantrybę, kurios tikrai prireikia nemažai. Yra keli būdai, kuriuos taikau savo praktikoje. Kai pamatau žvėrį, stengiuosi prie jo kuo arčiau prisėlinti. Pirmiausia, įvertinu vėją, nes reikia sėlinti taip, kad vėjas pūstų nuo gyvūno manęs link. Tuomet, stebėdama gyvūno elgesį, stengiuosi lėtai, tyliai besislėpdama už medžių, krūmų, žolių, šieno rulonų ir kt., judėti jo link. Visuomet stebiu, kur gyvūnas žiūri, jeigu atsisuka į mane – sustoju ir laukiu, kol vėl nusisuks. Kai nusprendžiu, kad priartėjau tiek, jog išeitų geras kadras, sustoju ir nufotografuoju. Deja, dažniausiai įvyksta taip, kad gyvūnas pastebi mane ir pabėga. Tačiau jei pasitaiko smalsesnis, pats pradeda judėti manęs link. Dažniausiai smalsuolis stengiasi apeiti ratu, kol prieina tą pusę, iš kurios pučia vėjas ir galima užuosti įtartino objekto kvapą. Užuodęs žmogų, gyvūnas iš karto pabėga. Dar vienas būdas – tai laukimas. Laukimui pasirenku kokią nors vietą pamiškėje, įsitaisau ir laukiu, kol žvėrys išeis į palaukę, tikėdamasi, kad jie eis netoli tos vietos, kur aš pasislėpusi laukiu. Kartais pasiseka… (šypsosi).
– Būnate taip arti žvėrių… Ar kada nors teko nuo jų bėgti?

– Ne, tikrai neteko. Žvėrys bėga nuo žmonių. Aišku, yra atvejų, kai gyvūnas gali pulti, pvz., kai patelės saugo savo jauniklius, bet įprastai žvėrys bijo žmonių ir pamatę, užuodę žmogų jie sprunka.
– Kas sudėtingiausia fotografuojant gamtoje?
– Man sudėtingiausia kuo ilgiau išlikti nepastebėtai gyvūno. Jeigu pavyksta gerai pasislėpti, ir gyvūnas prieina pakankamai arti, nufotografavus kelias nuotraukas, gyvūnas išgirsta fotoaparato garsą. Kai kuriuos tai iš karto išgąsdina, ir po kelių kadrų jie pabėga. Tačiau drąsesni gyvūnai suklūsta, bet neišsigąsta ir po kiek laiko toliau užsiima savo reikalais.
– Kiek laiko užtrunka „pagauti“ gerą kadrą?
– Negaliu pateikti tikslaus atsakymo. Jeigu pasiseka, gali užtekti ir kelių sekundžių, pvz., važiuojant automobiliu pamatai visai šalia esantį žvėrį ir pro automobilio langą jį nufotografuoji. Tačiau kartais tenka laukti kelias valandas, kol pavyksta bent kokį nors kadrą padaryti. Būna, kad iš „foto medžioklės“ grįžti ir tuščiomis…

– Gamtininkai nemažai kalba apie nykstančias rūšis, diskutuoja apie medžioklę. Kokių pokyčių gamtoje pastebite Jūs?
– Pastebėjau šernų sumažėjimą dėl afrikinio kiaulių maro. Net tuomet, kai jų buvo gana nemažas kiekis, tik kelis kartus ir iš didelio atstumo esu nufotografavusi šiuos gyvūnus. Tačiau būdama miške dažnai pastebėdavau per kelią perbėgusių šernų pėdsakus, ko šiuo metu beveik nebematau. Dėl to tikrai liūdna, nes svajojau kokybiškai iš arti nufotografuoti šernus. Tačiau noriu pasidžiaugti, kad vis dažniau sutinku danielius. Jie yra introdukuoti (perkelti į vietas, kuriose anksčiau negyveno) gyvūnai, kurie paleisti į laisvę, panašu, po truputį prisitaiko prie mūsų šalies sąlygų. Daugiau didesnių pokyčių savo fotografuojamose vietovėse nepastebėjau.
– Kokios tai vietovės?

– Paslaptis (šypsosi). Dažniausiai fotografuoju Prienų rajone, netoli namų esančiuose miškuose bei laukuose.
– Ką Jums suteikia ši veikla, ko išmokote, ką atradote?
– Tai atsipalaidavimo ir vidinės pusiausvyros atstatymo būdas. Būdama gamtoje aš pabėgu nuo slegiančių minčių ar užgriuvusių rūpesčių, o kartais net randu sprendimus į sudėtingus gyvenimo klausimus. Be visa to, fotografuodama gamtą išsiugdžiau kantrybę, pastabumą.
– Jūsų svajonių foto kadras. Koks jis galėtų būti?
– Konkretaus svajonių kadro neturiu. Visuomet stengiuosi mėgautis procesu, jei pavyksta padaryti gražų kadrą – pasidžiaugiu ir gautu rezultatu. Kol kas mano siekiamybė – padaryti kuo kokybiškesnius ir įdomesnius kadrus.

– Ko palinkėtumėte besimokantiems, žengiantiems pirmuosius žingsnius fotografijoje ar planuojantiems pradėti fotografuoti?
– Linkiu kuo daugiau fotografuoti, mėgautis procesu, stengtis pamatyti įprastus daiktus neįprastu, įdomesniu kampu.
– Ačiū už pokalbį.

Liucija Ališauskaitė
Miglės Tarasevičiūtės nuotraukos

Miglės nuotraukas galite išvysti jos Facebook paskyroje „Gamtos dukra“, kurioje ji turi jau daugiau nei 2000 sekėjų.

3-1.jpg

rudoji-devynbalse-tarp-zydinciu-rapsu.jpg

1-1.jpg

2-11.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt