Gamta nemėgsta staigių pokyčių

Kiekvienas medis turi pradžią ir pabaigą. Tačiau ta pabaiga gali ateiti po 10 ar po 20, o gal ir po 50 metų. Ją, be natūralių gamtos reiškinių, gali nulemti netinkama medžio priežiūra arba nepriežiūra. Taip mano neseniai Gargždų senojo parko medžių būklę vertinęs Lietuvos arboristų asociacijos (LARA) direktorius, UAB „Arbovita ir Ko“ vadovas Renaldas Žilinskas. Jis įsitikinęs, kad prieš tvarkant parkus reikalingi išsamūs tyrimai ir kelių specialistų konsultacijos, o drastiški sprendimai gamtoje negalimi.

Miškas traukė nuo mažens

Pirmasis Lietuvos aukštalipys arboristas R. Žilinskas, gavęs Europos arboristikos tarybos sertifikatą, ir pirmasis įgijęs Tarptautinės arboristikos draugijos medžių rizikos vertinimo kvalifikaciją, vaikystėje norėjo būti miškininkas. Vilkaviškio rajone pas močiutę vasaromis vaikščiojo miškais su šuniu ir žavėjosi medžių didybe. „Visą laisvalaikį leidau gamtoje. Vis dėlto tapau ne miškininku, o istoriku, vėliau – kriminalinės policijos pareigūnu. Baigęs šį darbą norėjau atsikratyti susikaupusio negatyvo ir nusprendžiau įgyvendinti seną svajonę – dirbti gamtoje. Pamažu susižavėjau arboristika“, – pasakojo R. Žilinskas, pernai kartu su kitais LARA nariais Kretingoje organizavęs Baltijos šalių laipiojimo medžių laja čempionatą. Organizatoriai dvaro parke prieš tai sutvarkė kelis medžius. Arboristų atliktų darbų vertė siekė apie 5 tūkst. eurų. „Kai arboristas atlieka pirminę medžio priežiūrą, po to 3–4 metus jam nieko daryti nereikia. Profesionalų priežiūra yra investicija“, – atkreipė dėmesį specialistas pastebėdamas, kad pusę amžiaus Lietuvoje apskritai nebuvo jokios medžių priežiūros kultūros.

Gražus, bet neprižiūrėtas

Paklaustas, kokį įspūdį paliko Gargždų parkas, kurio tvarkymo projektas visuomenėje sukėlė daug diskusijų, R. Žilinskas pripažino, kad parkas savotiškai gražus, bet apleistas. „Jeigu būtų laiku tvarkytas, savaime išaugę medžiai būtų buvę pašalinti, didieji medžiai būtų gražiau suformavę lają ne tik viršuje, bet ir apačioje. Kadangi parkas neprižiūrėtas, kai kur medžiai suaugę labai tankiai.“

Gargždų parke, kaip ir kituose, daug tuopų, tačiau tai arboristo nestebina. Miestuose ir parkuose jų daug pasodinta pokariu, kai reikėjo atgaivinti kraštą, o tuopos – greitai augantys medžiai. Dėl tos pačios priežasties buvo sodinami ir uosialapiai klevai. Beje, tuopos Lietuvos parkuose paplito XIX amžiuje, suklestėjus dvarų parkų kultūrai. Paskutinius 200 metų tai buvo tipinis parkų medis. „Gargžduose tuopos saugo kitus medžius nuo vėjų. Visas jas iškirtus pasikeistų vėjo apkrovos dydis kitiems medžiams. Kadangi kai kur yra šlapynė, formuojasi paviršinis augalų šaknynas, dėl to medžiai galėtų išvirsti“, – aiškino specialistas, kodėl nevalia vienu metu iškirsti daug šių medžių.

Prieš rengiant parkų tvarkymo projektus, pasak R. Žilinsko, pirmiausia būtina atlikti išsamius dirvožemio tyrimus ir iš meteorologų užsakyti vėjų rožę, t. y. vietovės vėjų krypties dažnio vertinimą. Į juos atsižvelgus galbūt būtų priimami kitokie projektavimo sprendimai.

Skirtingi požiūriai

Lietuvos arboristų asociacijos direktorių stebina, jog neretai vertinant medžių būklę pasikliaujama tik jų vizualine apžiūra. Taip nusprendžiama, kuriuos pjauti kaip neva pavojingus.

R. Žilinskas pritaria, kad reikia padaryti viską, jog mieste augantis medis būtų kuo mažiau pavojingas, tačiau parke yra šiek tiek kitaip: „Jeigu manome, kad parke medžiai gali išvirsti pučiant labai stipriam vėjui, tai tokiu oru gal nereikėtų čia vaikščioti. Jeigu brandaus medžio apačioje yra puvinys, matosi skylė, gali pasirodyti, kad kiekvienas turintis drevę yra pavojingas. Toli gražu ne visi drevėti medžiai pavojingi. Baiminantis pavojaus reikėtų iškirsti visus brandžius medžius ir palikti tik krūmus. Vis dėlto parko akcentai yra būtent senieji medžiai.“ Specialisto nuomone, tvarkant parkus reikia gerai pasverti, ką iškirsti, ir vadovautis ne vieno žmogaus nuomone, o atlikta kompleksine ekspertize. „Vienaip medį vertina dendrologai, kitaip arboristai ir kraštovaizdžio specialistai. Dendrologai pagrindinį dėmesį kreipia į fiziologinę medžio būklę. Arboristai žiūri ne tik į tai, bet ir sugeba parengti planą, kaip tą medį sutvarkyti, kad būtų saugus arba kaip pratęsti jo gyvavimo laiką, o kraštovaizdžio specialistai medį mato bendrame kontekste“, – aiškino R. Žilinskas. Vertinimas, kas gražu ar negražu gamtoje, jo nuomone, yra subjektyvus. Vienam gali būti gražu, kitam – ne. Skonio reikalas, o gamtoje kiekvienas šleivas, kreivas medis yra savotiškai gražus ir, žinoma, natūralus.

