Gabrielė ir Patricija – dvi kardinaliai skirtingos, tačiau meilės knygoms suvienytos draugės

Lietuva

@ www.knyguklubas.lt

Knygų klubasŠaltinis: Etaplius.lt

Tinklaraščio book.duo autorės - Gabrielė ir Patricija - dvi kardinaliai skirtingos, tačiau meilės knygoms suvienytos draugės. Internetinis knygynas www.knyguklubas.lt kviečia susipažinti su nuoširdžiomis Gabrielės ir Patricijos knygų apžvalgomis - jose nerasite nei turinio perrašinėjimų, nei siužeto perpasakojimų.

fiksavimas.jpg

Bruta

„Žinoma, žmogus gali pasirinkti kaip elgtis, bet jo gyvenime aplinkybių buvo daugiau nei veiksmų. Kažin, kas mus paverčia tokiais, kokiais tampame – pasirinkimas ar aplinkybės?“

Brita Marija – puiki apsimetinėtoja. Kaip gali tokia nebūti, kai pati esi alergiška kvepalams, vyras kas naktį grįžta kvepėdamas kita moterimi, o marškinius nutėškia tiesiog ant vonios kambario grindų, net nepasivargindamas jų įmesti į skalbyklę, nors tiek kartų prašei? Tikrai reikia nemažai susikaupimo ir sugebėjimų, kad kas vakarą patiektum jam karštą vakarienę, nors jis net nesiteikia pranešti kelintą tiksliai valandą grįš. Ir niekada neklaustas nepasako, kad skanu. Ir tikrai reikia nemažai savitvardos, kad juoktumeis iš visai nejuokingų jo pastabų, dažniausiai nutaikytų į tave. Nėra paprasta atsisėsti tiksliai taip, kad jis tave paliestų bent jau siekdamas televizoriaus pultelio. Ir kas vakarą padėti jo barzdaskutę vis į kitą stalčių, kad ryte jos ieškodamas išrėktų tavo vardą per visus namus. Kad pasijaustum reikalinga ir nors šį tą kontroliuojanti, nors akimirkai. Ir žinote, tikrai pasidaro sunkoka apsimetinėti, kad nieko nenutuoki, kai jį ištinka infarktas ir apie tai pranešti paskambina kita moteris.

Fredrikas Backmanas ir vėl padaro tiksliai tai, ką daro geriausiai – sukuria knygą pilną veikėjų, kuriuos jau jautiesi pažįstantis, o ne į kurių gyvenimus įžengi tik atvertęs pirmąjį puslapį. Nes jie visai kaip tie, kuriuos sutinki kasdien – kaimynai, kolegos, tolimi giminaičiai. Jie turi tiek erzinančių sąvybių – komplimentais pridengia kritiką, vadovaujasi pasenusiais stereotipais ir bando juos primesti tau, tvarkosi per daug arba per mažai, kartais įskaudina, nors ir visai to neplanavo, pasmerkia greičiau, nei spėja susimąstyti apie kito žmogaus elgesio priežastis, pajuokauja netaktiškai ir įžeidžiančiai. Bet galiausiai visi jie tiesiog nori būti išgirsti ir pamatyti. Visi nori pasakyti, kad čia buvo. Nori, kad juos prisimintų – gal dėl to, kad langai namuose visada būdavo išblizginti, šaldytuvas kvepėjo vanile, o gal dėl to, kad žaidė puikiausioje kaimo, didmiesčio ar net šalies futbolo komandoje.

Knygos viduryje akimirkai buvau pagalvojusi, kad viskas šiek tiek mažiau įdomu, nei kad skaitant apie Uvę, Lokių miestą ar Močiutę, kuri perduoda linkėjimų. Bet nors perskaitytų F. Backmano knygų sąraše šioji galbūt ir nebūtų pirmoje vietoje, tai tiesiog todėl, kad mano akyse autorius kartelę užsikėlė nepakeliamai aukštai. Jis pelnytai tapo vienu mano mėgstamiausių kūrėjų, kurio kitų knygų lauksiu su nekantrumu ir pačiais didžiausiais lūkesčiais. Nes jis atidengia sluoksnį po sluoksnio, užliūliuodamas nerūpestingu, skoningu, subtiliu humoru, įtraukiančiu siužetu ir neįpareigojančiai paprasta istorija, kalba apie skausmingus, gal net skausmingiausius dalykus – apie iššvaistytus gyvenimus, nepateisintus lūkesčius ir jų slegiantį svorį, išdavystes ir atleidimus, svajones kurios neišsipildė ir kurioms, atrodo, jau per vėlu. Ne tik tų, kurių gyvenimas eina į pabaigą, bet ir tų, kurių dar tik prasideda.

