G. Mažeikis: „Esu niekšas,nes parašiau tokią knygą“

Šiuo metu filosofą, kultūros teoretiką, antropologą prof. Gintautą Mažeikį dažnai galime išgirsti komentuojant pasaulį užklupusias negandas. Tačiau tai – ne vienintelė jo veikla. Šiemet išėjo „Lilimų knyga. Akmentakiai“ – pirmasis autoriaus grožinės literatūros kūrinys, kurį jis ir pristatė Šiaulių dailės galerijoje.

Nesveiko proto

„Aš manau, kad tai yra rimta bepročio knyga, – susirinkusiesiems sakė profesorius. – Rimta, nes parašyta su visu rimtumu. O bepročio – nes buvo atsisakyta visko, ką žmonės nori girdėti. Tai nėra sveiko proto knyga, jeigu norite – antisveiko, visiškai nesveiko proto.“

Dar nuo pirmosios savo knygos rašytojas buvo įsitikinęs, kad egzistuoja daug simbolinių pasaulių – vieną garsiausių yra sukūręs Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas „Žiedų valdove“ ir kitose knygose. „Mano knyga nieko bendra su Tolkieno pasauliu neturi, bet tai irgi pasaulis. Vadinasi, tai yra kitas pasaulis, bet nori nenori tie pasauliai susikerta“, – įsitikinęs G. Mažeikis.

Dar vienas iš jo įkvėpimo šaltinių – XVI a. vokiečių ir šveicarų kilmės filosofas, gydytojas Paracelsas. „Iš jo paveikslų neįmanoma suprasti, ar tai bjaurus vyras, ar bjauri moteris, – sako profesorius. – Kažkas tarp vieno ir kito. Tas jo vizualumas – nepriklausyti nė vienai iš grupių – mane įkvėpė lygiai taip pat kaip visiškas jo gramatinių taisyklių nesilaikymas, naujų žodžių kūrimas. Manau, kad mano knyga yra nepaprastai paracelsiška, net jei pats Paracelsas su tuo nesutiktų.“

Filosofas tikina nepaisęs jokių rašymo taisyklių, todėl romane galima rasti ir paaiškinimų. Tiesa, jam ir pats žodis „romanas“ nepatinka: jis taip savo kūrinio nevadintų, bet kito – tinkamesnio – žodžio tiesiog nėra. Visgi autorius pripažįsta, kad „Lilimų knyga“ turi ir mito, ir gotikinio romano požymių, tačiau, jo nuomone, „tai turi bet kokiu atveju būti linksma“.

Sielos, o ne narkotikų reikalai

Nors knygos aprašyme vartojamas žodis „psichedelinis“ gali atrodyti parašytas su klaida – juk turėtų būti „psichodelinis“, – taip nėra. Rašytojo teigimu, daug žodžių jau yra nusistovėję, sustabarėję, taigi reikia, kad jie įgautų naujų atspalvių. Be to, jis mėgsta kurti ir visiškus naujadarus.

Pavyzdžiui, 2013 m. išleidęs knygą „Įsikitinimai“, jis sulaukė daug komentarų, kad pavadinime yra klaida – turi būti „Įsitikinimai“. „Bet juk ten nėra nė vieno įsitikinimo! – tvirtina profesorius. – Ten rašoma apie metamorfozes.“

G. Mažeikis pastebi, kad prie žodžio „psichodelinis“ žmonės yra pripratę – net jo paties straipsnių apie psichodeliką yra. Lietuvoje ji dažniausiai asocijuojama su psichiką veikiančiomis medžiagomis. Tačiau graikiškas žodis psykhe reiškia sielą, dvasią. „Psichedelika – tai sielos, o ne narkotikų reikalai, – sako filosofas. – Tai knyga apie mūsų sielos transformaciją, o ne apie narkotikų vartojimą.“

Galimybė kurti

Žodžių paieška ir kūrimas – neatsiejama jo, kaip rašytojo, darbo dalis. G. Mažeikis prisipažįsta nemažai laiko praleidžiantis vartydamas Didžiojo lietuvių kalbos žodyno puslapius. „Aš suprantu, kad ta knyga – Didysis lietuvių kalbos žodynas – bus rašoma amžinai, jo neįmanoma užbaigti, – įsitikinęs filosofas. – Tai yra techninės detalės, bet man reikia atrasti žodį, kuris mane vežtų – tiesiogine prasme.“

Dažnai manoma, kad filosofai patys kurti nieko negali – jie tik analizuoja, aiškina. „Aš galvojau apie visus žodžius, kurie suteiktų filosofui galimybę kurti kokius nors naujus dalykus. Mitopėja galėtų būti toks filosofinis ir poetinis mitų kūrimas: ne analizė, ne interpretacija, o naujo mito kūrimas, jo paleidimas į pasaulį“, – aiškina G. Mažeikis.

Suprantama, jog tai gali sulaukti etnologų ar semiotikų kritikos, tačiau, autoriaus teigimu, „Lilimų knyga“ nepretenduoja būti moksline knyga. „Apskritai lilimai yra vėjavaikiai, jiems nelabai rūpi, ką galvoja etnologai“, – tikina filosofas.

Vėjai galvoje

Knygoje galima rasti ir lietuvių mitologijos, ir hinduizmo apraiškų. Pateikdamas pavyzdį, autorius mini Vajaus kultą. Vedų ir hinduizmo mitologijoje Vajus – vėjo dievas. Tačiau knygoje tai pateikiama kaip energijos, šėlo upė, iš kurios ir kilo patys lilimai.

„Hinduistinėje mitologijoje Vajus siejamas su vėju, taip pat ir lietuvišku vėju. Čia atsitinka toks perkėlimas. Reiškia, lilimai yra vėjiški, arba tie, kuriems visada vėjai galvoje. O jeigu vėjai galvoje, tai aš galvoju apie vėjo autonomiją. Ar jis gali skaityti knygas? Čia tokia prielaida: na, vėjas negali skaityti knygų. Taigi žmonės, kurie yra vėjiški, irgi neturi skaityti knygų“, – sako profesorius.

Galvodamas apie lietuvius, kurie iki XVI a. neskaitė ir nerašė knygų, jis aptiko įkvepiantį poeto Sigito Gedos paaiškinimą. „O kam, sako, skaityti knygas ir rašyti poeziją, jeigu gali šuoliuoti ant arklio ir daryti vaikus? Kam tada užsiiminėti tomis nesąmonėmis? Kaipgi tada žinios? O žinias juk galima papasakoti vieni kitiems. Bet juk tada, jei vieni kitiems pasakosime, bus gandai... O kuo gandai blogiau už tai, ką jūs skaitote laikraščiuose?“ – G. Mažeikis šypsosi.

Niekšai

Pasak autoriaus, lilimai gyvena gandų pasaulyje, o jų priešai – knygų skaitytojai. „Knygų skaitytojai pasirodo kaip toks blogis. – Filosofas juokiasi. – Kai skaitysite knygą, susidursite su tokia problema: ar jūs norite save asocijuoti, kad skaitote mano knygą su blogiu ir niekšybe, kad esate niekšai, nes skaitote mano knygą? Ir aš esu niekšas, nes parašiau tokią knygą.“

„Lilimų knygos“ autoriaus nuomone, kai kam gali pasirodyti, kad knyga per protinga: „Tai yra beprotiškas protas – tai nėra protingas protas, – tikina profesorius. – Visą laiką stebiuosi, pamatęs žmones, kurie sugebėjo perskaityti šią knygą. Jų yra! Visada į juos žiūriu su atvira nuostaba išplėtęs akis. Galvoju: ne vien aš beprotis – dar yra tokių!“

Aktualijos – laikraščiuose

Kadangi rašymas – ne vienintelis G. Mažeikio darbas, kyla klausimas: kada jis randa tam laiko? Pasak autoriaus, rašo tada, kai neatakuoja kiti darbai, nes prišokti prie knygos penkioms minutėms negali – vien tam, kad įsijaustų, reikia mažiausiai dienos. „Aš negaliu taip strykčioti, vadinasi, turi atsirasti pakankamai laiko. Nekenčiu Donaldo Trumpo – jis atima daug laiko iš manęs. Viskas, kas dedasi šiame pasaulyje, man vis mažiau patinka, nes nelieka laiko būti kitame“, – sako profesorius.

Jis įsitikinęs, kad jo rašomoje knygoje negali būti nė sakinio, nė žodžio apie šių dienų politiką. „Šita politika taip užknisa kiekvieną dieną, kad knygoje negali būti nė pusės raidės iš šio pasaulio. Kai kurie gali pasakyti: „Mes norime aktualijų.“ Aktualijas reikia skaityti laikraščiuose!“ – tvirtina G. Mažeikis.

Visgi rašytojas pastebi, kad „Lilimų knyga“ jam suteikia tam tikrą atsparumą šio – šiuo metu itin neramaus – pasaulio spaudimui, padeda tai ištverti. Taip pat ir atsiriboti nuo darbų – mokslinius tekstus turi rašyti struktūruotus ir aiškius, o rašydamas grožinį tekstą gali to nepaisyti. „Gyvenime norisi rasti džiaugsmo, kai gali to nedaryti išvis. Jeigu gali to nedaryti, tai kam net apsimetinėti, kad nori kažką imituoti? Atsipalaiduok maksimaliai!“ – kalba profesorius.

Grafomaniška beprotybė

Tiems skaitytojams, kurie versdami „Lilimų knygos“ puslapius norėjo taip pat atsipalaiduoti, galėjo pritrūkti... sekso scenų – autorius tikina sulaukęs ir tokių priekaištų. „Aš jiems sakau: gal ir bus kituose tomuose, bet tikrai ne tokių, kaip įsivaizduojate, – intriguoja filosofas. – Jos tikrai nieko bendra su jūsų vaizduote neturės, nes jūsų seksualinė vaizduotė labai banali: vyras, moteris ir keli kiti variantai.“

G. Mažeikis pasakoja neseniai su pavydu klausęsis, kaip vienas asmuo pradėjo vartoti palyginimą „kaip seksas su medūza“. „Įsivaizduokit, sako, pasimylėti su medūza... Kas gali būti košmariškiau? O aš mąstau: matai, koks jis – irgi galvoja į tą pusę. – Filosofas šypsosi. – Tai jau medūzų nebegalės būti pas mane... Teks ištrinti visą seksą su medūzomis.“

G. Mažeikis atskleidžia, kad ši knyga – pirmoji iš keturių „Lilimų knygų“, o likusių, išskyrus ketvirtąją, juodraščiai taip pat parašyti, tik dar taisomi ir taisomi: autoriaus jie vis dar netenkina. Profesorius prisipažįsta, kad tą patį puslapį gali perrašyti ir dešimt kartų – tol, kol rezultatas teiks malonumą.

„Jeigu aš prie to puslapio grįžtu po trijų mėnesių ir jis man nebeįdomus, negi juo džiaugsiuosi ir jį spausdinsiu? Perrašau ir perrašau. Kai kurie pasakytų, kad tai yra tokia grafomaniška beprotybė, bet man tai patinka. Tekstas turi būti toks, kad man būtų linksma, – sako G. Mažeikis. – Gauti tokį rezultatą yra neįtikėtinai sunku ir ne visada tai sugebu. Tai reikalauja nepaprastai didelio atsiribojimo.“