Pagal Gargždų parko tvarkymo projektą, vietoje nupjautų medžių bus pasodinti jauni, taip pat numatyta vieta vyšnių sodui. Ši idėja R. Žilinskui pasirodė verta dėmesio, nes pasirinktos ne sakuros, o lietuviškos vyšnios, kurios galėtų net garsinti Gargždus taip, kad turistai važiuotų fotografuotis kaip dabar traukia į Vilnių. Kad miestuose populiarūs bendruomenių auginami sodai, R. Žilinskas su kolegomis įsitikino kaimyninėje Lenkijoje, Čekijoje. Ten vaismedžių alėjos kuriamos net šalia važiuojamosios gatvės dalies. Gyventojai susirenka nukritusius vaisius, o kas lieka, tampa trąša.

Nedarykime klaidų

„Žmogui, kuris užaugo kartu su parko medžiais, jų kirtimas yra skaudus. Be to, galime pridaryti daug klaidų. Jei iškirsime parkuose daug brandžių medžių, kuriuos mėgsta stambieji varniniai paukščiai, jie gali skristi į miestą ieškodami, kur ramiai praleisti naktį“, – į vieną iš galimų problemų atkreipė dėmesį medžių specialistas. Anot jo, parke prasmę turi ne tik brandūs medžiai, bet ir krūmai. Juose taip pat peri paukščiai, o kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo geriau. Žmogus, parke galėdamas pamatyti ne vien varnas, bet 5–10 rūšių paukščių, jaus pasigėrėjimą.

Parke žmonės siekia pasijusti arčiau gamtos, tačiau nori ir patogumo. Vis dėlto kas yra mūsų prioritetai: ar brandus medis, ar gražus takelis? „Jei norime parko su gražiais medžiais, gal darykime paprastesnius takelius. Konstruojant juos būtų gerai naudoti rankinę techniką, o ne sunkiasvorę. Juk parke nereikalingos metro gylio tranšėjos. Jas kasant būtų nukapotos medžių šaknys ir medžiai vėliau nudžiūtų. Šaknis reikia saugoti, o atkastas apsukti specialiomis medžiagomis“, – dalijo patarimus R. Žilinskas ir pastebėjo, kad kitose šalyse saugant medžius tokiu atveju naudojami oro kastuvai.

Įrodymas, kad gamta nemėgsta drastiškų pokyčių, – Gedimino kalnas. „Jei kertame medžius šlaituose, iš karto turėkime pakaitalą: ar krūmus sodinkime, ar pievelę įrenkime. Kol kelmų šaknys nesutrūnijo, tol tas šlaitas laikysis, vėliau gali prasidėti slinkimas. Didžiausia klaida iškirtus medžius ant Gedimino kalno – užtiesti ruloninę veją dėl gražaus vaizdo. Ruloninė veja neturi tokios šaknų galios, kad sulaikytų slinkimą“, – aiškino medžių priežiūros specialistas primindamas, kad staigūs pokyčiai ekosistemai yra pražūtingi.

Vertės suvokimas

Medžių gydytojais dar vadinami arboristai, gilindami profesines žinias užsienyje, semiasi patirties iš kolegų ir mato vis dar akivaizdžius mūsų vertybinius skirtumus. Pasak R. Žilinsko, Vakarų Europoje namo su prižiūrėtais medžiais vertė nuo namo be medžių skiriasi dešimtis kartų. Jis pastebi, kad Lietuvoje kartais medžiai kertami, nors, pasitelkus specialistus, galėtų būti išsaugoti. „Turi keistis mūsų požiūris į medžius. Medis ne tik didina nekilnojamojo turto vertę, bet teikia naudą sveikatai. Jei prie namų augs medžiai, namuose bus geras psichologinis klimatas. Tai įrodyta mokslo“, – teigė medžių specialistas.

Kartą į arboristus kreipėsi moteris, kuri sakė, jog reikia pagenėti medžius. R. Žilinskas prisiminė, kad atvažiavę nustebo, jog buvo paprašyti sutvarkyti tujų gyvatvorę. Paaiškinę, jog tokiems darbams nepasiruošę, pastebėjo tolėliau kuplią, tačiau labai gražią liepą. „Sodybos šeimininkė sutiko, kad vietoj tujų sutvarkytume liepą, – džiaugėsi R. Žilinskas. – Moteris sakė, kad dar seneliams gyvenant toje sodyboje liepa jau buvo užaugusi. Medis, praaugęs tris kartas. Tai buvo viena gražiausių mano matytų liepų, verta gamtos paminklo statuso.“