Patricija Tilvikaitė

Lokių miestas

Kaip lengva kalbėti apie knygas, kuriose radai trūkumų. Kurios neišpildė kažkokių lūkesčių, nuvylė ar suerzino. Tačiau kaip sunku rasti žodžių apibūdinti knygai, kuri tau paliko tokį neišdildomą įspūdį, kad apie ją nenustoji galvoti antrą savaitę. Kurios veikėjai kiekvieną dieną aplanko tavo mintis ir, panašu, aplankys dar ilgai. Kaip sunku tinkamai perteikti, kaip tokia knyga palietė, kaip ji tapo viena geriausių perskaitytų šiais metais, o ir apskritai, viena geriausių skaitytų. Ir kaip F. Backmanas patogiai įsitaisė tavo mėgstamiausių rašytojų gretose.

Jei skaitėte kitas F. Backmano knygas – neapsigaukite. Šis romanas gerokai skiriasi nuo kitų rašytojo knygų. Ir nors jame netrūksta to taip gerai pažįstamo puikaus humoro jausmo, unikalaus jautrumo ir talento savo žodžiais griebti tiesiai už širdies, „Lokių miestas“ nėra labai šviesi knyga. Joje nesišalinama sunkių temų, užslėpta daug skausmo, palaidotų ir nepateisintų vilčių bei neišsipildžiusių svajonių, tačiau autorius, kaip tik jam ir būdinga, sugeba į visa tai įterpti ir šviesos. Kūrinys yra apie šeimą, draugystę, toleranciją ir atleidimą. Ir apie ledo ritulį. Jei kas man būtų pasakęs, kad skaitydama aprašomas ledo ritulio rungtynes būsiu įsitempusi labiau nei versdama daugumos trilerių puslapius, būčiau tik pasijuokusi. Tačiau šis sportas, knygoje tapęs atskiru veikėju, autoriaus dėka įtraukia taip, kad neturi kitos išeities kaip tik jį pamilti. Čia nėra gilinamasi į ledo ritulio techniką ar detalizuojama žaidimo eiga, tačiau puikiai atskleidžiamas atsidavimas šiam sportui. Kitų į tave dedamos viltis ir bandymas jas pateisinti, laimėtojų išaukštinimas ir neliečiamumas, pasibaigusios karjeros ir viso savęs paskyrimas vienam tikslui, meilė ir neapykanta savo komandos nariams – visa tai rasite tarp šios knygos puslapių.

Geriausia (iš visų ir taip labai nuostabių) kūrinio dalimi tampa veikėjai. F. Backmanas čia ir vėl sužiba – personažų kūrinyje tikrai daug, tačiau kiekvienam jų leidžiama atsiskleisti ir nei vienas jų nėra vienalypis, o jų istorijos susipina be galo organiškai. Veikėjai čia kilę iš įvairių socialinių sluoksnių, yra įvairių rasių ir turi pačias spalvingiausias istorijas, tačiau ta įvairovė nėra dirbtinė ir toli gražu sukurta ne tik tam, kad autorius galėtų pasigirti, koks yra tolerantiškas. Ši knyga padovanojo man dabar jau vieną mylimiausių personažų, ir jis, kartu su F. Backmano močiute, verčia mane nenustoti žavėtis šio rašytojo didžiule širdimi. Nuo kūrinio be galo sunku atsitraukti, kad ir kaip norėtum tokį gėrį pasitaupyti, istorija staigiai pereina nuo vieno veikėjo prie kito, tačiau tai netrikdo, o atvirkščiai – viską tik dar labiau susieja į vieną savyje be galo daug nešantį pasakojimą. Skaitant autoriaus taip gerai apmąstytus žodžius, kuriuos jis leidžia interpretuoti, juose ieškoti sąsajų ir spėlioti, jautiesi taip, lyg būtum visai šalia vykstančio veiksmo, lyg iš arti matytum veikėjų veidus, jaustum jų prisilietimus bei išgyventum kartu su jais. Be galo kinematografiška knyga. Didžiausios padėkos F. Backmanui ir šios knygos vertėjai Virginijai Jurgaitytei už tai, kad suteikė tokią nepamirštamą patirtį ir padėjo prisiminti, kiek daug galios turi žodžiai. Retokai verkiu skaitydama, tačiau „Lokių miestas“ privertė ašaroti ne kartą.

Viena mano pusė norėtų pabūti savanaudiška ir niekam neprasitarti pie šitą paslėptą brangakmenį, kurio Lietuvoje dar neatrado taip, kaip tikrai turėtų atrasti. Tačiau kita pusė tik ir nori visiems sutiktiems pasakoti, kaip įsimylėjau šią knygą. Taip stipriai, kad jau užsisakiau antrąją dalį, nes supratau, kad neišlauksiu vertimo. Rekomenduoju visiems, kurie myli Backmaną, sportą bei visiems, kurie nesibaido sunkesnių temų ir knygų apie tikrus, kvėpuojančius, mylinčius ir kenčiančius žmones.

Gabrielė Šilobritaitė

Rekomenduojamų knygų ieškokite internetiniame knygyne www.knyguklubas.lt.

Tinklaraštininkių atsiliepimų apie kitas knygas ieškokite socialiniame tinkle facebook.com/book.duo/

KOMENTARAI (0)

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt